Ledo sangrūdos šalies upėse: kovota ne tik pasitelkus sprogmenis, bet ir durpes

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Juozas Šimkus trumpai paaiškino, kaip susidaro ledonešis: „ant upės ledo iš pradžių susidaro ižas – ledo kristalėliai, kurie šąlant orui kimba vienas prie kito ir sudaro ižo laukus, dar vadinamus lytimis. Jų daugėja ir ties kažkuriuo upės posūkiu ar kliūtimi jie sukimba ar net sustoja, o esant žemai temperatūrai – užšąla.“ Daugeliui Lietuvos upių paprastai reikia ilgesnio laikotarpio su dideliais šalčiais: bent -20 °C ar dar žemesnės oro temperatūros. Upei užšalus po ledu teka dalis vandens ir ižo. Vietomis susidaro ižo sankamšos, kurios trukdo vandens pratekėjimui ir aukščiau sankamšos staigiai kyla vandens lygis. Per parą ar dar greičiau jis gali pakilti ir kelis metrus.

Ledonešis būna tada, kai upėje per žiemą susidaro ištisinė ledo danga. Atėjus pavasariui, tirpstant sniegui vandens lygis upėje pakyla ir sulaužo ledą, tada plaukia ledo lytys, kurios gali sudaryti ledo sangrūdas. Nors ledonešis įspūdingas reiškinys, kurį verta išvysti, tačiau kur ir kada prasidės ledonešis – neįmanoma pasakyti. Tarnybos hidrologas pridūrė, kad Kaunas išskirtinis miestas dėl čia stovinčios Kauno hidroelektrinės, žemiau kurios Nemunas bent keliolika kilometrų neužšąla. „Dideli vandens lygio svyravimai susidarantį ledą išlaužo. Nemunas Kaune užšalęs buvo labai seniai. Kol nebuvo Kauno hidroelektrinės ledą čia tekdavo net sprogdinti“.

Hidrologas priminė, kad didelė ledų sangrūda paskutinį kartą Kaune buvo 2010 m. ties Radikiais (Kauno r.). „Tuomet užliejo gyvenamuosius namus, sodus. Paskutinis didelis potvynis Lietuvoje buvo 1979 m. Tokie dideli potvyniai retėja“. Prieš maždaug 40 metų būdavusios tikros žiemos pastaruosius dešimtmečius beveik nepasitaiko: „Klimatas šiltėja, sniegingų žiemų mažėja, tad ir ledų sangrūdų problemų išvengiama. Paskutinė žymesnė ledo sangrūda buvo 2010 m. Panevėžio r. Lėvens ir Sanžilės upėse. Tuomet ledų sangrūdą pašalinti buvo pasitelkta net kariuomenė“.

Pasak Krašto apsaugos ministerijos, kariai naudojo mažo galingumo užtaisus. Galingesnių užtaisų kariai negalėjo naudoti dėl greta esančio tilto ir sodų bendrijos. Sprogdinant buvo naudojama sprogstamoji medžiaga plastitas. Tokiais užtaisais buvo sprogdinama nuo kranto specialia technologija neelektriniu būdu. 2011 m. vasario pabaigoje Rukloje netgi vyko ledo sangrūdų sprogdinimo pratybos.

Vis dėlto, tų metų pavasarį kovai su ledu buvo pasirinktas dar vienas įdomus ir gana neįprastas sprendimas – durpių barstymas iš lėktuvo. Tokia praktika buvo naudojama virš Neries tų pačių metų kovą. Iš lėktuvo keleto skrydžių metu aviatoriai 8–10 m pločio durpių ruožu užbėrė maždaug 10 km Neries upės ruožą. Kaip vėliau parodė situacija, pašvietus Saulei durpės (dėl tamsios spalvos) veiksmingai tirpina ledą probleminėse upių atkarpose, tačiau jų poveikis gana nedidelis, jeigu būna debesuota arba durpes užkloja naujas sniego sluoksnis.

Na o šiais laikas tam kad sparčiai keičiantis klimatui ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami Latvijos – Lietuvos regione vykdomas specialus projektas ICEREG. Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.

LHMT informacija