Lapus karpo straubliukai pjovėjai (2)

Pabaiga. Pradžia Nr.1

Toliau aptariame straubliukų pjovėjų įvairovę ir kovos su jais būdus.

Doc. dr. Vytautas TAMUTIS

VDU Botanikos sodo vyresnysis mokslo darbuotojas, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas

Keliauja po Europą

Lietuvoje egzotiškieji plačiapilviai pjovėjai (O. armadillo) aptikti visai neseniai. Dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šie straubliukai buvo žinomi tik kaip Alpių gyventojai ir aptinkami pietinėje Vokietijos dalyje, Italijoje, šiaurės vakarinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Per pastaruosius 30 metų suintensyvėjus prekybai augalais plačiapilviai pjovėjai pradėjo keliauti po beveik visas Vakarų Europos valstybes.

Jie polifagai, jų mitybos racione ne tik įvairūs medžiai ir krūmai: putinai, šermukšniai, gudobelės, rododendrai, ožekšniai, sausmedžiai, bet ir žoliniai dekoratyviniai augalai: lelijos, jurginai, šalavijai, bergenijos. Kelios dešimtys suaugėlių 2020 m. Vilniaus rajone buvo aptikti graužiantys tujas.

Plačiapilvis – ko gero stambiausias iš mūsų šalyje aptinkamų pjovėjų, jo kūno ilgis siekia net 12 mm. Visas vientisai juodas, antsparniai padengti siaurais, pilkšvais žvyneliais, kurie, vietomis susitelkę grupelėmis, sudaro smulkias dėmeles. Palyginti su vynuoginiu pjovėju, šio antsparniai labiau išgaubti, jais pridengta kūno dalis pastebimai platesnė. Tai viena iš nedaugelio pjovėjų rūšių, kurių populiacijose sutinkamos ir patelės, ir patinai.

Pjovėjų paplitimo, biologijos, o tuo pačiu ir kenkėjiškos veiklos tyrimai yra sudėtingi. Šie vabaliukai mažai juda ir dažnai aktyvūs tik naktį, todėl sunkiai aptinkami. Galbūt dėl šios priežasties pjovėjų rūšinė įvairovė mūsų šalyje nėra visiškai ištirta. Atsižvelgiant į kaimyninėse šalyse aptiktų pjovėjų rūšinę sudėtį, galima teigti, kad dar mažiausiai penkios rūšys turėtų gyventi Lietuvoje.

Neskubėkime naikinti

Prireikus augalus apsaugoti nuo kenkėjų, dažniausiai naudojami insekticidai, tačiau pjovėjus kontroliuoti cheminėmis priemonėmis nėra paprasta. Augalų purškimas kontaktiniais insekticidais gali būti veiksmingas, jei tai atliekama tamsiuoju paros metu, kai vabalai aktyvūs, tačiau šis metodas dažnai nebūna ekonomiškai rentabilus.

Ekonomiškai labiau apsimoka naudoti sisteminio veikimo insekticidus, kurių veikliosios medžiagos, įsiskverbusios į augalų audinius, veikia ne tik lapais besimaitinančius suaugėlius, bet pasiekia ir šaknis graužiančias lervas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nuodingosios insekticidų medžiagos nėra selektyvios, jos naikina ir natūralius pjovėjų priešus, ir visai nieko dėtus gyvūnėlius, pavyzdžiui, žygius, boružes, vorus, akmenlindes, auslindas, naudingus sodui ir daržui. Leisgyviais apnuodytais vabzdžiais pasimaitinę vabzdžiaėdžiai žvėreliai ar vabzdžialesiai paukščiai gali kristi.

Daug geresnių rezultatų pasiekiama pjovėjų kontrolei naudojant specialius biologinius produktus, kurių sudėtyje yra entomopatogeninių nematodų arba grybų. Tokie produktai būna įterpiami į dirvą (auginimo substratą) tuo metu, kai iš kiaušinėlių išsirita pjovėjų lervos. Nematodai (mažytės kirmėlaitės) vikriai juda drėgname substrate ir, greitai suradę pjovėjo lervas, pradeda misti vidiniais jų audiniais, taip jas sunaikindami.

Panašiai veikia ir grybų sporos, kurios greitai sudygsta patekusios ant lervos, o auganti grybiena ją sunaikina. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tiek entomopatogeniniai nematodai, tiek grybai yra veiksmingi ne žemesnėje nei 12 °C  substrato temperatūroje ir tik nestokojant drėgmės.

Vis dėlto kol kas „mūsiškiai“ ir iš kitur atklydę pjovėjai nėra labai gausūs, retai kur padaro rimtos žalos. Natūraliai gamtoje jie turi daug priešų. Jais minta ne tik įvairūs grobuoniški vabzdžiai, akmenlindės, vorai, bet ir kirstukai, ežiai. Tad gal ne visada reikia skubėti griebti purkštuvą, vos pamačius pakarpytą vieną ar kitą augalo lapą... Pasidomėkite – gal tai nauja, Lietuvoje dar neatrasta rūšis, o jūs – atradėjas.

Parengė Jolanta Tamašauskienė

Tomasz Klejdysz, Romo Ferencos nuotraukos

2021-02-13