Lelijos, galinčios varžytis su aukščiausiais pasaulyje žmonėmis

Kasmet vis įspūdingesnės

Nors Živilė jau penkiolika metų gyvena Kaune, didieji jos gėlynai auga mamos sodyboje Ramoniškių kaime (Vilkaviškio r.), tad tenka neretai važiuoti į Suvalkijos kraštą padėti mamai jais pasirūpinti. Tarp puoselėjamų Orienpet (O. T.) rūšies, arba medėjančių, lelijų įspūdingiausia veislė ‘Friso’. Pasak augintojos, aprašymuose nurodoma, kad ji išsiskiria augumu ir gali užaugti 2 m.

„Šias aukštaūges prieš 4–5 metus pamačiau Lenkijos gėlių mylėtojų darželiuose. Turbūt didžiausią įspūdį paliko jų aukštis. Pasvarsčiusi, kad klimatas gana panašus į Lietuvos, užsisakiau pirmus svogūnėlius sau ir dar kelis mamai dovanų, – pirmą pažintį su ‘Friso’ atstovėmis prisiminė pašnekovė. – Šios gigantės negali likti nepastebėtos, ant aukštų stiebų didžiulės ryškių žiedų kekės, kurios dar ir itin maloniai kvepia!“

Nuostabu ir tai, kad žiedų kasmet vis daugėja, o aukštis, Živilės teigimu, šiemet net 70 cm pranoko nurodomą aprašymuose. „Šiųmetės – tikros rekordininkės! Juokavom su mama, kad vos išėjusi į balkoną galės pauostyti arba nusiskinti žiedą, nes auga prie pat namo, ties antro aukšto balkonu. Įdomu, kokio aukščio užaugs kitais metais?“ – svarstė pašnekovė, atkreipdama dėmesį, kad augalo charakteristikas įtakoja ir veislė, ir gamtinės sąlygos.

‘Friso’ lelijos perauga daugumą žydinčių augalų, vešlius žiedynus paprastai sudaro nuo 10 iki 15 žiedų, o kartais ir daugiau. Tačiau jei svogūnėlis mažesnis, ir žiedų bus mažiau. Šiemet Živilė aiškiai pastebėjo, kad mamos sodyboje augančios lelijos sukrovė kur kas daugiau žiedų nei augančios jos kieme, ir spėja, kad greičiausiai tai lėmė šią vasarą iškritęs mažesnis kritulių kiekis Kaune.

Jau trejus metus ji kasdien aplanko lelijas, apžiūri naujai pražydusius žiedus, o vakarais išeina pasimėgauti jų aromatu: „Kvepia visas kiemas, aš jas tiesiog įsimylėjusi!“ Feisbuko paskyros „Živilės gėlės" kūrėja pastebi, kad ir kitus žmones lengvai užburia ši lelijų veislė, vienais metais įsigiję svogūnėlių, kitais metais grįžta, nes nori daugiau tokių įspūdingų augalų.

O pirmąsias lelijas, pasakoja ji, gavusi iš močiutės, nuo tada ir užgimė meilė šioms gėlėms. „Močiutė ilgą laiką skaitė ir rinko sovietmečiu leistus žurnalus „Mūsų sodai“, vėliau užsisakinėjo žurnalą „Rasos“. Dabar gausi jų kolekcija saugoma mūsų namuose“, – apie paveldėtą botaninę periodiką ir aistrą gėlėms atvirauja Živilė.

Sugalvojo, kaip apsaugoti nuo graužikų

Tad kokia gi šių lelijų grožio paslaptis? „Priežiūrai neskyriau daug dėmesio, tik kruopščiai jas pasodinau, – iškart atsako Živilė. – Pabarsčiau pavasarį pelenų ir atsargiai supurenau dirvos paviršių. Jos tikrai nereikalauja kažkokios didelės priežiūros. Todėl jas auginti labai paprasta.“

Orienpet (O. T.) lelijų, dar vadinamų „medžių lelijomis“, svogūnėlius ji apie 5 min. pamirkė silpname kalio permanganato tirpale, po to pasodino į plastikinius 7–8 l vazonus, prieš tai jų dugne padariusi dideles skyles.

„Žemės mišinį darėm iš biohumuso, komposto, pelenų ir žemės, į kurią paskui užkasėm vazonus. Iškasusios duobes, į jas įpylėm žvyro sluoksnį, kad būtų geras drenažas, nes mamos sodyboje priemolis“, – patirtimi dalijasi lelijų augintoja.

Šiose duobėse ir užkasė vazonus su lelijų svogūnėliais. Kodėl svogūnėlių nesodino tiesiai į žemę, pašnekovė lengvai paaiškina: „Taip jie apsaugoti nuo graužikų ir gerai atlaiko žiemos šalčius. Paprastai lelijų svogūnėlius rekomenduojama sodinti apie 15 cm gylyje, bet manieji pasisodinti šiek tiek giliau.“

Ž. Kiverytė pastebi, kad lelijos mėgsta lengvą, derlingą, laidžią dirvą, saulėtą vietą, bet pakenčia ir nedidelį pavėsį. Saviškėms parinko vietą, kur gautų kuo daugiau rytinės saulės šviesos.

Šių lelijų lapai ilgai išlieka gražūs, tad gėlininkė neskuba nupjauti stiebų, tik nukerpa nužydėjusius žiedynus ir dar kartą pabarsto pelenais, supurena dirvą. „Manau, kad taip lelijos svogūnas sukaupia daugiau energijos kitų metų žydėjimui“, – paaiškina ji ir patikslina, kad žiemai šių gėlių niekada nedengia.

Vis tik atrodo neįtikėtina, kaip per 2,5 m užaugančios lelijos galėtų atlaikyti stipresnį vėją. Pasak pašnekovės, per tuos trejus metus, kai augina šias aukštaūges, nė viena nelūžo. Medėjančioms lelijoms būdingas palyginti stambus ir labai tvirtas kamienas. Su žirklėmis kirpti gėlę, jei užsimanytumėte tokią kam nors padovanoti, Živilė nerekomenduoja, nes vargiai pavyks – geriau iš karto pasirūpinti aštriu sekatoriumi.

Aukštos lelijos tinka ir fonui

Lelijų lysvėse Ramoniškių kaime žiedus ir aromatus skleidžia ir ‘Pretty Woman‘, ‘High Tea‘, ‘Honey Moon‘, ‘Regale‘, ‘Regale Album‘, ‘Mister Cas‘, ‘Purple Lady‘, ‘Purple Prince‘, ’On Stage‘ ir nemažai kitų veislių. Kadangi jos žydi skirtingu laiku, Živilė džiaugiasi, kad tai leidžia ilgiau džiaugtis jų grožiu. „Tokia gausi žiedų, spalvų ir formų įvairovė. Jos skiriasi net aromatu!” – susižavėjimo gėlėmis neslepia ji.

Sodinant gėles vis tik svarbu ne tik parinkti augimui tinkamas sąlygas, bet ir atrasti vietą gėlyne, kur atsiskleistų visas augalo grožis. Šių lelijų universalumas tinka įvairiems želdinimo stiliams. Jos dera ir su žydinčiais, ir su daugiamečiais lapiniais augalais, dekoratyvinėmis žolėmis, smilgomis.

Živilė apgailestauja, kad augindama daug įvairių lelijų veislių, neturi galimybės gražiai suderinti jų spalvas, todėl norintiems sodyboje pasodinti šių „medžių lelijų“, rekomenduoja įsigyti mažiau veislių, bet rinktis spalviškai tarpusavyje derančias.

„Šios lelijos pasižymi labai sveikais žaliais lapais visą sezoną ir net vėlyvą rudenį, todėl tinka kaip fonas žemesniems augalams. Priešais lelijas su mama pasodinom vienspalvių ežiuolių, šilokų ir kalninių pušelių ‘Sherwood Compact‘. Svarstome, kompoziciją dar praturtinti ‘Caradona‘ veislės šalavijais“, – pasakoja lelijas įsimylėjusi Živilė.

Živilės KIVERYTĖS nuotr.