Lietuvos kiaulininkystė – po peiliu

„Nemalonu apie tai kalbėti“, – sunkiai atsidūsta Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijos pirmininkas, Radviliškio rajono žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) „Gražionių bekonas“ direktorius, veterinarijos mokslų daktaras Edmundas ADOMAVIČIUS, paprašytas apibūdinti situaciją šalies kiaulininkystėje. Jį kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ.

Nežinia, ar augins

– Įpusėjus 2020-iesiems prabilote apie susidariusią sunkią situaciją Lietuvos kiaulininkystės sektoriuje. Kokia ji dabar, gal gerėja? Kaip gyvuoja stambesni kiaulių ūkiai, tarp jų ir „Gražionių bekonas“?

– Lietuvos kiaulininkystės sektoriaus padėtis – labai bloga ir nė kiek negerėja. Kiaulės ir toliau pinga, o jų užauginimo sąnaudos didėja. Situacija tragiškai pablogėjo antrąjį 2020 metų pusmetį.

Mūsų ŽŪB per pusmetį kiaulių užauginimo sąnaudos padidėjo 18,9 proc., o gyvų kiaulių pardavimo kaina sumažėjo 22,3 proc. Šių metų pirmojo pusmečio gyvų kiaulių pardavimo vidutinė kaina buvo 1,07 Eur/kg, nuo liepos 1 d. ji dar pamažėjo – iki 0,95–0,96 Eur/kg. Tragedija: kiaulių savikaina – aukštyn, o pardavimo kaina – žemyn.

– Praėjusių metų gruodį kalbėdamas su „Ūkininko patarėju“  minėjote, kad bendrovėje gyva kiaulė kainuoja tik apie 1 Eur/kg, bet vis tiek sunku nupenėtas kiaules parduoti, labiausiai dėl tuomet buvusio karantino, kai kitų rajonų žmonės negali atvykti ir jų įsigyti, pasipjauti prieš Kalėdas, kad šventėms ir ilgėliau mėsos turėtų. Kokia gyvų kiaulių pardavimo kaina buvo 2019 bei 2020 metų pradžioje?

– 2019 metais gyvų kiaulių pardavimo kaina būdavo net 1,50 Eur/kg, praėjusių metų pradžioje – 1,30 Eur/kg. Vidutinė jų pardavimo kaina 2019 metais buvo 1,24 Eur/kg. Jei ši kaina grįžtų, kiaulininkystės sektorius išliktų – nežlugtų.

Kadangi nuo liepos 1 d. elektra pabrango 47 proc., gamtinės dujos – 50,2 proc., dar labiau išaugs kiaulių užauginimo sąnaudos. Dėl šios problemos kyla kita – tenka spręsti, ar sėklinti kiaules, ar neilgai trukus visai jų neauginti. Nustoti jas auginti galima maždaug per 10 mėnesių – kai bus parduoti iki šešių mėnesių paauginti paršiukai, kuriuos paršavedės atsives artimiausiu laiku.

– Tai ar jau nusprendėte sėklinti kiaules ir toliau auginti jas bei prieauglį?

– Dar ne, nes bendrovėje yra rimtesnių darbų, pavyzdžiui, dabar pjauname javus.

– Kuo su didėjančiomis kiaulių auginimo išlaidomis susijusios pabrangusios gamtinės dujos?

– Dujomis galime džiovinti kuliamas kultūras, kiaulių atsivedimo vietose užtikrinti reikiamą šilumą.

Viskas brango

– Kas lėmė, kad nuo 2020 metų antrosios pusės šalies kiaulininkystės sektoriuje situacija tapo tragiška? Gal aplinkybės, susijusios su koronavirusu?

– Visų bėdų priežastis lengviausia priskirti koronavirusui. Kuo jis dėtas, jei, pavyzdžiui, pernai grūdai pabrango penktadaliu, nors jų derlius buvo rekordinis, o baltyminės medžiagos – 38 proc.? Kai grūdų, kaip ir kitų žemės ūkio prekių, kainos yra biržinės, užsidedama marža, o jūs, pirkėjai, šiuo atveju – „Gražionių bekone“ ir kitos kiaules auginančios įmonės, mokėkite, kiek iš jūsų prašo! Mes, kaip žemės ūkio bendrovė, galime spręsti tik dėl darbuotojų algų. Visa kita nuspręsta už mus. Telieka stebėti, kai dabar parduotuvėse lietuviška kiauliena kainuoja beveik tiek pat, kiek ji kainavo, kai gyvos kiaulės buvo superkamos po 1,50 Eur/kg ar 1,24 Eur/kg.

– Kaip pastaraisiais metais keitėsi ŽŪB „Gražionių bekonas“ išlaidos kiaulių pašarams?

– Per pastaruosius trejus metus nuolat brango grūdai ir baltyminės medžiagos: sojos, pupos, žirniai, lubinai. Štai už kviečius 2019 metais mokėjome 160 Eur/t, 2020 metais – 200 Eur/t; už miežius: 2019 metais – 135 Eur/t, 2020 metais – 170 Eur/t; už kukurūzus: 2019 metais – 163 Eur/t, 2020 metais – 212 Eur/t; už kvietrugius: 2019 metais – 130 Eur/t, 2020 metais – 165 Eur/t, 2021 metais – 170 Eur/t; už augalinius aliejus: 2019 metais – 690 Eur/t, 2020 metais – 890 Eur/t, 2021 metais – 1 150 Eur/t; už sojų rupinius: 2019 metais – 349 Eur/t, 2020 metais – 474 Eur/t.

Pastaraisiais metais labai brango ir kiaulėms skirti medikamentai. Už juos „Gražionių bekonas“ išleido: 2015 metais – 109 tūkst. Eur, 2016 metais – 118 tūkst. Eur, 2017 metais – 119 tūkst. Eur, 2018 metais – 128 tūkst. Eur, 2019 metais – 134 tūkst. Eur, 2020 metais – 133 tūkst. Eur.

– Gal staigius kasmečių išlaidų už medikamentus šuolius lėmė skirtingas bendrovėje auginamų kiaulių skaičius?

– Ne. Kasmet pardavimo apimtys buvo panašios – apie 18,5 tūkst. kiaulių.

Išleidžia daugiau, nei gauna

– Kodėl ŽŪB „Gražionių bekonas“ neužsiaugina visų pašarų – turi per mažai žemės?

– Turime 760 ha, reikėtų 1 200 ha. Per metus mums reikia maždaug 5 tūkst. t grūdų: kviečių, kvietrugių, miežių, avižų, kukurūzų. Per mėnesį sušeriame 50 t sojų rupinių, tiek jų kainuoja 12–13 tūkst. Eur. Mėnesiui reikia 380–420 t grūdų. Padauginkime šį kiekį iš vidutinės grūdų kainos – 180–185 Eur/kg, dar pridėkime krūvą pinigų už dujas, elektrą, traktorių degalus, sojas, medikamentus kiaulėms, atlyginimus darbuotojams ir pamatysime, kad, norėdami susigrąžinti šias išlaidas (155–160 tūkst. Eur), turėtume per mėnesį parduoti 170 t kiaulienos. Taigi augindami kiaules išleidžiame daugiau, nei gauname jas pardavę.

– Kiek kiaulių pastaruoju metu skerdžiama jūsiškėje bendrovėje?

– Per savaitę – 300–400 kiaulių.

– O kiek visoje Lietuvoje?

– Pernai per metus šalyje paskersta apie 950 tūkst. kiaulių, panašiai bus ir šiemet.

– Tiek paskersta stambiuosiuose ūkiuose?

– Ir smulkiuosiuose, ir stambiuosiuose.

– Kada Lietuvos kiaulininkystės sektorius klestėjo – kada buvo pelningiausia auginti riestauodeges ir daugiausia jų buvo skerdžiama?

– „Blogaisiais“ 1986–1987 metais. Tada per metus šalyje buvo paskerdžiama daugiau nei 3 mln. kiaulių. Šalyje kiaulių ėmė mažėti 1990 metais, kai iširo kolūkiai, sovietų ūkiai. Paskui jų ėmė daugėti, kai fermas įsteigė danai ir Lietuva prekiavo su Rusija. Nuo 2014 metų kiaulių labai sumažėjo dėl afrikinio kiaulių maro (AKM), kai smulkieji ūkiai turėjo jas išpjauti.

– Sakėte, kad kiaulių pardavimo siekiamybė – 1,24 Eur/kg už gyvąjį svorį, kaip buvo 2019 metais. Ar iki tų metų neteko dar pelningiau parduoti „Gražionių bekono“ kiaulių?

– Jas vidutiniškai pardavėme: 2015 metais – už 1,05 Eur/kg, 2016 metais – už 1,11 Eur/kg, 2017 metais – už 1,20 Eur/kg, 2018 metais – už 1,06 Eur/kg.

Konkurencijos nėra

– Kas padeda išgyventi, nebankrutuoti? Gal kreditai, valstybės parama?

– Laimei, palūkanos už pasiskolintus pinigus nėra didelės, bet skola – ne „rona“, reikia grąžinti. Gal padės išgyventi parduotas auginamų kultūrų derlius ir valstybės parama. Iki liepos 16 d. turėjome savivaldybei įteikti prašymą suteikti pagalbą, skiriant lėšų iš Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo. Prašymą tikrins, derins su centrine duomenų baze. Jei sulauksime gerų išvadų, metų pabaigoje sulauksime finansinės pagalbos – maždaug 110–115 tūkst. Eur. Bet džiaugsmo bus nedaug, kai žala siekia 400 tūkst. Eur. Ta parama bus tik 5,5 cento už kilogramą gyvojo svorio. Pernai paramos gavome per 100 tūkst. Eur. Ji kompensavo tik trečdalį finansinių netekčių, kurių mūsų bendrovė pernai patyrė. Du trečdalius nuostolių amortizavome savo išmone.

Šie abu atvejai, kai valstybė paremia paukštininkystės ir kiaulininkystės sektorius, – vieninteliai per Lietuvos atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Šie sektoriai remiami išimtiniais atvejais.

– Ar šiemet sodiečiai aktyviau nei pernai iš ŽŪB „Gražionių bekonas“ perka paršelius? Ar iš tiesų neatsigauna smulkieji ūkiai, kurie dėl AKM buvo priversti išpjauti kiaules?

– Pagrindinė priežastis, kodėl neatsigauna smulkieji kiaulių ūkiai, nebėra kam jų auginti. Tikrieji kaimiečiai – jau garbaus amžiaus. Jie norėtų auginti kiaules, bet nepajėgia. O vaikai jų neaugins, net jei tam bus geros sąlygos. Todėl netrukus atsiras karta, kuri kiaules matys tik zoologijos sode.

Ar ne puiku būdavo sodybose rudenį ar žiemą: atėjęs skerdikas paskerdžia kiaulę, šeimininkė jam įdeda skerdienos, mėsytė garuoja šaltyje, kas ją kasmet tvarko – vis patobulėja. Dabar duok jaunamartei sutvarkyti skerdeną – nesusidoros su užduotimi.

– Atrodytų, išnykus smulkiesiems kiaulių ūkiams, stambieji lengviau atsikvėpė, mat sumažėjo konkurentų. Tačiau Jūs nedžiūgaujate – gailitės, kad sodybose kiaulių nėra.

– Su smulkiaisiais kiaulių augintojais esame kolegos, ne varžovai. Koks lietuvis būčiau, jei pavydėčiau tautiečiui, laikančiam 10–15 ar daugiau kiaulių? Tarp šalies kiaulių augintojų konkurencijos nėra. Juk Lietuvoje dėl globalios rinkos beveik kas antra kiaulė yra atvežtinė. Kad visa kiauliena, kurios reikia Lietuvos vartotojams, būtų lietuviška, šalyje reikėtų skersti 60 proc. daugiau čia užaugintų kiaulių.

Trečio kelio nėra

– Kas turėtų nutikti, kad Lietuvoje kiaulininkystė nežlugtų?

– Ji nežlugs, jei stebuklingai atpigs grūdai, kiti pašarai arba jei išalkę vartotojai rems nacionalinį kiaulių augintoją, pirkdami už atvežtinę šiek tiek brangesnę lietuvišką kiaulieną. Trečio kelio nėra. Jei daugiau tautiečių valgys lietuvišką kiaulieną, bus daugiau mokama už Lietuvoje užaugintas ir paskerstas kiaules.

Paradoksas: lenkai geba Lietuvoje nusipirkti kiaulių, jas parsivežti ir paskersti, paskui stebuklingu būdu parduoti kiaulieną pigiau, nei mūsų šalyje ją parduoda vietos kiaulių supirkėjai.

– Kodėl lenkiška ar kita atvežtinė kiauliena pigesnė už lietuvišką, jei Lietuvoje užaugintos kiaulės superkamos pusvelčiui?

– Turbūt todėl, kad kai kurie mūsų šalies sluoksniai gobšūs. Dar valdžia prisideda su savo galinguoju PVM. Jai gerai, kai produktų kainos didelės, – daugiau pinigų į biudžetą suplaukia. Kita vertus, mūsų valstybė pasirašė, kad kiaulieną, kaip ir kitus produktus, galima atsivežti iš kitų Europos Sąjungos šalių, kurios nuolat remia vietos augintojus. Yra kaip yra. Tačiau Lietuvos kiaulių augintojams yra blogai. Esame kaip paršiukas, kuriam teko paskutinis kiaulės papas. Toks paršiukas kapstosi neprivalgęs ir neprigėręs, nes gauna per mažai pieno.

Mūsų šalyje suvartojama daug kiaulienos. Vartotojai, sakykite, kas nepatinka – užauginsime tokios kiaulienos, kokios norite!

– Daug kas nori natūraliu pašaru užaugintos kiaulienos. Vengia užaugintos kiaulių kompleksuose. Sako, kad visos sojos, kurių rupiniais čia šeriamos kiaulės, yra modifikuotos.

– Sojų rupiniai – tai atliekos, liekančios iš sojų išspaudus aliejų. Per 70 metų, kai auginamos modifikuotos sojos, niekas negalėjo įrodyti, kad jos yra blogis. Lietuvoje sojas pašarui naudoja 90 proc. paukščių, karvių ir kiaulių augintojų.

Dabar svarbu, kad auginama kiaulė turėtų 60 proc. raumenų (raudonos mėsos), 40 proc. riebalų (baltos mėsos). Kad pasiektume šį tikslą, kiaulės racionas turi būti baltymingas: nemažą dalį jos pašaro turi sudaryti baltyminės medžiagos: pupos, žirniai, sojų rupiniai. Pastarieji – didžiausias baltymų šaltinis.

– Koks Jūsų žemės ūkio bendrovėje auginamų kiaulių racionas?

– 80–82 proc. raciono sudaro grūdai, 6–8 proc. – žirniai, pupos, 10–12 proc. – sojų rupiniai.

– Gal kiaulių augintojams vertėtų laikyti karvių ir į riestauodegių racioną įtraukti pieną – ne sojų rupinius?

– Bet kiek tuomet turėtų kainuoti taip užauginta kiauliena?..

ŽŪB „Gražionių bekonas“ nuotraukos