Maisto kelionė nuo lauko iki stalo gali ir apkarsti

Ūkininkai  norėtų  savo šviežią produkciją pardavinėti ne tik įvairiuose turgeliuose, bet ir tiekti tiesiai darželiams, mokykloms, ligoninėms, kitoms viešosioms įmonėms. Tik kaip  padaryti, kad ta kelionė nuo lauko iki stalo,  neužstrigtų finansiniuose ir biurokratiniuose brūzgynuose? Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) siūlo kurti regioninius logistikos centrus ir netgi žada juos paremti 6 mln. eurų, tačiau ūkininkams vis dar kyla nemažai klausimų.

Skamba patraukliai

Žemdirbių turgeliai prie prekybos centrų, miestų ir miestelių aikštėse jau išaugo marškinėlius. Jau ne vieni metai jie suka galvas, kaip būtų galima realizuoti  savo produkciją vietoje, negabenant jos šimtus kilometrų ir nesinaudojant perpardavinėtojais. Viena išeičių – trumpoji maisto tiekimo grandinė, kitaip tariant,  nuo lauko iki stalo.  Tačiau įgyvendinti tokį projektą – ne taip paprasta, ypač žinant, kad į kokią nors kooperaciją nemažai ūkininkų vis dar žiūri šnairai.

Projektas skamba patraukliai. Į regioninius logistikos centrus vietos ūkininkai suvežtų savo šviežią produkciją, čia pagal darželių, mokyklų, ligoninių, maitinimo ir kitų įstaigų užsakymus būtų sudaromi produktų krepšeliai. Laimėtų lyg ir visi – ir ūkininkai, lengviau realizavę savo produkciją, ir šviežias daržoves bei kitus maisto produktus gavę  vartojai.

Pabrangs produkcija?

„Jeigu tuos logistikos centrus kursime kaip tarpinę grandinę nuo lauko iki stalo, labai norėtųsi sužinoti, kas ją finansuos. Ar ŽŪM numatyta suma, kuri padengtų jų kaštus? Jeigu tokio finansavimo nebus, logistikos centrai tokios paslaugos tikrai neteiks už ačiū. Jie paprasčiausiai pasiims kažkurią dalį nuo tos produkcijos, – įsitikinusi Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkė Danutė Karalevičienė. –  Tada kyla klausimas: kiek pabrangs žemės ūkio produkcija, kol atsidurs ant vartotojų stalo? Gal kas nors, nori vadovauti visam šitam paradui ir susikrauti į kišenę pinigus? Ar šiandien vaikų darželiams ir mokykloms tiekiami maisto produktai patys pigiausi ir geriausios kokybės? Tėvai, kurių vaikai lanko darželius, neretai sako, kad jų atžalos skundžiasi, jog maistas buvo neskanus. Dauguma darželių ir mokyklų jau neberuošia maisto, jį centralizuotai pristato specialios įmonės, laimėjusios konkursą.“

Pasak ūkininkės, reikėtų tą projektą pirma gerai išanalizuoti ir tik tada svarstyti. „Tokių projektų ŽŪM jau buvę labai daug, bet kai pradedi domėtis, susiimi už galvos ir net nežinai, kas ir kodėl jį sukūrė. Manau, kad visi projektai yra nukreipti tam, kad kažkas pasiimtų didžiąją dalį pinigų“ , – neslepia skeptiško požiūrio D. Karalevičienė.

Pasėjo daug abejonių 

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis irgi abejoja regioninių logistikos centrų  nauda.

„Kokia bus tų produktų kokybė, ar bus aišku, kas jų gamintojas? Prieš steigiant  logistikos centrus, reikia atlikti nemažai darbų. Tikriausiai vėl bus vėjais išmesti pinigai. Gal kam nors kažko reikia, kas nors pasvajojo arba bando pademonstruoti savo darbą ar veiklą, – abejonėmis dalijasi asociacijos vadovas. –

Neseniai važiuodamas per Lenkiją sustojau pakelėje pavalgyti. Antrasis patiekalas kainavo tik pusantro euro, bet jis buvo toks didelis, kad nepajėgiau sudoroti. Mes niekada nepajėgsime konkuruoti su Lenkijos žemės ūkiu, kuris turi idealias pridėtinės vertės mokesčio sąlygas. Pas mus tiek žemės ūkio verslas, tiek smulkieji ūkininkai jau daug metų žlugdomi. Manyčiau, kad tie logistikos centrai – kažkoks pašalinis ir ne savo laiku peršamas projektas. Jis labai neaiškus.“

Naštą turėtų prisiimti savivaldybės

Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidmantas Buivydas mano, kad, teikdami paraišką įkurti logistikos centrą, ūkininkai savo lėšomis tikrai neprisidės. Tą naštą turi prisiimti savivaldybė ir dalyvauti kaip partnerė, jeigu ji nori gauti gerą produkciją. O jeigu norima tik sujungti kelis stambiuosius ūkininkus, tai būtų dar vieno monstro kūrimas, panašiai kaip buvo prieš septynerius metus bendrovei „Rupūs miltai“.

Jo nuomone, kurti logistikos centrą reikia, kad produktai būtų surenkami iš mažiausių ūkių. Smulkieji ūkininkai niekada neturės savo lėšų prisidėti prie tokio projekto. Jie neturi nei šaldytuvų, nei kitokių perdirbimo galimybių. Pieną jie separuoja, daro grietinę ir savaitgaliais veža į turgų. Toks jų išlikimo būdas.

Padėtų išlikti smulkiesiems

„Jei savivaldybės  globotų smulkiuosius ūkius, įkurtų logistikos centrus, jie tikrai nebankrutuotų, o  geri, švieži produktai pasiektų vaikų darželius, mokyk­las.

 Apie tai neseniai kalbėjau su Klaipėdos rajono meru Broniumi Markausku. Dar kartą noriu pakartoti – nereikia giganto, tokio, kai susijungia keli stambieji ūkiai ir paima rinką į savo rankas, o mažieji, kaip visada, lieka už borto. Esu už tai, kad kiekvieno šalies rajono centre būtų tokie logistikos centrai, kurie aprūpintų maisto produktais iš smulkiųjų ūkių tos vietovės įstaigas“ , – teigia V. Buivydas.

Jo nuomone, logistikos centras galėtų būti angaro dydžio, užtektų kiekvienai produkto rūšiai pastatyti po du konteinerinio tipo pastatėlius su šaldytuvais ir pirminiu perdirbimu.  Tada išliktų mažieji ūkiai, nebankrutuotų, turėtų galimybę už tą pačią kainą, kaip ir stambieji ūkiai, pateikti savo produktų rinkai.“

Komentaras

Svarbu, kas bus šeimininkai ir kas valdys

Raimundas JUKNEVIČIUS

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Kyla klausimas, ar  efektyviai bus išleisti  pinigai, ar tos lėšos bus skirtos tikrai tam, kad padėtų trumpinti maisto tiekimo grandinę ir padidinti produkcijos gamintojų pajamas.  Ar tie pinigai vis dėlto nenusės tiems, kurie valdys logistikos centrus? Pagal sumanymą ir aprašymą logistikos centrų šeimininkai lyg ir turėtų būti patys ūkininkai, jie turėtų ir valdyti. Bet gyvenime nemažai pavyzdžių, kai pasibaigus programos priežiūros laikotarpiui, prisidengiant tais pačiais ūkininkais, verslą vėliau perima kiti.

Klaipėdos rajone ūkininkai į šitą pasiūlymą pažiūrėjo gana rimtai ir ten tas projektas gali būti sėkmingas. Daugiau tokių žinių, kur ūkininkai imasi iniciatyvos ir tikrai valdys logistikos centrą, negirdėjau.

Dažniausiai laimi aktyvesni. Šiuo atveju, kai skiriami pinigai, aktyvesnis verslas, kuris mato galimybę iš to uždirbti ir supranta, kad ūkininkai patys nesugebės to padaryti. Tad tikriausiai pinigai atiteks ne ūkininkams. Ar tas projektas toliau bus plėtojamas, ar jis bus sėkmingas, didelis klausimas. Yra buvę labai daug tokių neveiksmingų valstybės padarytų investicijų, ne iki galo apsvarsčius visus variantus, kai gera idėja išvirsta į visai kitą rezultatą.

Anksčiau buvo labai daug investuota šiaudams perdirbti į granules, į kurą. Tie  projektai kurį laiką merdėjo, vėliau pagal likutinę vertę viskas buvo išparceliuota ir nieko nebeliko. Čia irgi gali būti panašiai, todėl į tokius dalykus reikia žvelgti atsargiai.

2021-12-11

Stasys BIELSKIS

Autoriaus nuotraukos