Medžioklės būrelių ir žemės savininkų interesai: kiek žmonių, tiek nuomonių

Ūkininkai puikiai žino, kad Medžioklės įstatymas reglamentuoja galimybę medžioti ir žemės savininkams: jie arba turi teisę įstoti į medžiotojų būrelius, arba būreliai privalo sudaryti sutartis su savininku, jei jis disponuoja ne mažiau kaip 15 ha žemės. Bet yra ir teisinių spragų nepriimti savininkų į būrelius arba nesudaryti sutarčių. Dėl to kylantys ginčai sprendžiami teismuose, bent jau taip teigia naujoji Aplinkos ministerijos (AM) vadovybė, surengusi nuotolinę medžiotojų ir žemės savininkų atstovų diskusiją.

Diskusijoje – gausybė minčių

Nuotolinėje diskusijoje kalbėta apie įsisenėjusią problemą – kaip išspręsti konfliktą tarp medžiotojų būrelių ir žemės savininkų. Į diskusiją užsiregistravo daugiau nei 120 asmenų. Diskusiją pradėjęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas pastebėjo, kad iš užsiregistravusiųjų apie 80 yra žemių savininkai. Deja, vėliau iš jų kalbų aiškėjo, kad dauguma yra nusivylę medžioklės tvarka Lietuvoje. Ne vienas pateikė kaimyninės Latvijos pavyzdį, kur jau seniai atgaivintas prieškario laikais veikęs medžioklės įstatymas.

S. Gentvilas teigė, jog dar būdamas Seimo nariu pastabėjo, kad yra su žemės ir miško savininkais konfliktuojančių medžioklės būrelių, bandyta taisyti Medžioklės įstatymą, tai buvo įpareigojęs Konstitucinis teismas. Todėl ministrui norėtųsi aiškesnės tvarkos.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMŽSA) pirmininkas Algis Gaižutis pripažino, kad problema tebėra aktuali. Pasak jo, asociacija laikosi nuomonės, kad medžioklės plotai yra neatsiejama žemės ar miško nuosavybės dalis, o laukinių gyvūnų medžioklę reglamentuoja ir teisę tam suteikia valstybė. Tokia teisė suteikiama tik medžiotojams, turintiems susitarimą su plotų savininkais, t. y. žemės ir miško savininkais bei žemių valdytojais.

Medžioklės teisė – sovietinė?

LMŽSA Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas, teisininkas Algimantas Šindeikis aiškino, kad Lietuvoje yra medžioklės teisė, tik ji vis dar sovietinė, tęstinumo būdu iš anų laikų perkelta į nepriklausomą Lietuvą tiems patiems būreliams, kurie ir tada naudojo medžioklės plotus.

„Medžioklės teisė neturi nieko bendro su žemės bei miškų savininkais ir tai yra problema, – teigė A. Šindeikis. – Mes žinome, kad pagal dabar galiojančio Medžioklės įstatymo nuostatą žemės savininkų, neturinčių 15 ha dydžio žemės sklypo ploto, nuosavybės teisė yra paneigta: jie neturi jokių teisių – medžioklės būrelis gali nepriimti jų į savo gretas, taip pat neprivalo sudaryti jokios sutarties. Remiantis kadastro duomenimis, šalyje vyrauja žemės sklypų plotai iki 15 ha, tai reiškia, kad dauguma žemės savininkų medžioklėje neturi jokių teisių. Tai yra labai aiškus faktas.“

Anot A. Šindeikio, tik Latvijoje ir senojoje Europoje medžioklės teisė yra neatskiriama nuo žemės nuosavybės teisės. Ir tai yra civilizuota tvarka, kuri savaime sprendžia daug problemų, vis dar kylančių mūsų šalyje. Dabartinė tvarka Lietuvoje sukuria problemų, nes socialinė realybė nuo Medžioklės įstatymo priėmimo 2005 m. yra pasikeitusi kardinaliai – beveik 100 proc. žemės ūkio paskirties žemės ir nemaža dalis miškų priklauso privatiems subjektams.

„Jie neturi jokių teisių medžioti, nes šia teise naudojasi kiti subjektai, kurie dažniausiai neturi nieko bendro su nuosavybe į žemę. Medžioklės plotai turėtų priklausyti tiems, kam priklauso žemė ir miškai. Žemės savininkai, nes jų daug ir jie yra smulkūs, gali sudaryti sutartis dėl medžioklės jų plotuose. Tie plotai, kaip ir Latvijoje, galėtų būti skirtingų dydžių. Latvijoje tie, kurie įsivaizdavo, kad yra šeimininkai žemės ir miškų savininkų žemėse, jau seniai neteko tų medžioklės plotų, tai yra logiška. Todėl siūlome tą Latvijos medžioklės įstatymo dalį, kuri nustato perėjimą prie medžioklės plotų formavimo sutarčių su savininkais pagrindu svarstyti ir Lietuvoje, o paskui – priimti“, – kalbėjo A. Šindeikis.

Prie diskusijos prisijungęs Stasys Matijoška, medžiojantis jau 35 metus, juokavo, kad jam yra tekę medžioti visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus tik Antarktidą.

„Mes, lietuviai, 30 metų tebegyvename sovietiniame pasaulyje, – kirto iš peties S. Matijoška. – Viskas uzurpuota senosios medžiotojų gvardijos, medžioklės būreliai neatitinka jokių kanonų. Viskas turi būti pakeista iš esmės. Todėl, kad yra laisvų medžiotojų, kurie neturi jokių teisių. Aš Širvintų rajone turiu sodybą, bet, būdamas už tvoros, negaliu nušauti nei lapės, nei usūrinio šuns... Domėjausi, kaip medžiojama Rusijoje: net ir ten medžiotojai be ūkininko nieko negali daryti. Todėl Lietuvoje reikia keisti įstatymus.“

Įžvelgia tik ambicijas

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) pirmininkas Jonas Talmantas pastebėjo, kad per daugelį metų susiformavo medžioklės tradicijos ir tai esantis kultūros paveldas.

„Aš kalbu ir kaip miško savininkas, ir kaip stambus žemės savininkas, ir kaip medžiotojas, – sakė J. Talmantas. – Nėra tokia jau bloga tvarka, yra tik kai kurių žmonių ambicijos. Ir mūsų, Kėdainių rajone ūkininkas medžioja medžioklės klube, ir jo žemės yra tuose medžiojamuose plotuose. Bet jis dar nori, kad nuomą už medžioklės plotus medžiotojai mokėtų jam, o ne valstybei. Už patirtus nuostolius jam irgi sumokėtų valstybė. Su tokiais žemės savininkais tikrai nėra lengva spręsti problemas. Problemų kyla ir dėl medžioklės plotų, kurie parduodami konkurso tvarka, tada neatsižvelgiama nei į miško, nei į žemės savininko valią.“

Pasak J. Talmanto, tuomet viską nulemia didžiausia kaina. „Ar neatsitiks taip, kad visa Lietuva atsidurs kokių trijų ar penkių oligarchų rankose, tada mes, ūkininkai, iš viso negalėsime medžioti?“ – retoriškai klausė LŪS ir LMŽD vadovas.

Ūkininkams problemų nedaug

Kelmės rajono Užvenčio seniūnijos ūkininkas Algimantas Vaupšas „Ūkininko patarėją“ tikino, kad šioje veiklos srityje jis jokių problemų nemato. „Turime savo būrelį „Aras“, kuriame lygiomis teisėmis esame trys medžiotojai, priklausau ir kitam – „Ventos“ – būreliui. Dirbu 1 000 ha žemės ir beveik visa ji šių medžioklės būrelių plote. Savo žemėje ir medžioju, ir ją saugau nuo šernų“, – pasakojo A. Vaupšas.

Kauno rajono stambus ūkininkas Juozas Staliūnas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad Medžioklės įstatymo nuostatos neatitinka šio laikmečio reikalavimų ir jį seniai reikėjo keisti. „Malonu, kad aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis suorganizavo nuotolinę diskusiją, reikia tai daryti, reikia priimti tvarkingus sprendimus, kurie atitiktų šių dienų reikalavimus, nebūtų ignoruojami nei žemės savininkai, nei medžiotojai. Gana chaoso“, – kalbėjo ūkininkas.

J. Staliūnas yra ir medžiotojas, priklausantis medžioklės būreliui „Nevėžis“. „Mano laukai patenka į šio medžioklės būrelio ir Valstybinių miškų urėdijos profesionaliosios medžioklės plotus. Problemų kyla, kaip ir visoje Lietuvoje, kai savininkai skundžiasi, kad jų laukus nuniokoja ir žvėrys, ir medžiotojai. Mano laukus taip pat niokoja žvėrys, o jų padarytos žalos vertinimo metodika jau yra pasenusi. Didžiulės elnių bandos vaikšto po mano ir kitų ūkininkų laukus. Elnių ir stirnų populiacija labai padidėjusi. Jie traukia ir į rapsų, ir į žieminių kviečių laukus. Stirnos, stigdamos natūralaus pašaro, eina į rapsus ir, jų priėdusios, sunegaluoja, net nugaišta. O Lietuvoje ir toliau negerbiami įstatymai ir nuosavybė“, – tikino J. Staliūnas.

Medžiotojai sutaria su ūkininkais

Kaišiadorių medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) pirmininkas Vilius Karpavičius „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad medžiotojai šiame krašte puikiai sutaria su ūkininkais ir jokių problemų nėra. Pasak pašnekovo, ir dabar atsirado vienas ūkininkas, norintis stoti į medžiotojų būrelį.

„Jeigu reikia, ūkininkai ir pasėlius pasaugoja, ir pašarais miško žvėrims padeda, ir patys pamedžioja, – pasakojo V. Karpavičius. – Manyčiau, kad vieną kartą reikėtų suskaičiuoti, kiek šalyje yra ūkininkų, norinčių tapti medžioklės būrelių nariais. Tokias problemas kelia žmonės, iš kurių jau atimti medžioklės plotai arba jie už nuodėmes išvaryti iš būrelių... Aš visą laiką sakau, kad žemės savininkas arba ūkininkas turi turėti pirmumą ir tapti medžiotoju. Beveik 20 metų esu medžioklės būrelio „Žąsliai“ vadovas. Jeigu ūkininkas pasako, kad jis nenori bokštelio savo valdose, mes geranoriškai jį iškeliame. O su kitais randame bendrą kalbą – ir bokštelių leidžia pasistatyti, ir jie patys pastato.“

V. Karpavičius pakartojo visiems žinomą tiesą, kad žvėrys yra valstybės, o valstybė įpareigoja medžiotojus reguliuoti žvėrių gausą, kad nebūtų pridaryta didelių nuostolių žemės ir miškų ūkiams.

Nėra pragyvenimo šaltinis

Kėdainių MŽD pirmininkas Lionius Stanevičius teigė, kad kiekviename rajone problemos sprendžiamos skirtingai: „Bendraujame su ūkininkais ir suprantame jų nuogąstavimus dėl žvėrių padaromos žalos. Mes patys, kaip medžiotojai, ūkininkams rekomenduojame stoti į medžiotojų gretas, kad jie galėtų dalyvauti toje veikloje – saugoti pasėlius, reguliuoti žvėrių skaičių. Gal kituose rajonuose iškyla siekių, kad ūkininkai galėtų tą veiklą vykdyti atskirai. Bet vargu ar būtų pateisinama, jei žemės savininkas galėtų disponuoti medžiokle turėdamas 15 ar 50 ha medžioklės ploto vienetą. Turbūt tokią nuomonę reiškia tik tie, kurie nežino, kas yra medžioklė.“

L. Stanevičius pripažino, kad ūkininkų yra visokių: vieni mano, jog medžioklė yra pragyvenimo šaltinis, nuėjęs į pamiškę visada turi kažką sumedžioti arba bent galvoja, kad reikia visada sumedžioti. „Būna tokių, kurie ateina į medžioklės klubą norėdami tapti jo nariais, bet yra 1–2 metų bandomasis laikotarpis. Jeigu ūkininkas supranta žvėrių reguliavimo, medžioklės ploto apsaugos, kolektyvinio sutarimo bendrai vykdyti medžioklę ir kitus dalykus, problemų nekyla. Bet yra ir tokių ūkininkų, kurie bandomojo laikotarpio neišlaiko, nes nori būtinai ką nors susimedžioti ar šauti į bet ką. Todėl ir kyla priešprieša tarp ūkininkų ir medžiotojų. Bet tokių atvejų pasitaiko nedaug“, – Ūkininko patarėjui tvirtino L. Stanevičius.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas

123rf nuotrauka

2021-03-10