Lietuviškų žiemų šaltumo kaita ir temperatūros rekordai

Grafike – skirtingų metų žiemų nuokrypiai nuo vidutinės 1961–2020 m. laikotarpio žiemos oro temperatūros (Lietuvoje ši reikšmė vidutiniškai yra -3,0 °C). Kuo teigiamas nuokrypis didesnis, tuo žiema šiltesnė, ir atvirkščiai.

Kartais tenka išgirsti žmones sakant, kad kažkurių metų žiema buvo labai šalta, tačiau žiemos šaltumo įspūdį gali puikiai sukurti vos 2–3 labai šaltos savaitės, nors visa kita žiema galėjo būti šilta. Daugelis vyresnių žmonių tikrai dar pamena, kad seniau žiemos dažniau buvo ir šaltesnės, ir sniegingesnės (kadangi sniegas per žiemą kaupdavosi iki pat pavasario).

Grafike galite matyti, kad praeityje šaltų žiemų buvo kur kas daugiau. Paskutinė labai šalta žiema pasitaikė jau gana seniai, prieš 29 metus, 1995–1996 metais. Tą kartą ji prasidėjo dar lapkričio pradžioje (vidutinė 1995 m. lapkričio mėn. oro temperatūra buvo neigiama). Žiemiškai šalta buvo tiek gruodį, tiek sausį, tiek vasarį. 1996 m. kovas taip pat buvo žiemiškai šaltas, o žiemiški orai visiškai pasitraukė tik balandžio viduryje. Bendrai imant, žiema truko net ~5 mėnesius.

Iš grafiko: dar šaltos buvo ir 2002–2003, 2009–2010 bei 2010–2011 m. žiemos, kurių metu pasitaikė stiprių šalčių, gausesnio sniego. Na o dabar tenka konstatuoti, kad jau 11 žiemų iš eilės buvo šiltos. 2019–2020 m. žiema pasitaikė netgi pati šilčiausia stebėjimų istorijoje. Buvo taip šilta, kad meteorologinė žiema, formaliai, net nebuvo atėjusi. Labai ilgai tęsėsi vėlyvą rudenį primenantis laikotarpis, kuris pamažu perėjo į ankstyvojo pavasario laikotarpį. Manoma, kad tokių žiemų ateityje daugės, kuomet beveik pusmetį tęsis lapkričiui arba kovui būdingi orai.

Atsižvelgiant į tendencijas, didelė tikimybė, kad 2024–2025 m. žiema irgi bus šiltesnė nei vidutiniškai. Taigi, poledinės žūklės mėgėjams, slidininkams ir kt. tai nėra gera žinia. Tai nėra gera žinia ir ūkininkaujantiems, kadangi po šiltos žiemos pavasarį anksčiau gali susiformuoti sausros, o tai galop nulemia prastesnį derlių.

Dar vienas iš požymių, jog Lietuvos klimatas šiltėja

Paprastas būdas tuo įsitikinti – paimti kiekvienos metų dienos šilumos ir šalčio rekordus bei išsifiltruoti tik tuos, kurie užfiksuoti šiame amžiuje (stipriai paveiktame globalaus šiltėjimo). Tą padarius, aiškiai matyti, jog šilumos rekordų šiais laikais būna kur kas daugiau nei šalčio. Santykis lygus 1 prie 4. Jeigu klimatas keistųsi lėtai (natūralia eiga, kaip tai vyko tūkstančius metų) šis santykis būtų maždaug artimas 1 prie 1 t. y. šilumos ir šalčio rekordai pasitaikytų beveik vienodu dažnumu (o paties rekordo užfiksavimas irgi būtų retas įvykis).

Stulpelinėje diagramoje esančioje žemiau galite matyti, kad iš 365 dienų net 202 dienų (55 % arba truputį daugiau nei pusė) aukščiausios oro temperatūros rekordai buvo užfiksuoti šiame amžiuje (kurio dar net ketvirtadalis nepraėjo). Tuo tarpu, žemiausios oro temperatūros rekordai XXI a. fiksuojami kur kas rečiau, nes labai šaltų orų laikotarpių būna mažiau nei labai šiltų. Tik 50 dienų (iš 365) šalčio rekordai buvo išmatuoti XXI amžiuje t. y. vos 14 % arba maždaug septintadalis nuo visų rekordų.

Nemaža dalis šilumos rekordų neišsilaiko nei keleto metų, todėl paminėtas santykis 1:4 iš tikrųjų yra dar didesnis (kitaip sakant, šilumos rekordai fiksuojami kur kas dažniau nei šalčio). Lietuvoje 2021 metais užfiksuoti 6 šilumos ir nė vieno šalčio rekordo, 2022 m. – 13 šilumos ir 1 šalčio, o 2023 m. – 17 šilumos ir 4 šalčio rekordai, o šiemet – net 19 šilumos rekordų ir nė vieno šalčio rekordo. Taigi, pastarųjų 4 metų santykis yra net 1 prie 11: vienam išmatuotam šalčio rekordui teko net vienuolika šilumos rekordų. Šis faktas parodo, kad šiame amžiuje labai aukštos oro temperatūros įvykiai mūsų šalyje pasitaiko kur kas dažniau.

Parengė LHMT meteorologas Gytis Valaika