Liga, nuo kurios nesinori pasveikti

Pievos vis mažiau

„Žiemą stengiamės daug judėti, kad neužsisėdėtume, pavasarį būtume geros formos, – juokėsi moteris. – Sklypas sodininkų bendrijoje „Vakaras“ nedidelis, vos 8 arų, bet jame tiek augalų, kad tik spėk suktis. Vien irisų auginu apie 200 veislių. Kur dar lelijos, bijūnai, eleborai, svogūniniai augalai.“

Nemanykite, kad važiuodama į sodą, Tatjana užsuką į turgų daržovių. Trijuose šiltnamiuose noksta pomidorai, veši agurkai, yra lysvių su salotomis, svogūnais, kitomis daržovėmis. Į svečius atvažiavę anūkai sočiai valgo šilauogių, aviečių ir kitų uogų.

„Pievos plotas kasmet vis mažesnis ir mažesnis... Ką daryti? Juk norisi pasisodinti visko“, – labiau išgyvenanti dėl vietos stokos nei didėjančio darbo krūvio, sakė gėlininkė. Ji pasidžiaugė, kad sklypas turi šlaitą į pietų pusę, tad galima buvo įrengti terasas. Žemė lengva, priesmėlis, nuolat reikia sukti galvą, kaip ją pagerinti. Ji rado sprendimą, kaip sutaupyti vietos ir užsiauginti braškių. Moteris jas sodina į 50–70 l durpių maišus, kuriuos paguldo tarp gėlių. Anot jos, tuomet nereikia ravėti, per vasarą užauga savų, kokybiškų daigų, mat ūsams leidžiama šaknytis žemėje.

Tūkstančiai „pamišėlių“

„Atėjus šiltajam metų laikui, kai gėlės viena po kitos ima žydėti, keliuosi 5 val. ryto ir einu žiūrėti, ar jau išsiskleidė pumpurai. Fotografuoju. Labiausiai rūpi, kaip žydės nauji kolekcijos augalai. Sunkiai suprantu kaimynus, kurių sklypuose nėra gėlių, – stebėjosi pašnekovė. – Nuolat vartau katalogus, ieškau, kas naujo, kur gauti, kaip atsisiųsti. Guodžia, kad tokių „pamišėlių“ gana daug – 1 500 registruotų vien perkančiųjų augalus užsienyje feisbuko grupėje. Kiek dar tūkstančių už socialinio tinklo ribų? Keičiamės augalais, kartu užsisakome jų siuntas iš Čekijos, Nyderlandų, Danijos. Kai augalų prisidauginu iš to, ką turiu ir ko jau per daug, parduodu. Už gautus pinigus perku naujų. Tad sakyti, kad turiu pelno, tikrai negaliu. Pamačiusi išparduodamas, nukainotas gėles prekybos centruose, pagailiu jų. Gėlės skolingos nelieka. Po metų kitų iš už eurą ar du kainavusių suvargusių sodinukų užauga įspūdingi kerai. Šią žiemą užsisakiau rožių. Regis, pradėsiu kolekcionuoti ir jas.“

Žvilgtelėjus į Tatjanos feisbuko paskyros albumus, sunku suprasti, kaip moteris sugeba pasirūpinti tokia galybe gėlių. Ji tikina, kad žinant kuriam augalui ko reikia, – visai nesunku tai padaryti. „Žemę geriname kompostu, gyvename šalia pušyno, tad prireikus atsinešame šiek tiek miško žemės. Nieko neišmetu, nė vienos banano žievelės. Viskas kompostuojama, perdirbama sliekų ir panaudojama“, – sakė gėlininkė.

Pradėjo nuo šakelių

Kai prasidėjus krizei, Tatjana išvažiavo padirbėti į Nyderlandus, moteris nė nemanė, kad užsikrės gėlių liga. Tuomet ji įsimylėjo šluotelines hortenzijas. Grįždama namo vis parsiveždavo vieną kitą šakelę. Įšaknydindavo, sodindavo. Lengvai iš šakelių užaugintos prigijo ir amūrinės alyvos, kurių kvapui retas gali atsispirti. Lankydamasi pas dukrą Anną Dubline, ji įsimylėjo eleborus. Dabar turi šių nuostabių augalų kolekciją.

„Skrisdavau auginti anūkų, pati rasdavau mane dominančių eleborų veislių. Airijoje išpopuliarėjusių veislių sėklų parinkdavo ir dukra, Ana. Iš jų esu užsiauginusi ne vieną egzempliorių, – apie kuriamą kolekciją pasakojo moteris. – Šiems augalams patinka kalkinga priemolio žemė. Jų negalima giliai sodinti. Mano pasididžiavimas – geltonai žydintis eleboras.“

Tatjana puikiai prisimena, ne tik kur kuris augalas auga, bet ir jų pavadinimus. „Jei eleborai mano pavasario meilė, tai vasaros karalienėmis pavadinčiau ežiuoles. Turiu 45 jų veisles. Nusprendžiau auginti tik pilnavidures. Labai patinka lelijos, raganės, flioksai, kardeliai, vingiriai, raktažolės, scylės, dekoratyviniai česnakai, begonijos, katilėliai. Tad ir jiems randu vietos“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, ne vienas klausia, kaip pavyksta apsiginti nuo ligų. Ypač nuo miltligės. Ypatingų paslapčių Tatjana sakė neturinti. Džiaugėsi, kad sklypą prapučia vėjas ir turi daug medžių pelenų, mat su vyru mėgsta pasilepinti pirtyje ir namas malkomis šildomas.

„Kartkartėmis vis pabarstau pelenais lysves, kuriose auga gėlių kolekcijos. Kai labai karšta ir drėgna, prieš grybines ligas į pagalbą pasitelkiu „Fitosporiną“. Juo prieš sodinimą galima apdoroti gėlių svogūnėlius. Šis preparatas tinka nuo grybinių ligų apsaugoti ir pomidorus. Ieškodama naujų veislių pastebėjau, kad jos atsparesnės miltligei ir kitoms ligoms“, – patirtimi dalijosi Tatjana.

Lelijos tarp uogakrūmių

Lelija, prie kurios nuotraukoje pozuoja Tatjana, turi ne vieną paslaptį. „Ji tokia aukšta, nes per anksti pradėjo augti. Hibridai apskritai gana aukšti. Tręšiau labai nedaug. Tik kalio ir fosforo trąšomis. Sodinant lelijas svarbu, kad būtų tinkama žemė. Saviškes sodinu purioje žemėje, kurioje gali būti šiek tiek smėlio ir perpuvusio mėšlo, įmaišau medžio pelenų“, – sakė Tatjana.

Lelijos mėgta žiemoti sausai, tad moteris nusprendė jas auginti vazonuose, kuriuos žiemą įneša į rūsį. Pavasarį vyras Vladas išneša vazonus ir pastato tarp uogakrūmių. „Ir gražu, ir vietos sutaupome, – džiaugėsi Tatjana. – Kitą rudenį lelijas paliksiu žiemoti prie vijoklinių rožių, nes jas prilenkiame ir apklojame, kad negautų drėgmės. Kartu bus uždengtos ir lelijos – jau pavargome nešioti vazonus.“

Moteris prisipažino nemėgstanti monotonijos, tad augalai nuolat keičia vietą, keliauja. „Dukra sako, kad chaosas, o man gražu, – šypsojosi gėlininkė. – Svarbiausia, kad augalai žydėtų ir kvepėtų. Kvepiantiems ir po žydėjimo gražiai atrodantiems teikiu pirmenybę.”

Joris RAMONAS

Tatjanos Žukovos nuotr.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.