Liberiškietis amatininkas P. Paulauskas: „Tai ne mano kūryba, tai – gamtos sukurta“

Naktis – geriausias laikas kurti

„Nuo vaikystės mėgau gamtą. Užaugau prie upelio, prie miškų, tad savaime atsirado toks pomėgis. Randu kokį kelmą ir parsinešu namo. Kartais viziją pamatau iš karto, kartais – po mėnesio, būna – ir po metų. Kai pajuntu, ką su tuo medžiu darysiu, tada jau nei valgyti, nei gerti nėra kada. Dirbu vakarais, naktį, dažnai net iki antros valandos. Labai smagu – naktis ir aš, niekas netrukdo, neskambina. Kai pavargstu, išeinu į lauką, pasėdžiu, pakeliu akis į dangų, žiūriu į žvaigždes ir vėl einu medį drožti“, – pokalbį pradėjo P. Paulauskas.

Miškuose medžių gabalėlių menininkas ieško ištisus metus: ir žiemą, ir vasarą. Šalia savęs kūrėjas turi daug prijaučiančių žmonių, tai jei vėjas kokią slyvą nulaužia ar koks medis ne vietoj auga, draugai vis paklausia – gal tau reikia? Iš jų amatininkas gamina šaukštus, menteles, o meniškiems darbams dažniausiai medį susiranda pats.

Sąlygas diktuoja gamta

„Kai išeinu į mišką pasivaikščioti, ilgai negrįžtu“, – sako P. Paulauskas ir vedasi prie dviejų paskutinių gamintų darbų.

„Čia uosis, o čia baltalksnis. Ėjau mišku, pamačiau kelmą, kuris mane sužavėjo savo forma. Niekaip negalėjau išrauti to kelmo. Grįžau namo, pasiėmiau kastuvą, kirvelį, atsikasiau šaknis. Nors jis buvo patręšęs, bet gana stiprus. Parsinešiau namo, ilgai džiovinau saulėje, nes kelmas buvo kaip kempinė, prisisunkęs vandens. Laukiau ilgai, nes norėjau, kad natūraliai išdžiūtų, savaime sutrūkinėtų“, – sako pašnekovas.

Ir taip kiekvienas kūrinys turi savo istoriją. „Gulėjo uosio kelmas, jau išvirtęs. Pro jį ne vieną kartą praėjau, gal dešimt, o gal net ir dvidešimt kartų. Tąkart einu ir jaučiu, kad mane kažkas stebi. Atsisuku, rodos, tikrai tas kelmas. Pakeliu galvą – pelėda tupi. Du metrai nuo manęs. Sustingau, pasigrožėjau ja, akimis pabendravom, ir ji nuskrido. Tada supratau, kad iš to kelmo galiu kažką padaryti. Parsinešiau namo ir pamačiau velnio pėdą. Nušlifavau. Buvo sunkus darbas, nes kieta mediena, bet raštas labai įspūdingas. Taip gimė dar viena lėkštė“, – pasakojo P. Paulauskas.

Natūralus ir funkcionalus

Visi amatininko gaminti dirbiniai – mediniai indai – yra praktiški ir skirti įvairiems produktams laikyti. Kūrėjas indų vidų ištepa bičių vašku ir linų sėmenų aliejumi, todėl visi jie tinkami sąlyčiui su maistu. Indų išorę menininkas nulakuoja, kad medis geriau išsilaikytų ir nesiteptų nuo nešvarių rankų.

Pasak amatininko, visi kūriniai yra rankų darbo, tik vieniems jis naudoja elektrinius, kitiems – rankinius drožybos įrankius.

„Yra labai didelis skirtumas, su kokiu medžiu dirbu. Kiekvienas medis turi skirtingas savo savybes, reikia mokėti prie jo prieiti, ne su kiekvienu susišnekėsi. Kiti drožybai bijo naudoti uosį, o aš drožiu iš visokio medžio. Bandau iš visų, kurie auga Lietuvoje, nes užsienietiški, egzotiški medžiai labai brangūs“, – sako P. Paulauskas.

Besišnekučiuodami prieiname prie parodoje kabančių didelių ir universalių padėklų. Vienoje jų pusėje galima pjaustyti bet kokį maistą, o apvertus padėklą galima naudoti kaip lėkštę patiekiant supjaustytus maisto gabalėlius, vaisius ar ką tik išmanot.

„Vieną lentą radau 1595 metais pastatytame Karpio dvare. Ji pušinė, buvo kinvarpų išgraužta, bet man ji pasirodė labai įdomi. O kitą lentą padovanojo bičiuliai karaimai. Ji nuostabi, nieko joje nekeičiau, tik truputėlį funkcionalumo suteikiau“, – pasakojo amatininkas.

Grįžta į madą

Kiek per visą savo gyvenimą yra padaręs darbų, kūrėjas nebesuskaičiuoja. Dalį jų amatininkas parduoda mugėse ar šventėse, dalį – dovanojo draugams ir pažįstamiems, bet yra ir tokių, su kuriais amatininkas jokiais būdais neatsisveikins.

P. Petrauskas pastebi, kad medžio dirbiniai išpopuliarėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, medis ypač madingas bei populiarus ir šiandien.

„Turiu nemažai užsakymų. Žmonės prašo pagaminti šaukštų sriubai ar košei. O anksčiau gėda būdavo valgyti mediniu šaukštu. Taip pat turėjau prašymą pagaminti dubenėlį šaltibarščiams. Daugiausia perkamos įvairios lėkštės vaisiams, saldainiams, kitiems maisto produktams dėti. Žmonės medį atranda iš naujo ir juo puošia savo namų interjerą“, – pasakojo P. Paulauskas.

Medžio niekas neatims

Parodos autorius sako, kad į kiekvieną kūrinį yra įdėjęs savo širdį. „Nėra nė vieno darbo, pagaminto tik dėl to, kad reikėjo jį gaminti. Į kiekvieną darbą yra įdėta meilės, rūpesčio, minčių. Šaukšto ir to negaliu išdrožti tik dėl darbo, būtų pačiam nemalonu, jei darbas būtų tiesiog tuščias, be jokių jausmų“, – kalbėjo amatininkas.

Paklaustas, kas būtų jeigu iš jo kažkas atimtų medį, net nedvejodamas ir jau kiek pakeltu balsu P. Paulauskas sakė: „Niekas neatims, tik aukščiausiasis. Nėra nė vienos dienos, kad į rankas nepaimčiau medžio. Kad ir laiko nebūtų ar dar kažkas trukdytų, vis tiek nors kiek turiu prisiliesti. Tai padrožiu, tai pašlifuoju, nors mažuliuką šaukštelį turiu padaryti. Kitaip negaliu. Medis – mano gyvenimo meilė, mano aistra, mano pašaukimas. Tai, ką aš darau, vadinu gamtos kūryba, bendravimu su gamta. Pamatau gamtoje pradėtą jos darbą, dedu ant pečių jos kūrinį, nešu namo ir savo rankomis užbaigiu kūrybinį procesą.“

Dovilė BARVIČIŪTĖ/JP.lt

Živilės VEČIORKUTĖS nuotraukos