Lapus karpo straubliukai pjovėjai

Su visuotiniu atšilimu bei suaktyvėjusia tarptautine sodininkystės ir dekoratyvinių augalų prekyba Europoje paplito straubliukų (Curculionidae) šeimai priklausantis kenkėjas – plačiapilvis pjovėjas. Masinis šio vabzdžio paplitimas užfiksuotas jau trylikoje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Ieškoma efektyvesnių kovos priemonių su šiuo gudriai besislapstančiu straubliuku.

Graužia lapus, šaknis

Lietuvoje egzotiškieji plačiapilviai pjovėjai (Otiorhynchus armadillo) aptikti palyginti visai neseniai. Dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šie straubliukai buvo žinomi tik kaip Alpių gyventojai ir aptinkami pietinėje Vokietijos dalyje, Italijoje, šiaurės vakarinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Per pastaruosius 30 metų suintensyvėjus prekybai augalais plačiapilviai pjovėjai pradėjo keliauti po beveik visas Vakarų Europos valstybes.

Tai polifagai, jų mitybos racione ne tik įvairūs medžiai ir krūmai: putinai, šermukšniai, gudobelės, rododendrai, ožekšniai, sausmedžiai, bet ir žoliniai dekoratyviniai augalai: lelijos, jurginai, šalavijai, bergenijos. Kelios dešimtys suaugėlių 2020 m. Vilniaus rajone buvo aptikti graužiantys tujas. Plačiapilvis pjovėjas gali sukelti rimtų nuostolių žemės ūkyje, nuo jo ypač kenčia kultūrinės aviečių ir braškių veislės.

Plačiapilvis – ko gero stambiausias iš mūsų šalyje aptinkamų pjovėjų, jo kūno ilgis siekia net 12 mm. Visas vientisai juodas, antsparniai padengti siaurais, pilkšvais žvyneliais, kurie, vietomis susitelkę grupelėmis, sudaro smulkias dėmeles. Palyginti su vynuoginiu pjovėju, šio antsparniai labiau išgaubti, jais pridengta kūno dalis pastebimai platesnė. Tai viena iš nedaugelio pjovėjų rūšių, kurių populiacijose sutinkamos ir patelės, ir patinai.

Pjovėjų paplitimo, biologijos, o tuo pačiu ir kenkėjiškos veiklos tyrimai yra sudėtingi. Šie vabaliukai mažai juda ir dažnai aktyvūs tik naktį, todėl sunkiai aptinkami. Galbūt dėl šios priežasties pjovėjų rūšinė įvairovė mūsų šalyje nėra visiškai ištirta. Atsižvelgiant į kaimyninėse šalyse aptiktų pjovėjų rūšinę sudėtį, galima teigti, kad dar mažiausiai penkios rūšys turėtų gyventi Lietuvoje.

Suaugėliai yra judrūs tamsiuoju paros metu ir maitinasi augalų lapais, palikdami netaisyklingų formų išpjovas išilgai lapo krašto. Dieną jie slepiasi įlindę nuošalesnėse tamsesnėse vietose, pavyzdžiui, tarp akmenų ar augmenijos. O štai dirvožemyje besivystančios lervos graužia augalų šaknis, todėl jie vysta, lėčiau auga arba žūva.

Plačiapilvio pjovėjo suaugėliai patinai užauga iki 7–12 mm, o patelės iki 15 mm ilgio. Jų kūno danga yra blyškiai juodos spalvos, pilvelis apvaliai pailgas ir primena kriaušės formą.

Įprastai suaugėliai išsivysto balandžio–gegužės mėnesiais ir aptinkami iki spalio pabaigos. Kiaušinėlius patelės deda nuo vėlyvo pavasario ar vasaros pradžios, o lervos ritasi birželį. Vos išsiritus, jų ilgis nesiekia 0,5 mm, tačiau besinerdamos užauga iki 15 mm. Tokio ūgio subrendusios lervos žiemoja iki vėlyvo pavasario, tada virsta lėliukėmis ir vėl vystosi suaugėliai.

Kaip nuo jų apsiginti?

Prireikus augalus apsaugoti nuo kenkėjų, dažniausiai naudojami insekticidai, tačiau pjovėjus kontroliuoti cheminėmis priemonėmis nėra paprasta. Augalų purškimas kontaktiniais insekticidais gali būti veiksmingas, jei tai atliekama tamsiuoju paros metu, kai vabalai aktyvūs, tačiau šis metodas dažnai nebūna ekonomiškai rentabilus.

Ekonomiškai labiau apsimoka naudoti sisteminio veikimo insekticidus, kurių veikliosios medžiagos, įsiskverbusios į augalų audinius, veikia ne tik lapais besimaitinančius suaugėlius, bet pasiekia ir šaknis graužiančias lervas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nuodingosios insekticidų medžiagos nėra selektyvios, jos naikina ir natūralius pjovėjų priešus, ir visai nieko dėtus gyvūnėlius, pavyzdžiui, žygius, boružes, vorus, akmenlindes, auslindas, naudingus sodui ir daržui. Leisgyviais apnuodytais vabzdžiais pasimaitinę vabzdžiaėdžiai žvėreliai ar vabzdžialesiai paukščiai gali kristi.

Vis dėlto plačiapilvio pjovėjo kontrolės priemonės nėra išplėtotos. Vis dar trūksta insekticidų, pasižyminčių dideliu veiksmingumu prieš šios genties straubliukus.

Daug gereų rsniezultatų pasiekiama pjovėjų kontrolei naudojant specialius biologinius produktus, kurių sudėtyje yra entomopatogeninių nematodų arba grybų. Tokie produktai būna įterpiami į dirvą (auginimo substratą) tuo metu, kai iš kiaušinėlių išsirita pjovėjų lervos. Nematodai (mažytės kirmėlaitės) vikriai juda drėgname substrate ir, greitai suradę pjovėjo lervas, pradeda misti vidiniais jų audiniais, taip jas sunaikindami.

Panašiai veikia ir grybų sporos, kurios greitai sudygsta patekusios ant lervos, o auganti grybiena ją sunaikina. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tiek entomopatogeniniai nematodai, tiek grybai yra veiksmingi ne žemesnėje nei 12 °C  substrato temperatūroje ir tik nestokojant drėgmės.

Iš biologinių kontrolės priemonių perspektyviausi yra entomopatogeniniai nematodai. Tai yra iki 1 mm ilgio vabzdžių parazitai, natūraliai gyvenantys dirvožemyje. Į vabzdį jie patenka per kūno ertmes, tokias kaip burna ar kvėptukai, arba tiesiogiai prasiskverbia per kūno dangą, jei ši yra pakankamai plona.

Natūraliai gamtoje plačiapilviai pjovėjai taip pat turi daug priešų. Jais minta ne tik įvairūs grobuoniški vabzdžiai, akmenlindės, vorai, bet ir kirstukai, ežiai. 

"Rasų" archyvo medžiaga

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.