Laura Mišeikienė: „Tik mūsų šalyje ūkininkas vis dar laikomas runkeliu“

2015/04/17

Palikusi patogų gyvenimą, pelningą darbą uostamiestyje ir nusprendusi keltis į kaimą chemijos pramonės inžinierė Laura Mišeikienė girdėjo daugybę bauginimų, kaip sunku bus gyventi. Tolimame vienkiemyje tarp užliejamų pievų augindama mėsinių galvijų bandą ūkininkė atrado savo vietą gyvenime ir tikina, kad tai pati didžiausia laimė.

Traukė kaip magnetas Keli šimtai metrų iki Karalienės Luizos tilto – posūkis į potvynių nuolat užliejamas pievas. Bene dešimtį kilometrų dardėdama Pagėgių krašto vieškeliu nesutinku nė vieno žmogaus, matau tik pasieniečių visureigiuose sėdinčiųjų siluetus. Bet gyvybės netrūksta – pakelėse purpsi kurapkos, klykauja pempės, pažeme sklendžia iš tolimos kelionės parskridęs gandras. Tarp ankstyvo pavasario audros debesų nušvinta vaivorykštės kupolas, o po juo – pagaliau! – pamatau ir vokišką raudonų plytų mūrą. Šešti metai buvusioje Nausėdų kaimo pradinėje mokykloje, kur 1972-aisiais nuskambėjo paskutinis skambutis, gyvena Laura ir Vidas Mišeikai, jų šviesiuose namuose auga duktė Viktorija ir sūnus Benas. Šią vietą nusižiūrėjo dar būdami studentai, savaitgaliais iš Klaipėdos važinėdami į netoliese esančią Vido tėviškę. O paskui ir nusipirko, neišsigandę negyvenamą sodybą seniai paslėpusių šabakštynų, potvynių suneštų kalnų šiukšlių ir iki pažastų suvešėjusių piktžolių. Kaimas niekada nebaugino Lauros. Nors augo Klaipėdoje, vasaras įspūdingai leido senelių sodyboje Jakuose. Burnoje tirpstančių uogų skonis, pasivažinėjimai dviračiu pro ausis švilpiant vėjui, vedant į ganyklą močiutės karvę kojas gaivinanti rasota rytmečio žolė jos mintyse suformavo absoliučios laisvės pojūtį. Bet naujo gyvenimo pradžia nebuvo lengva: nors abu su vyru dirbo, pinigų sodybai tvarkyti ir namui remontuoti neužteko. Nepagelbėjo net tėvų parama, todėl po metų nusprendė trauktis – ir abu grįžo į Klaipėdą. „Mums nieko netrūko, turėjome gerus darbus. Dirbau muitinėje, vėliau – Saugios laivybos administracijos Valstybės vėliavos ir uosto kontrolės skyriuje, bendravau su įdomiais žmonėmis. Bet savaitgaliais važinėjome į savo vienkiemį. Susitvarkydavome, paaikčiodavome, kaip gražu ir vėl kraudavomės daiktus. Vaikai ožiuodavosi, važiuojant namo upeliais liedavosi ašaros. Ir mes jutome, kad mūsų vieta čia, tik tuomet dar nežinojome, ką turėtume veikti“, – pasakoja Laura.

Į ūkį – stačia galva Lūžis Mišeikų šeimos gyvenime įvyko viešint pas Vido seserį Amerikoje. Paragavusi jautienos didkepsnio, Laura nustebo, kad Lietuvoje tokios mėsos nėra, o pavaikščiojusi po Manhataną suprato, kad galima gyventi be stereotipų – taip, kaip nori ir kaip įsivaizduoji, nesidairant į kaimynus ir nepavydint jiems jų gyvenimų. „Grįždama jau žinojau, ką veiksiu, nes akimirksniu nusprendžiau, kad turiu auginti mėsinius galvijus“, – prisimena Laura. Po kelionės per mėnesį susirado ir nusipirko penkias veršingas šarolė veislės telyčias. Šeštą, mišrūnę angusę, padovanojo uošvis. Laura tvirtina, kad ūkininkavimo sunkumus gerai žinantys vyro tėvai baiminosi tik dėl to, kad labai jau maža jos galvijų banda ir reikės ilgai laukti, kol ūkis sustiprės. Bet Laurai iškart sekėsi: telyčios ir pirmaisiais, ir antraisiais metais sėkmingai veršiavosi, banda augo, o kartu su ja – ir ūkininkės supratimas, ko reikia karvėms žindenėms. Savo gyvulius užregistravusi kilmės knygoje, L. Mišeikienė tapo Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos nare, o vėliau – ir šios asociacijos pirmininko pavaduotoja-sekretore. Pernai L. Mišeikienė pripažinta draugiškiausia Baltijos jūrai šalies ūkininke – tapo Lietuvos gamtos fondo organizuojamo konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas 2014“ nugalėtoja. Šis titulas – Lauros gyvenimo filosofijos rezultatas, nes ji įsitikinusi, kad tai, ką gamta duoda žmogui, jai reikia ir sugrąžinti.

Ganyti gyvulius – unikalu „Draugiškas aplinkai ūkininkavimas yra pats paprasčiausias dalykas. Nieko nereikia daryti, tik išleisti galvijus į ganyklas, parūpinti jiems vandens, žiemą padėti ritinį šieno. Ėsdami natūralių pievų žolę, jie auga lėtai, bet mėsos kokybė būna pati aukščiausia. O aplinkai nuo tokio ūkininkavimo tik geriau“, – tvirtina moteris. Natūraliose pievose, priskiriamose saugomoms „Natura 2000“ teritorijoms, įsikūrusio ekologinio ūkio savininkė pasakojo, kad savo galvijams neduoda jokių pašarų priedų. Veršeliai pusmetį vaikšto su karvėm, žinda pienuką, karvės ėda žolę ir šieną. Laukus tręšia tik organinėmis trąšomis, buliukus šeria pačių užaugintais grūdais. Lauros nuomone, gyvenant gamtos prieglobstyje savaime susiformuoja supratimas, kaip turi elgtis, kad nepakenktum nei pievoje perintiems paukščiams, nei retoms žolėms, nei už kelių šimtų metrų tekančiai upei. Lietuvos gamtos fondo darbuotojų pakviesta viešėti Švedijoje ir domėtis, kaip tos šalies fermeriai ūkininkauja užmirkusiose pievose, suprato, kad pasaulyje tokio unikalumo kaip natūralus ganymas beveik nebeliko. „Filmas „Steiko (r)evoliucija“ labai įtikinamai parodė, kaip pasaulyje gyvūnai auginami mėsai. Mes, lietuviai, tuo ir ypatingi, kad savo gyvulius dar ganome – tai pamatę užsieniečiai apstulbsta. Europoje esu aplankiusi nemažai ūkių. Žinote, kaip dabar auginama mėsa: veršiukas – 20 dienų, paršiukas – pusę metų. Baisu, ką valgome“, – neslepia moteris. Ekstensyviai augindama mėsinius galvijus, šeima netenka dalies pajamų, tačiau mainais gauna neįkainojamą dalyką – sveiką ir kokybišką maistą bei gyvenimą be kasdienio streso.

Natūralumo ambasadorė Laura tikina, kad įsikūrus kaime savaime atsirado poreikis užsiauginti daržovių, vaikai panoro uogų ir obuolių, pastebėjo, kaip skaniai virtuvėje kvepia verdama pačių užauginto viščiuko mėsa. Todėl jau seniai Mišeikų šeima viską, ko reikia maistui, išskyrus pieno produktus, užsiaugina patys. Vasarą jų kiemas pilnas ančiukų, viščiukų, kalakučiukų. Nėra tik žąsų ir kiaulių, tačiau kiaulienos parduotuvėje neperka. „Pro mėsos skyrių praeinu taip, lyg jo visai nebūtų. Kartą paragavę kokybiškos, pramoniniu būdu užaugintos jautienos, vandeningos mėsos valgyti nebenorime“, – tikina Laura. Jai labai svarbu žinoti, ką valgo ir kuo maitina savo šeimą – šio gyvenimo privalumo pinigais neįvertinsi. Vaišindama draugus būtinai pasidžiaugia, kad viską užaugino savame darže. Visi žino, kad laukus jie tręšia tik organinėmis trąšomis, nenaudoja jokių augimą skatinančių priedų. Toks bendravimas suformavo aplinkinių požiūrį – Laura nepajuto, kaip ją pradėjo vadinti sveiko gyvenimo ir natūralaus maisto ambasadore.

Ką duodi – sugrįžta Nuolat visų klausinėjami, kada paragaus nuostabaus mėsinių galvijų didkepsnio, pernai jauni ūkininkai pasiryžo prekiauti tiesiai iš ūkio. Skaudvilėje susiradusi ekologinį statusą turinčią skerdyklą, Laura nuvežė į ją vieną buliuką. Skerdyklos darbuotojai gerai subrandino mėsą, išpjaustė taip, kaip ūkininkė pageidavo, o ji sudėjo skerdieną į dešimties kilogramų rinkinius. Baimė, kad neturės kur dėti brangios jautienos, išgaravo vos pasklidus žiniai. Rinkinius graibstyte išgraibstė draugai, jų tėvai, giminės, pažįstamų pažįstami – ir visi prašė dar parduoti. Dabar Laura jau nė truputėlio neabejoja, kad geriausia būtų visą užaugintą mėsą parduoti iš ūkio. „Tai mums labiausiai priimtina kryptis. Ir aplinkai padarytume paslaugą – nereikėtų gyvulių vežioti iš vieno Lietuvos galo į kitą“, – mano L. Mišeikienė. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos pirmininko pavaduotoja gerai žino, kad didžiosios mėsos perdirbimo įmonės visą lietuvišką jautieną eksportuoja – mūsų pievose užaugintą mėsą valgo italai, ispanai ir kitų šalių gurmanai. O Laura norėtų, kad ir lietuviai ragautų kokybiškos jautienos. „Kai kas vis dar mano, kad jautiena išvis nevalgoma. Kiti nusivilia, parduotuvėje nusipirkę karvės mėsos. Lietuvių skonis dar tik pradeda formuotis. Visiems sakau: geriau nusipirkti nedaug brangios, tačiau kokybiškos jautienos, kad galėtum suvalgyti ją su pasimėgavimu“, – sako ūkininkė. Pabandžiusi Lietuvos ūkininkams dar neįprastą prekybą iš ūkio, Laura įsitikino, kad viskas, ką duodi, sugrįžta atgal. Į jų sodybą pradėjo važiuoti žmonės, norintys pamatyti ir savo vaikams parodyti, kur užaugo gyvuliai, kuo jie buvo šeriami, kaip laikomi. Dabar visi jau prašo skersti kitą buliuką, laukia, kol galės įsigyti mėsos rinkinių. Tik mėsiniai galvijai, pasak L. Mišeikienės, auga ne taip greitai kaip norėtųsi.

Vandens stichija nebaugina Nors kol kas vienintelis moters uždarbis – automobilis, už kurį moka iš ūkio pajamų, tuo, ką daro, nenusivylė. Atvirkščiai, yra labai patenkinta, kad už nugaros nestovi viršininkas, pati gali susiplanuoti savo veiklą ir daryti tai, ką tuo metu nori. Laikas šiame vienkiemyje teka lėtai ir ramiai, bet moteris tikina, kad jos šeima dėl to tik išlošia. Panorėjusi išvažiuoja pramogauti į pajūrį, Klaipėdoje lanko brolį, tvarko reikalus Kaune ir Vilniuje. Kol buvo jaunesni, savaitgaliais neatsigindavo svečių, nors ne vienam atrodė, kad nusibastė į patį pasaulio pakraštį. Tokį įsitikinimą ypač sunku paneigti potvynių laikotarpiu. Nors vanduo pievose teliūškuoja beveik kiekvieną pavasarį, nepatogumų sudarė tik keturis mėnesius trukęs 2009-ųjų potvynis. Stichija, pralaužusi pylimą ir užtvindžiusi viską aplink, baugino, tačiau Mišeikai įprasto jiems gyvenimo ritmo nekeitė: Vidas važinėjo į darbą, vaikai lankė pamokas Pagėgių mokyklose. Kai nebeliko sausumos kelių, gelbėjo laivas ant oro pagalvių, vienodai greitai skriejantis ir vandeniu, ir ledu. Per potvynį nepatogumus kęsti gyvuliams daug sunkiau nei žmonėms. „Jie pripratę gyventi laisvėje, į tvartą sugrįžta tik tuomet, kai įsisiaučia pūga, prasideda šlapdriba, todėl uždaryti greitai pradeda nerimti, stumdytis. Galvijai, kaip ir žmonės, kiekvienas asmenybė su charakteriu, kad suprastum, kas negerai, reikia juos pažinti“, – tvirtina ūkininkė. Laura džiaugiasi, kad potvyniai dažniausiai nebūna ilgi, vanduo po poros savaičių nuslūgsta. Iškart padaugėja darbo, nes reikia iš ganyklų surinkti šiukšles, ledų nulaužytas krūmų šakas, išsklaidyti dumblo sąnašas. „Potvyniai reikalingi, nes jie natūraliai patręšia pievas. Taip jau yra, kad kažką gaudamas, ką nors turi ir paaukoti“, – pripažįsta Laura.

Vasarą – tikras kurortas Keldamasi į vienkiemį Laura girdėjo daugybę įspėjimų, kaip sunku jai bus gyventi. Tačiau realybė pranoko visus lūkesčius: iškuopus šiukšles ir iškirtus krūmokšnius prieš sodybos langus atsivėrė nuostabus parkas, kieme lyg ašara suspindo tvenkinys, o fizinis darbas pasirodė ne toks sunkus kaip galima įsivaizduoti – dabar viską padaro technika. „Neatsisakiau nieko, ką turėjau mieste, atvirkščiai, atradau daugybę naujų dalykų. Gyvendama gamtoje savaime tampi jos dalimi. Išėjusi apžiūrėti gyvulių, grįžtu su „kačiukų“ puokšte, virtuvėje lapelius jau skleidžia alyvų šakos. Vasarą čia tikras kurortas, žiemą, kai užpusto, gali pasijusti esantis pasaulio pakraštyje. Bet tai nėra blogai, man patinka taip gyventi“, – tikina moteris. Parama asbestiniams stogams keisti paskatino jų šimtamečio namo renovaciją. Tarsi paneigdama, kad kaimas skęsta purve, Laura stengėsi, kad jų namuose viskas būtų gražu. Ji įsitikinusi, kad jei ne sovietmetis, ir mes gyventume kaip skandinavai. „Europoje ūkininkai yra gerbiami žmonės – visi žino, kad jie darbštūs ir turtingi. Tik mūsų šalyje ūkininkas vis dar laikomas runkeliu, nes daug kas įsivaizduoja, kad kaimiečiai nieko neišmano ir nesupranta“, – ironiškai sako Laura. Ūkininkė pripažįsta, kad įsikūrusi vienkiemyje visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Išlaisvėjo, atsisakė stereotipų, nebesižvalgo į kaimynus ir nenori būti tokia kaip kiti. Pasak moters, daug žmonių kopijuoja kitų gyvenimus, negalvodami, ar jiems tikrai to reikia. O juk milijonai gyvena visiškai kitaip ir jaučiasi laimingi. „Laimingas tampi tik atradęs savo gyvenimo būdą. Jei neatrandi savęs, kada nors būtinai iškyla klausimas, dėl ko gyveni, ar turi prasmę tai, ką veiki. Man tokių klausimų nekyla, todėl žinau, kad esu laiminga“, – deda tašką ūkininke tapusi klaipėdietė. Daiva BARTKIENĖ