Mahonijos magija

Randama naujų rūšių

Mahonijos (Mahonia) – lapuočiai augalai, priklausantys raugerškinių (Berberidaceae) šei­mai, tad tikėtina, kad kvepės kaip raugerškiai, paprastai gana nemaloniai, tačiau yra ir aro­matingai kvepiančių veislių. Nukirpus šakelę pasimato geltona žievė ir mediena, o lapai sudėtiniai (nuo 3 iki 41), todėl mahonijos nederėtų vadinti raugerškiu.

Pasaulyje žinoma apie 60–70 rūšių, kai kurie botanikai įsitikinę, kad jų yra daugiau. Visos visžalės, rudenį pasipuošia mėlynais, kartais su pilkšvu atspalviu vaisiais, turinčiais daug vitamino C. Mahonijos paplitusios Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, šiek tiek vakarinėje Pietų Amerikos dalyje, Azijoje, Himalajuose, Kinijoje. Mioceno laikais mahonijos augo ir Europoje, jų iškasenų rasta Turkijos teritorijoje.

Nors mahonijos botanikams oficialiai žinomos nuo XIX a. pr., tačiau ir dabar at­randama naujų rūšių. Štai Kinijoje 2009 m. rasta M. jingxiensis, M. lushuiensis, M. mo­nodens, o 2015 m – M. repens varietetas scopulatilis. Jos skirstomos į rytines, kurioms priskiriamos visos azijinės ir viena amerikinė rūšis, ir vakarines.

Europoje mahonijos pradėtos auginti prieš 200 metų, plinta miestų viešosiose erdvėse, miškuose. Lietuvoje šis augalas kol kas gana retas.

Auga ir kalnuose

Mahonijos – ne tik krūmai, bet ir ne­dideli medžiai, pavyzdžiui, M. oiwakensis užauga iki 7 m aukščio. Jų galima aptikti kalnuose, 400–3 400 m aukštyje. Tokiame aukštyje puikiai jaučiasi japoninė mahonija (M. japonica), paplitusi Taivano miškuose ir išauganti iki 1 m aukščio.

Spėjama, kad šie augalai gali būti vieninteliai, žydintys visais metų laikais. M. duclouxiana lapkritį–balandį, M. pumila – kovą–gegužę, M. shenii – balandį–lapkritį, spalį–sausį – M. taronensis, M. bealei, liepą–rugsėjį žydi M. fordii.

Mahonijos auga upių šlaituose, lapuočių ir mišriuose miškuose, jų pakraščiuose, ren­kasi kadagių, pocūgių draugiją. Daugumos žiedai šviesiai ar ryškiai geltoni ar beveik sieros spalvos, yra rūšių, žydinčių raudonai.

Dyglialapė mahonija

Dyglialapė mahonija (Mahonia aqui­folium) buvo aprašyta 1814 m., tačiau minima Berberis aquifolium vardu. Vėliau dėl sudėtinių, plunksniškų lapų priskirta mahonijų genčiai. Amerikiečiai ją vadina Oregono vynuoge. Savaime paplitusi Šiaurės Amerikos vakaruose (Vašingtono, Oregono, Montanos, Kalifornijos, Britų Kolumbijos, Aidaho valstijose), net tapo Oregono valstijos simboliu. Kalnuose aptinkama iki 2 100 m aukštyje.

Amerikos čiabuviai jos šaknis naudojo liaudies medicinoje nuo tuberkuliozės, odos ligų. Europoje pradėta auginti nuo 1823 m., bet apdovanojimą už grožį iš Karališkosios sodininkų draugijos gavo tik 1930 m. Dygliuotoji mahonija – daugelio mahonijos veislių protėvis. Paminėtinos kelios veislės: ‘Atropurpurea’ (sukurta Olandijoje 1915 m., aukštis 60 cm, lapai žiemą bronziniai), ‘Donewell’ (sukurta JAV, užauga iki 1 m aukščio, lapų koteliai raudoni), ‘Forescate’ (sukurta Olandijoje 1975 m., ant kotelio septyni gana dideli lapeliai, žiemą bronziniai, raudonai rudi, augalo aukštis apie 1 m), ‘Orange Fla­me’ (60 cm aukščio, 5–7 lapeliai, jauni lapai geltonai žali, sukurta 1965 m. JAV), ‘Apollo’ (sukurta 1973 m. Olandijoje, iki 60 cm aukščio, didokais lapais, auginama Lietuvos sodybose).

Dyglialapė mahonija užauga iki 200 cm, Lietuvoje – apie 150 cm ir kiek aukštes­nė. Lapai 10–25 cm ilgio, plunksniški, sudaryti iš 5–9 lapelių, pailgo kiaušinio formos, dažniausiai lyg nukirsta apačia, rečiau ovalia, kiek primena bugienio lapus, su 5–21 dygliuku. Žydi nuo ba­landžio iki gegužės, savaiminiame areale žiedais puošiasi kovą–birželį, nelygu, ko­kioje valstijoje auga. Vienoje kekėje būna 30–60 ryškiai geltonų žiedų, o vasaros pabaigoje krūmas pasipuošia stambokomis apie 1 cm pilkai mėlynomis pailgomis uogų kekėmis. Jos ne tik gražios, bet ir skanios, nors aitrokos, valgomos virtos.

Dyglialapė mahonija priskiriama 5 ištver­mingumo zonai. Dauginama dalijant kerą, žaliais ūgliais vasarą, sėklomis, atžalomis. Skeliant atžalas verta atkreipti dėmesį į šaknis – geriau prigyja atžalos su daugiau šaknų. Šis augalas žiemai mulčiuojamas.

Gulsčioji mahonija

Botanikų aprašyta 1828 m., nors į Eu­ropą gulsčioji mahonija (Mahonia repens) introdukuota 1822 m. Tai Šiaurės Amerikos augalas, paplitęs beveik 20-yje JAV valstijų. Užauga iki 50–60 cm. Lapai 3–9 cm ilgio iš 3–7 kiaušinio formos gana lanksčių lapelių su 9–18 dygliukais. Žydi nuo balandžio iki gegužės, Amerikoje – ir birželį. 3–10 cm ilgio kekėje 25–50 žiedų. Uogos 6–10 mm ilgio. Kalnuose gulsčioji mahonija aptinkama nuo 200 iki 3 000 m aukštyje. Auga atviruose miš­kuose, krūmynuose, pievose. Ištvermingumo zona – 6. Paminėtina veislė ‘Rotundifolia’.

Mahonijos mėgsta tiek saulėtas vietas, tiek dalinį pavėsį ar net pavėsį. Tinka molingas dirvožemis, priemolis, net smėlis, tačiau geriausia vidutinė drėgmė. Nors toleruoja sausrą, augalus reikėtų palieti. Ruošiant mahonijas žiemai, rudenį galima užpilti kompostinės žemės, ji ne tik apšiltins augalą, bet ir duos daugiau maistinių medžiagų.

Amerikiečiai siūlo sėjinukus metus paau­ginti, tada sodinti į nuolatinę vietą. Sodinti galima ir pavasarį, ir rudenį, o pirmaisiais metais būtina nuolat laistyti. Pažeistas, nušalusias šakas pavasarį reikia nukirpti. Genėti galima bet kada, svarbu mahonijas palikti ramybėje žydinčias ir apklotas sniegu. Kad būtų kompaktiškesnės, nukerpamos jų viršūnės, iškerpamos šoninės ar vidinės šakos, tačiau to nereikėtų daryti dažnai. Seni stiebai trumpinami iki 15 cm ilgio.

Tiek dyglialapė, tiek gulsčioji maho­nijos atsparios juodosios rūdės (Puccinia graminis) infekcijai.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.