Medus liepinėse

„Vartotojui sumaniai pateiktas medus – bitės ir žmogaus bendrystės įvertinimas“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausiasis veterinarijos gydytojas – valstybinis veterinarijos inspektorius, bitininkas Antanas Paliutis. Drauge su savo kolega ir bičiuliu Artūru Šimkumi, vadovaujančiu Šakių r. VMVT, taip pat šios tarnybos specialiste Rima Šapauskaite šią savaitę lankėsi žinomo šalies bitininko Jono Gvildžio ūkyje Gelgaudiškio seniūnijos Pajotijo kaime. „Medaus tikrumas – bitininko sąžinės reikalas“, – sako J. Gvildys. „Geriausias ekspertas – vartotojas“, – bičiuliui atitaria svečias iš sostinės A. Paliutis. Šakių r. bitynus kuruojanti VMVT specialistė R. Šapauskaitė pastebi, jog šio krašto bičių ūkiuose vyrauja tvarka, bičiuliai drausmingi, stropiai skaičiuoja gamybos kaštus. To juos išmokė daugelį metų bitininkų draugijai vadovavęs ir rajono finansus prižiūrėjęs Jonas Danyla.

Trečios kartos bitininkas ir miškininkas „Visa agrarinio sektoriaus pažanga į Lietuvą iš Europos ėjo per Suvalkiją, – kalba šio krašto atstovas A. Šimkus, – tačiau bitininkystė – nacionalinis verslas.“ Bičiulis J. Gvildys pasiryžęs įprasminti valstybingumo ir bitininkystės sąsajas: juk būtent su bičių produktais viduramžiais Lietuva prisistatė Europai, o nūnai – ir pasauliui. Etnografiškumas, išskirtinė kokybė – lietuviško medaus ženklas. J. Gvildys pasakoja apie istorinę bitės ir miško bendrystę, žmogaus bandymą įsiterpti į gamtą, ją prisijaukinti. Bičiulis prisipažįsta esantis trečios kartos bitininkas ir miškininkas. Gelgaudiškio girią prižiūrėjo, bites laikė jo tėvas, senelis. Po 44 metų tarnystės miškui J. Gvildys nūnai visą dėmesį paskyrė bitėms. Kaip žmogui, taip ir bitei svarbiausia sveikata, paskui darbas, jo rezultatas. Pastaruoju metu J. Gvildys prižiūri 70 bičių šeimų, kurios „apgyvendintos“ penkiose rajono vietovėse, daugiausia miško skynimuose arba pamiškėse. Suvalkiečiai brangina žemę, todėl neleidžia jai dirvonuoti, išdirba kiekvieną pėdą, o monokultūros, ypač auginamos intensyviai, bites nuvargina, susargdina, kartais yra jų mirties priežastis. „Stengiuosi, kad bitės nepasiektų rapsų, – pasakoja J. Gvildys, – kiekviena tauta vertina savo medų, nes jis gaunamas iš tokių augalų, kurie auga šalia mūsų, o rapsai – įvežtinė kultūra.“ Daugiausia nektaro turi pavasarį žydinčios blindės, klevai, šaltekšniai. „Iki sužydint avietėms suku daugiažiedį pavasario medų, vėliau – liepų, lipčiaus“, – apie medaus rūšis kalba J. Gvildys. Jo pastebėjimu, šalies gyventojai ėmė vartoti daugiau medaus, tačiau sugeba ir pasirinkti, atsirinkti. Į turgų bičiuliui netenka važiuoti – norintieji žino kelią į jo sodybą. Ir medus perkamas ne tik vaistams, bet ir vartoti kasdien. Bičiulis J. Gvildys šalyje pirmasis pradėjo tiekti gražiai supakuotus bičių produktus kaip dovaną gydytojui, verslininkui, suvenyrą vestuvininkams, užsienio turistams.

Išskirtinis produktas „Išmoninga pakuotė – tik pusė darbo, – pasakoja J. Gvildys, – antra tiek – bičių produktų vartotojų švietimas ir ugdymas. Medus atveria lūpas, o žodis – širdį.“ „Tikra tiesa“, – bičiuliui pritaria VMVT atstovas A. Paliutis, savo kolegoms aiškinantis, kuo jo „dzūkiškas“ medus skiriasi nuo „suvalkietiško“ ar „žemaitiško“. Neformalus patentas gali būti skiriamas J. Gvildžio bityno produktui „Medus koryje“. Pasak bičiulio, tam jis naudoja liepos medžio rėmelius, į kuriuos įstato šviežio vaško koriuką. Rėmeliai sustatomi į standartinę meduvę ir įdedami į avilį. Svarbiausia, kad bičių šeima būtų sveika ir stipri. Kai bičių pasiūtuose koriukuose medus užakiuojamas, meduvė išimama, rėmeliai fasuojami, klijuojama informacija lietuvių ir anglų kalbomis. Pasak J. Gvildžio, bičių pasiūtame vaško koryje suneštas medus – išskirtinis, nes bitininkas tik įdeda rėmelius ir išima. Tokį medų reikia kramtyti kartu su vašku. Apiterapeutai įrodė, jog tai labai sveika dantenoms, taip profilaktiškai gydomos kvėpavimo takų ligos. Dar keli bičiulio patarimai bitininkams: kasmet keisti korius, nes išsiritusios bitės akelėse palieka išnarų, o per kelerius metus susidaro ir kenksmingų medžiagų. Be to, lydant vašką, būtina išlaikyti temperatūrų režimą, nes tik kaitinant žūsta į senus korius patekę virusai.

Liepos indai ir baldai Bitininkas po medsukio produkciją supilsto į liepinius kubiliukus, dovanų pakuotėms taip pat naudoja iš liepos medžio pagamintus indelius, taures. Tačiau medaus indams daryti nenaudoja medienos, jei liepos augo pakelėse ar šalia kapų. Tinka tik miško gilumoje augę medžiai. Pasak J. Gvildžio, svarbu ne tik aplinkos tarša. Medžiai, kaip ir žmonės, turi biolaukus. Lietuvių tautosakoje apdainuojami šventi medžiai: liepelė, klevelis, ąžuolėlis. Medui laikyti reikia bekvapės, švarios, skleidžiančios švelnumą liepos. Pirmieji indai, kuriuose senovės lietuviai laikė medų, buvo būtent iš liepos medžio. Mato vienetu laikytas gorčius: senasis turėjo 5,64 litro, vėlesnis – 2,82 litro. „Literatūroje radau, jog medus seikėtas liepinėmis, bet taip ir nesužinojau, kokia jų talpa“, – apgailestavo J. Gvildys. Svečiams jis pristatė ne tik vėsioje ir tamsioje saugykloje laikomus liepinius kubiliukus su pernykščiu medumi, bet ir iš liepos medžio ištekintas taures suvenyriniam medui. Iš liepos medžio pagamintos ekspozicijai skirtos lentynos, stalai, suolai, prie kriauklės dėžutė popieriniams rankšluosčiams, šiukšliadėžės. Unikaliu bičiulio J. Gvildžio darbštumu ir kruopštumu stebėjosi ūkio svečiai A. Paliutis, A. Šimkus, R. Šapauskaitė. Bitininkas demonstravo savo bičių ūkio produkcijos pavyzdžius – 20 g, 50 g, 120 g ir didesnius stiklo indelius su pienių, aviečių, liepų, grikių medumi, iš storo popieriaus išlankstytas dėžutes su įvairiarūšio medaus, bičių duonelės, vaško žvakių rinkinukais. „Liepiniai indeliai sandarūs tik tuomet, kai juos dvidešimt minučių palaikai karštame vaške“, – verslo subtilybėmis dalijosi bitininkas J. Gvildys, tik apgailestavo, jog Suvalkijoje, beje, kaip ir visoje Lietuvoje, liko labai mažai medžio meistrų, tenka viską daryti pačiam. Bičiulio pastebėjimu, šalies laboratorijos nustato medaus drėgnumą, atitinkamos tarnybos – žmogaus maistui leidžiamas pakuotes. J. Gvildys savo ūkio produkcijos autentiškumą patvirtina parašu ant etiketės. „Rinka diktuoja kiekvienam vartotojui turėti savo šeimos bitininką, – kalba šalies bitininkystę kuruojantis VMVT atstovas A. Paliutis, – o bičiulio Jono patirtis – spalvinga gaida visoje gausioje bitininkų bendrijoje.“

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos