Ashburn +7,6 °C Rūkas
Penktadienis, 15 Lap 2024
Ashburn +7,6 °C Rūkas
Penktadienis, 15 Lap 2024

Lietuva gali tapti sulos šalimi

2016/10/18


Profesorius emeritas Vladas Vilimas.

„Norime pakeisti sustabarėjusį požiūrį į mišką – įrodyti, jog leidžiant beržų sulą galima uždirbti kelis kartus daugiau, nei parduodant šių medžių medieną“, – tvirtina Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) profesorius emeritas Vladas Vilimas. Jis su savo buvusiu studentu Vladu Šimeliu bei ASU Miškų ir ekologijos fakultetu kerta sustabarėjusio požiūrio į mišką brūzgynus bei tiesia kelią pramoninei sulos gavybai šalyje.

Garinama sula virsta sirupu „Kuriame beržų verslo modulį“, – aiškina V. Vilimas. Pasak jo, sula vadintina gamtos galybe ne vien todėl, kad stiprina sveikatą. Ji solidžiai papildo biudžetą šalių, kuriose sulos leidimas yra verslinis, pramoninis. Nors Lietuvoje sula žinoma ir vartojama nuo senų laikų, ilgai ji buvo leidžiama norint patenkinti tik asmeninį ar šeimos poreikį gaivintis šiuo gėrimu. Šalyje tėra vos keli privačių miškų savininkai, nedideliais kiekiais realizuojantys savų beržų pasterizuotą sulą. Tarp šalių, kuriose gyva pramoninės sulos gavybos tradicija, – Kanada. Ji pasaulyje daugiausia prileidžia klevų sulos. Čia nuo indėnų laikų klevų sula garinama paverčiant ją sirupu. Šalis klevų sirupą realizuoja savo rinkoje bei eksportuoja. Kanadiečiai jį vartoja vietoj cukraus, uogienės. Valgomus blynus vilgo klevų sirupu. Kanadoje klevų sula verčiama sirupu ten, kur ir prileidžiama, – miške. Fabrikėliuose, vadinamuose cukraus nameliais, garuoja specialūs katilai su sula. Jų dugną ir šonus laižo to paties miško malkų ugnis. Norint pagaminti litrą klevų sirupo, reikia garinti 40 l sulos. Cukraus nameliuose sirupas išpilstomas į butelius ir vežamas realizuoti. Aliaskoje panašiu būdu gaminamas beržų sirupas. Jis brangesnis nei klevų. Mat norint pagaminti litrą beržų sirupo, reikia garinti 90 l sulos.

Ekologiškesnė už sultis „Kanada per metus pagamina dešimtis milijonų litrų klevų sirupo“, – sako V. Vilimas. Nei girdamas, nei peikdamas kanadiečių už suliško saldėsio pomėgį, – juk klevų sirupo, kaip ir cukraus, perteklius gali neigiamai atsiliepti sveikatai, – pabrėžia, jog Lietuva gali garsėti kaip ekologiškos beržų sulos tiekėja. Tokios poreikis pasaulyje – akivaizdus. Mūsų šalyje, ypač šiaurinėje jos dalyje, yra nemažai ekologinėje aplinkoje augančių beržų masyvų – nutolusių nuo automagistralių bei chemiškai tręšiamų, purškiamų laukų. Pasak V. Vilimo, Lietuvoje ne vietinės sultys, o vietinė sula gali pretenduoti į šalies ekologiškiausio gėrimo titulą. Juk šalyje ekologiškų beržų daugiau nei ekologiškų vaismedžių. Dažna sodininkų bendrija įsikūrusi arti teršiamos aplinkos. Be to, kai kurie sodininkai neišsiverčia be chemikalų. Pašnekovas, pakartodamas mintį, jog „iš sulos galima uždirbti daugiau nei iš medienos“, sako, jog įrodymų toli ieškoti nereikia. Kaimynėse Latvijoje ir Baltarusijoje senokai gyva pramoninės sulos gavybos tradicija. Čia valstybiniu lygiu suvokiama, kad sula – gamtos duotas produktas, kurį privalu pasiimti. Tai produktas, kurio, skirtingai nei daržovių ar vaisių, javų, nereikia nei sėti, nei tręšti, ravėti, genėti. Tik netingėk paimti. Bet didesniems kiekiams būtini technologiniai sprendimai, įranga, taisyklės. Latvijoje visa tai senokai sukurta. Lietuvoje prieš dešimtį metų ėmė kurti V. Vilimas. Po kelerių metų į talką jam atėjo profesoriaus Edmundo Bartkevičiaus vadovaujamas ASU Miškų ir ekologijos fakultetas ir V. Šimelis, įkurdamas mažąją bendriją „Ekosula“.

Kaimynai gamtos dovaną paima „Latviai sulą naudoja gamindami kosmetiką, parfumeriją. Iš jos net putojantį vyną daro. Baltarusija ne veltui pasaulyje pirmauja kaip daugiausia beržų sulos prileidžianti šalis – Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka įpareigojo kolchozus prileisti tam tikrą kiekį sulos“, – pavydžiai viename iš savo buto kambarių atsidūsta V. Vilimas. Kambarys – pusiau svetainė, pusiau biuras. Ekologinės sulos gavybos įmonės biuras. Kambaryje esantis stendas, be kita ko, neseniai pabuvojęs ASU parodoje „Sprendimų ratas 2016“, išduoda, jog svetainėje prisiglaudė ir mažoji bendrija „Ekosula“. Stendas skelbia, jog sula – ir vaistas, ir maistas. „Sula Lietuvoje gali tapti pelningu, valstybės biudžetą gausinančiu verslu. Kuriame sulos verslą“, – tvirtina V. Vilimas ir V. Šimelis. Jis – „Ekosulos“ direktorius. Šioje įmonėje, gaminančioje ekologiškos sulos prileidimo įrangą, – kol kas tik du darbuotojai. „Profesorius – nenuorama, idėjų generatorius, jas paverčiantis kūnu“, – žvelgdamas į V. Vilimą, aiškina V. Šimelis. Pasirodo, prof., habil. dr. V. Vilimas, ilgametis ASU Žemės ūkio inžinerijos fakulteto dėstytojas bei mokslo darbuotojas, atskiroje laboratorijoje tyrinėjęs bulvių ir daržovių laikymą, išėjęs į pensiją bei 2000 m. baigęs Seimo nario kadenciją, atsitiktinai susidomėjo sula. Susidomėjęs ėmė sukti galvą, kokia įranga garantuotų patikimą neužterštos ekologiškos sulos gavybą. Galvojo ir sugalvojo. Sugalvojęs pasitelkė buvusį studentą V. Šimelį.

Gavyba saugi, tausojanti išteklius Patentuotą V. Vilimo sulos leidimo įrangą jau ketverius metus gamina ir ja prekiauja „Ekosula“. V. Šimelis patikslina: „Įrangą „Ekosuloje“ tik surenkame.“ Sulos surinktuvas – plastikinis, susideda iš implanto, dviejų vamzdelių, 10 l talpos indo ir trijų dangtelių. Sulos rinktuvų implantai pagaminti Šiauliuose, dangteliai – Kaune, vamzdeliai – Italijoje. Visos dalys sertifikuotos – pagamintos iš ekologiško plastiko, tinkamo sąlyčiui su maistu. Vieno surinktuvo kaina – 7 Eur. Supažindindamas su juo V. Vilimas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje tradiciškai leidžiama sula, – kai medyje išgręžiama kiaurymė, į ją įstatomas medinis piltuvėlis, apačioje pastatomas indas, – negali garantuoti gėrimo kokybės. Mat sulą užteršia aplinkos nešvarumai: įkritę vabalėliai, šapai, dulkės. Kai sula leidžiama naudojant „Ekosulos“ įrangą, nebaisios ne tik šios grėsmės. Indui parvirtus, sula neišteka. Be to, kai indas prisipildo, sula nustoja tekėti iš medžio – nesilieja per kraštus. „Sula – jautrus produktas, labai priklausantis nuo aplinkos. Kai pradėjome kurti sulos verslą, nemanėme, kad bus taip sudėtinga. Atrodė, prileidai sulos, ir parduok...“ – sako V. Vilimas. Jo su bendraminčiu V. Šimeliu kuriamas sulos verslas – bandyminis, altruistinis: sėkmingo verslo paslapčių ieškoma eksperimentuojant ir vieniems, ir pasitelkus ASU Miškų ir ekologijos fakulteto, kitų mokslo įstaigų techninius ir žmogiškuosius resursus, viliantis, kad atsiras žmonių, kurie, pasinaudoję tokių pastangų rezultatais, ryšis pramoniniam sulos verslui.

Teka be sąlyčio su aplinka Tarpininkaujant ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekanui E. Bartkevičiui, Aplinkos ministerija skyrė V. Vilimui ir V. Šimeliui 3 ha miško Babtų girininkijoje eksperimentams atlikti. Tam naudojama apie 250 ekologiškų brandžių beržų, kurie po ketverių metų bus kertami. Vasario pabaigoje V. Šimelis beržuose išgręžia po keturias 20 mm skersmens, 3 cm gylio kiaurymes. Baigtą gręžti kiaurymę tuoj pat kruopščiai išvalo, naudodamas suspaustą orą. „Tokį kiaurymių valymo būdą sugalvojome patys“, – užsimena abu Vladai. Į kiaurymę guminiu plaktuku įkala implantą – vamzdelio formos latakėlį. Jo į išorę išeinantis galas užsukamas dangteliu. Į mišką V. Šimelis grįžta sulos tekėjimo sezono pradžioje, kovo pirmomis dienomis. Nusuka nuo implanto dangtelį ir vietoj jo prisuka tarpinio elemento dangtelį. Jo gale – kitas dangtelis, turįs dar vieną kiaurymę, bet daug siauresnę. Pastarąjį dangtelį V. Šimelis suka ant likusios sulos rinktuvo dalies – 10 l indo. Didesniojo skersmens vamzdeliu sula teka į indą, siaurojo vienas galas nukreiptas į indą, kitas – į aplinką, juo cirkuliuoja oras. Kai indas prisipildo sulos, ji ima kilti siauriausiuoju vamzdeliu. Kai sula siaurajame vamzdelyje pasiekia gręžinio lygį, iš medžio ji nustoja tekėti.

Koks atlygis už sugadintą medieną? Pilnas indas, atsukus jį nuo implanto, keičiamas tuščiu. Pašnekovai teigia per sezoną iš beržo prileidžiantys vidutiniškai 150 l sulos. Jie ištyrė, jog tą patį sezoną pagilinus 3 cm ilgio kiaurymes iki 4–5 cm, sulos pritekėtų daugiau. Kol kas, laikantis Aplinkos ministerijos reglamento, valstybiniuose miškuose gilinti nevalia (privačių miškų savininkai savuose medžiuose kiaurymes gali daryti bet kokiame aukštyje ir bet kokio gylio). „Kad leistų gilinti, turime įrodyti, jog medžiui tai nepakenks“, – aiškina V. Vilimas. Jis viliasi, kad, dedant pramoninės sulos verslo pamatus, pavyks pakeisti kitą nuostatą – kad išgaunant sulą kiaurymė medyje turi būti gręžiama ne aukščiau kaip 50 cm nuo žemės paviršiaus. Pašnekovai tvirtina ištyrę, jog didinant gręžinio aukštį didėja pažeistos medienos kiekis. V. Vilimas ir V. Šimelis mini svarbiausią žingsnį, kuris pagreitintų pramoninės sulos verslo startą, – būtina sukurti ir patvirtinti taisykles, numatančias, kaip apskaičiuojama ir įvertinama žala, kurią verslininkas padarė miško valdytojui, leisdamas jo beržų sulą. Mat leidžiant sulą, medžio kamiene atsiranda maždaug 1,5 ilgio patamsėjęs ruožas. Vadinasi, suprastėja mediena. Beržų mediena naudojama baldams, fanerai gaminti. Tam netiks beržo, iš kurio buvo leidžiama sula, dalis kamieno. Pasak V. Šimelio, tam, kad atsirastų tokios taisyklės, „skirta visa profesoriaus energija“. Sulos verslininkas gautų leidimą eksploatuoti miškų valdytojo beržus tik atlyginęs jam žalą už suprastėjusios medienos dalį.

Išspręsta daug galvosūkių Pašnekovai priduria, jog suprastėjusi medienos dalis palyginti maža – sudaro apie 7 proc. kamieno ilgio, ji puikiausiai tinka malkoms. Tad sudėjus pajamas, gautas už sulą, akivaizdu, kas pelningiau – parduoti tik medieną ar prieš kertant beržus penkerius metus leisti sulą. Tarp kitko, toks sulos išgavimas galiojantiems įstatymams neprieštarauja. V. Vilimas su V. Šimeliu išsprendė rebusą, ką daryti, norint sukaupti didesnį sulos kiekį, reikalingą jos perdirbėjui. „Surinkta sula būna 1–2 °C temperatūros. Ji ima fermentuotis, jei aplinkos temperatūra pakyla iki 5 °C. Kad sula nepradėtų fermentuotis – išliktų kokybiška, jos temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 3 °C. Todėl sulą gabename į Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose šaldytuvus. Čia palaikoma sulos 3 °C temperatūra“, – aiškina vyrai. Savo poreikiams jie sulą užsišaldo iki –18 °C. Tokia savo savybių nepraranda metus ir ilgiau. ASU Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantai ir doktorantai prisideda prie sulos verslo modulio kūrimo gilindamiesi į įvairius su ja susijusius klausimus, pavyzdžiui, kaip šio gėrimo kokybę lemia beržų augavietė (jei pelkėta – sula prastesnė), kokiais sulos leidimo atvejais mediena labiau genda, kokiais mažiau. Jie panašiomis temomis rašo ir gina magistro, doktoranto darbus.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis