Medžioklė kito sulig medžiotojų kultūra

Numirusi tradicija

Daugumai kiltų klausimas, o kaipgi iki tol buvo vertinami trofėjai? Viskas buvo pakankamai primityvu ir paprasta. Į dvarus, kuriuos valdydavo kilmingieji, turėję teisę rengti medžiokles, pasibaigus medžioklės sezonui sunešdavo visus tose apylinkėse sumedžiotus trofėjus. Ir tik po jų apžiūros bei atitinkamo pagerbimo ceremonijos šie trofėjai galėdavo atsidurti ant sienos šiam reikalui skirtoje menėje. Tai buvo ta viena numirusi gražioji tradicija, kuomet visi medžioklių dalyviai su ginklais susirinkdavo miške pagerbti sumedžiotų neeilinių žvėrių, prieš pakabindami jų ragus ar iltis ant sienos.

Daugelio to laikmečio aristokratų mados reikalas buvo ant savo sumedžioto trofėjaus išdeginti ne tik savus inicialus, bet ir datą, kada pavyko atlikti taiklųjį šūvį. Pagarba žvėriui buvo įskiepyta kiekvieno to meto medžiotojo kraujyje ir trofėjų paruošti privalėdavo tik jo autorius. Palyginti ne taip seniai į laiko nežinią nuskendo ir tokie medžioklės būdai kaip La’Force, medžioklės su sakalais ar kurtais, kai medžiotojai ne tik privalėjo taikliai šaudyti, bet ir nepriekaištingai valdyti tik medžioklėms skirtus ir paruoštus žirgus.

Lietuvos ir Lenkijos medžioklės statutai, šioms abiem šalims būnant Rusijos imperijos sudėtyje, mažai tarpusavyje skyrėsi. Nedidelis skirtumas tarp mūsų ir Lenkijos medžioklės tradicijų išliko ir po Lietuvos 1918 m. paskelbtos nepriklausomybės, ko negalėčiau pasakyti apie esamų dienų realijas. Nežinau, kodėl, bet lenkai ir dabar iš kiekvienos, net ir iš eilinės, medžioklės moka padaryti savotišką šventę. Be abejonės, visas madas ir tradicijas, ypač medžioklėje, diktuoja to laikmečio valdžia, o tiksliau – joje esančios asmenybės, nes būtent medžioklė visais laikais buvo, yra ir bus įtakingųjų pramoga, nesvarbu, kokioje santvarkoje gyvuotų valstybė.

Istorinis Vokietijos valdžios požiūris į medžioklę

Kaip du atskirus pavyzdžius galėčiau pateikti dviejų autoritarinių režimų skirtingą požiūrį į medžioklės kultūrą ir jos suvokimą. Tad paimkime tą pačią Vokietiją, į kurios įtaką praeitame šimtmetyje buvome papuolę. Vokietijos medžioklės įstatymas, įsigaliojęs po Pirmojo pasaulinio karo, iki šiol nepakitęs, nors politinė santvarka šioje šalyje keitėsi net keletą kartų: iš Kaizerinės Vokietijos į Trečiąjį reichą; po Antrojo pasaulinio karo skilo į Federacinę ir Demokratinę Vokietiją, o po 1990-ųjų įvyko susijungimas.

Nediskutuosiu, kokias niekšybes žmonijai vykdė vienas iš Vokietijos Trečiojo reicho šulų Hermanas Geringas, bet net ir šiandien nenustoju žavėtis jo požiūriu į trofėjinę medžioklę, senųjų medžioklės tradicijų puoselėjimą, medžiotinų žvėrių apskaitą ir teisingos bei taisyklingos medžioklės ugdymą. Dauguma šiandienos analitikų H. Geringą, užaugusį savo krikštatėvio ir motinos meilužio Hermano von Epšteino dvare, įvardytų kaip kontroversišką asmenybę, kilusią iš aristokratiškos šeimos, buvusiu Pirmojo pasaulinio karo lakūnu-asu, nevengusiu rizikos ir labai stipriai priklausiusiu ne tik nuo morfino, bet ir nuo adrenalino, kurio didžiausią dozę ir gaudavo medžioklėse. Labiausiai jį „veždavo“ La’Force medžioklės, kurių jis išmoko savo motinos meilužio dvare, kuriame ir užaugo nuo vaikystės.

Elnio ar šerno sumedžiojimas su durklu ar specialia ietimi, nenaudojant jokio šaunamojo ginklo, tikriausiai ir turėjo didžiausios įtakos jaunojo H. Geringo charakterio ir būdo formavimuisi. Vėliau, bėgant metams, patukęs ir priaugęs svorio, Liuftfavė (nacistinės Vokietijos ginkluotojų pajėgų – Vermachto – karinės oro pajėgos, – red. past.) vadas susižavėjo trofėjinėmis medžioklėmis, kurias ištobulino. Labai įdomi metodika, kiek ir kokių tauriųjų elnių per sezoną galima sumedžioti konkrečiame medžioklės ploto vienete, jis sukūrė kitu būdu: visi jėgeriai ir miško darbuotojai ankstyvą pavasarį turėdavo surinkti elnių numestus ragus, juos apžiūrėjusi speciali komisija, kuriai dažniausiai ir vadovaudavo pats H. Geringas, nustatydavo, kokie konkretūs individai tą sezoną bus medžiojami. Buvo draudžiama sumedžioti nebrandų-perspektyvų elnią patiną, o iš bandos pirmiausia turėjo būti išimti atrankiniai (mūsuose dažniausiai vadinami selekciniais) žvėrys. Medžioti trofėjinius žvėris turėjo teisę, be abejo, tik Trečiojo reicho elitas. Net ir šiandien H. Geringo indėlis į tauriųjų elnių populiacijos genetinį fondą tuomečiuose Rytprūsiuose, t. y. Karaliaučiaus krašte, yra akivaizdus ir nenuginčijamas, nes geriausi trofėjiniai egzemplioriai Lietuvoje yra sumedžiojami Jurbarko krašte, perplaukus per Nemuną iš dabartinės Kaliningrado srities.

Medžioklė priešingoje barikadų pusėje

Na, o kaipgi tuomet buvo medžiojama priešingoje barikadų pusėje – SSRS, kurios sudėtyje penkis dešimtmečius buvo ir Lietuva? Po Spalio revoliucijos, valdžią sovietinėje valstybėje perėmus darbininkams ir valstiečiams, tuometės genetinės šiukšlės iš tarpuvarčių ir jų palikuonys, pas kuriuos inteligentiškumo, o juolab aristokratiškumo kraujyje net su žiburiu nerastum, turėjo savo viziją apie medžioklę.

Madas medžioklėje tuometėje pokarinėje okupuotoje Lietuvoje pradėjo diktuoti kolūkių ir tarybinių ūkių pirmininkai, partijos sekretoriai, jų pavaduotojai ir vairuotojai, dažnai net ir socialistinio darbo „didvyriai“ su pajuodusiomis panagėmis, sugebėję prieš numatytą laiką įvykdyti užduotą penkmečio planą. Apie pagarbą sumedžiotam žvėriui nebuvo nė kalbos, neretai nuotrauka su trofėjumi būdavo daroma užsilipus ant žvėries ar užkėlus ant jo koją. Tuomet buvo svarbiausia sumedžioti limitus ir pristatyti sumedžiotus žvėris į rajonines draugijas. Jokia paslaptis, kad dažnai po rugiapjūtės medžiotojai, sušokę į GAZ’us, naktimis žvėris vaikydavosi po kolūkio laukus, apšviesdami mašinos žibintais ir pleškindami į viską, kas tik juda.

Panašiai ar būtent taip dažniausiai medžiojo dauguma medžiotojų kolektyvų, bet išrinktiesiems partijos, ministerijų ar vykdomųjų komitetų šulams buvo įsteigti Valstybiniai medžioklės ūkiai, į kuriuos eiliniai medžiotojai patekdavo nebent kartu atsivežę kokius aukštus tuomečius „činus“. Net sklandė toks pasakymas, kad medžiotoju tapti yra kur kas sunkiau, negu įstoti į komunistų partiją.

Atgavus nepriklausomybę, papūtė kiti vėjai. Žinoma, akimirksniu ne viskas pasikeitė į gerąją pusę, bet pamažu medžiotojų sąmonėje tikrai pradėjo kažkas keistis. Taigi, ar iš tarybinių laikų neperėmėme jokių gerų dalykų medžioklės reguliavime? Medžioklės kolektyvai su savo konkrečiais medžioklės plotais, kurie daugiausia susikūrė šeštajame dešimtmetyje ir panašūs išliko iki šiol, man yra pats tobuliausias žvėrių gausos reguliavimo instrumentas, kuriame įžvelgiu vienintelę rimtą spragą – teisinį santykį su žemės ir miško savininkais.

Tereikia Medžioklės įstatymą patobulinti taip, kad visi žemės ir miško savininkai, sumokėję nustatytą mokestį, turėtų galimybę medžioti kartu su klubų medžiotojais, net ir nebūdami to kolektyvo nariais. Tik tiek tereikia, kad mūsų, kaip medžiotojų, įvaizdis kardinaliai pasikeistų visuomenės akyse. Tarybiniai medžioklės ūkiai, kadaise sunkiai prieinami eiliniams medžiotojams, visgi po kurio laiko tapo praktiškai visų medžioklės kolektyvų siekiamybe ir noru pasitempti.

Dabar net sunku rasti tokį kolektyvą, kuris neturėtų savo medžiotojų namelio ir lupyklos, o dažnai savo materialine baze tie kolektyvai jau senai yra aplenkę tuomečius sovietinius medžioklės ūkius. Dabar ne tik rajoninės medžiotojų draugijos, bet ir praktiškai visi medžiotojų būreliai ar klubai turi savo vėliavas. Kaip bebūtų paradoksalu, šiandien daugeliui Europos valstybių medžiotojų galime būti gražiu pavyzdžiu, net ir iš blogų laikų sugebėję pasiimti viską, kas tada buvo geriausia. Medžioklei valio!

Medžiotojas Žilvinas GIEDRAITIS

Autoriaus archyvo nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Hermanas Geringas asmeniškai įvertina sumedžiotus trofėjus.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.