Lucasas: Taline kalbėta apie niūrią padėtį Ukrainoje, bet stengtasi neprarasti optimizmo

Tai dar viena priežastis padidinti karinę pagalbą Kyjivui: daugiau ginklų, galingesnių ir greičiau pristatomų. Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas konferencijoje užėmė svarbią vietą. Ji pažymėjo, kad jos šalis jau įsipareigojo ateinančius trejus metus skirti 0,25 proc. BVP karinei pagalbai Ukrainai. „Jei visos šalys darytų tą patį, tai lemtų Ukrainos pergalę, – sakė ji. – Ukraina kovoja, praranda gyvybes. Vienintelis dalykas, kurio jie mūsų prašo, yra išteklių perskirstymas.“

Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, kalbėdamas vaizdo ryšiu, gyrė Estiją už jos poziciją ir pagalbą. Tačiau dalyvių kritika kitų šalių atžvilgiu buvo svilinanti. Tik smūgiai toli į Rusijos teritoriją užkirs kelią besitęsiančiam puolimui sklandančiomis bombomis, leidžiamomis iš didelio aukščio už 80 km nuo fronto linijos. Tam reikia karinių lėktuvų F-16 (jų bus atsiųsta, bet per mažai ir per vėlai), tolimojo nuotolio raketų, tokių kaip vokiškos sistemos „Taurus“, kurių Berlynas nenori suteikti, ir JAV tolimojo nuotolio ginklų, tokių kaip HIMARS ir ATACMS. Tačiau J. Bideno administracija leidžia juos naudoti tik prieš taikinius Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose. Eskalacijos baimė akivaizdžiai atgrasė Jungtines Valstijas ir kitas šalis nuo ginklų, reikalingų Ukrainai laimėti, siuntimo ir netgi nuo Rusijos pralaimėjimo kaip karo tikslo nurodymo.

Dabar ukrainiečiai už tai moka. Tačiau delsimas ir neryžtingumas taip pat daro ilgalaikę žalą Vakarų aljansų reputacijai apskritai. Indijos analitikas Samiras Saranas sakė, kad jei JAV ir sąjungininkai, kurių BVP siekia 40 trln. JAV dolerių, nesugebėjo susidoroti su Rusija (BVP – 2 trln. JAV dolerių), „jie neturi jokių šansų su Kinija“.

Konferencijoje tvyrojo iš esmės neišsakyta baimė dėl katastrofiško Ukrainos pralaimėjimo, kurio pasekmės likusiai Europos daliai būtų susijusios su migracija (tikriausiai milijonine) ir tolesniais Rusijos veiksmais. Timothy Snyderis, Yale'io universiteto istorikas, daugelyje Rytų Europos šalių laikomas nacionaliniu didvyriu dėl dygaus Kremliaus istorinių mitų griovimo, pateikė paralelių su Hitlerio agresija Europoje XX amžiaus 4-o dešimtmečio pabaigoje. Jo teigimu, Ukraina yra tarsi Čekoslovakija 1938-aisiais. Tačiau Prahos vyriausybė britų ir prancūzų buvo priversta nusileisti Hitleriui, o Ukraina pati pasirinko kovoti, „pratęsdama jums 1938-uosius“, sakė jis.

T. Snyderis taip pat pažymėjo, kad Čekoslovakijos kritimas sudarė sąlygas tolesnei Hitlerio agresijai prieš Lenkiją. Vokietijos karo mašinai buvo naudinga buvusios Čekoslovakijos didžiulė ginklų pramonė ir naujai sukurtos marionetinės Slovakijos valstybės kariai. Jis teigė, kad Rusija panašiai pasinaudos Ukrainos ištekliais kitame kare. Dar blogiau: anot T. Snyderio, Rusijos branduolinio šantažo sėkmė paskatintų Europos šalių ir kitų valstybių pastangas kurti savo branduolinius ginklus.

Žmonės, kurie dalyvauja saugumo konferencijose Taline ir kitose regiono sostinėse, visa tai mato labai aiškiai. Geriau išleisti pinigus ir prisiimti riziką dabar nei vėliau, kai išlaidos bus didesnės, o perspektyvos blogesnės. Problema ta, kaip įtikinti kitus, pabrėžiant desperatišką didesnės pagalbos poreikį ir pražūtingas Ukrainos pralaimėjimo pasekmes, bet kartu išlaikant optimistinį toną, kad pergalė Ukrainoje yra įmanoma. Pasimatysime kitais metais – galbūt.

---

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.