Medžiotojo dienos Dzūkijoje: gruodis

Nuoširdžiai apsidžiaugiau pirmuoju lapkričio sniegu, nes jis suteikė daugiau galimybių išgyventi baltiesiems kiškiams, žebenkštims ir šermuonėliams, mat pastarieji lapkričio pabaigoje pakeičia spalvą – tampa balti. Balta spalva iškritus sniegui maskuoja, tačiau jei sniego nėra, šie protingi gyvūnai tampa puikiai matomi plėšrūnams. Pirmasis sniegas visada sudaro tam tikrą stresinę situaciją visiems gyvūnams. Jie puikiai supranta savo paliekamų pėdsakų svarbą, todėl iš pradžių juda nedaug, stengiasi priprasti, bet tuščias skrandis visada nugali savisaugos instinktus.

Sniegas – tarsi gyvūnų gyvenimo dienoraštis: jame matosi klajonės, maitinimasis, kovos ir pralaimėjimai. Gruodžio pirmųjų savaičių pūgas norisi palyginti su senolių pasakymais „anksčiau tai buvo žiemos“. Smagu! Šiuo laikotarpiu gamtoje vyksta daug keistų dalykų. Brandūs stirninai jau seniai numetę ragus, jiems jau pradėjo augti nauji, tačiau dvejų ir trejų metų stirninai dar vaikšto su ragiukais. Ragus pradėjo mesti ir brandūs briedžiai.

Kaip tik dabar vyksta pati aktyviausia šernų ruja. Lytiškai subrendę šernai renkasi tik jiems vieniems žinomose ir mėgstamose tankmėse, liaudiškai vadinamose „naktiniais klubais“, kur vakaronės vyksta pagal visas taisykles: šokiai, dainos ir, aišku, snukiadaužis. Patelės į šiuos klubus atbėga vienos, palikusios savo jauniklius kur nors palaukti. Jos atrodo svajingai, seksualiai mirksi akutėmis, patinai – atvirkščiai: pasikvėpinę taip, kad nosį riečia net 100 metrų spinduliu, elgiasi įžūliai ir meilės reikalus pradeda nuo konkurentų auklėjimo. Taigi, vyksta nuožmios kovos. Kiekvienas patinas kitam iltimis stengiasi brūkštelėti per jautrią vietą ar šiaip nustumti toliau nuo „šokių aikštelės“. Nuo aštrių ilčių kuilių šonai yra apsaugoti storu tankiu riebaliniu sluoksniu, vadinamuoju šarvu, jo storis gali siekti ir 10 cm. Kuiliai yra tikri džentelmenai, jeigu papuola į varymą ar šiaip neaiškią situaciją, į priekį visada užleidžia damas. Jeigu viskas ramu – tyliai išeis paskutiniai. (Sumedžiojus rujojantį kuilį visi džiaugsmai medžiotojui tik prasideda, virimo ar kepimo metu mėsytė putoja, stengiasi pabėgti iš puodo, išsiskiria tokie „puikūs“ aromatai, kad visi aplinkiniai greitai išbėga į gaivų orą. Tokios produkcijos apdirbimas ir panaudojamas reikalauja specialių įgūdžių nuo pirmo prisilietimo prie kailio iki mėsos įdėjimo į puodą.) Po meilės žaidimų visi išsiskirsto, lieka tik ištryptas sniegas, seilių ir kraujo pėdsakai ir dar ilgai besilaikantis rujos ir meilės kvapas. Toks gyvenimas...

Savaitgaliais miškai skamba nuo žmonių šūksnių – vyksta medžioklės su varovais. Tai senas medžioklės būdas, kuris egzistuoja nuo to laiko, kai žmogus pradėjo medžioti. Minėtą medžioklės būdą taiko ir plėšrūnai, Lietuvoje – vilkai, Afrikoje – hieniniai šunys ir kiti. Tokios medžioklės suteikia savotiško žavesio. Ką begalvotum – žmonijos istorija yra susieta su medžiokle, ir visai nesvarbu, kur ji buvo – žemėje, vandenyje ar ore. Medžioklė ir su ja susieta kultūrinė veikla turėjo ir turi savitą pėdsaką mene, kultūroje, maiste, drabužyje, ginkle, padėtyje senovinėse bendruomenėse ir net dabartinėse. Medžioklė – tai be galo svarbi ir neištrinama visuomenės vystymosi dalis, kuri dabar apaugo įvairiomis legendomis, tapo populistų ir pseudoaplinkosaugininkų populiarumo didinimo, vidinio išsikrovimo, politinių intrigų ir neapibrėžtų tikslų siekimo platforma. Žmogus, turėdamas begalines vidines galimybes, sistemingai įniko į technologijų proveržį, visiškai nustojo tobulėti jausmuose, jutiminėse savybėse (uoslė, rega, klausa), galų gale, nusilpo orientacija ir nuojauta. Gyvūnai – atvirkščiai. Technologinio progreso – jokio, tačiau norint išgyventi žmogaus sukurtame technologijų pasaulyje, reikėjo patobulėti tose srityse, kurias žmogus praranda.

Ar Lietuva gali gyventi be medžioklės, arba tiksliau – be laisvėje gyvenančių populiacijų valdymo? Vienareikšmiškas atsakymas – NE! Dėl per didelio žmonių skaičiaus, urbanizacijos, žemdirbystės, ekonominių siekių miškininkystėje ir t. t., laivėje gyvenančias, vaikščiojančias ir skraidančias įvairias populiacijas būtina reguliuoti dėl paprastos priežasties: natūrali atranka jau negalima. Nieko nepadarysi, populiacijų reguliavimą atlieka asmenys, kurie turi tam teisę, šiuo atveju tai – medžiotojai. Jie yra įsitraukę į įvairius klubus ir būrelius, draugijas. Taip susiklostė savotiškas laisvėje gyvenančių populiacijų reguliavimo mechanizmas. Klubai ir būreliai turi savo medžioklės plotus, moka mokesčius valstybei ir iš esmės yra savarankiški. Tačiau jų veiklos reguliavimo arba kontrolės mechanizmas man primena stalinizmo laikus. Pagrindinis dokumentas, reguliuojantis medžiotojų veiklą, – Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Jos – pačios ilgiausios Europoje, net 68 puslapiai, Lenkijoje – 12 p., o ilgesnės yra gal tik Baltarusijoje. Keičiamos vos ne kas mėnesį, o jų sukurtame baudimo ir dviprasmiškų reikalavimų liūne gali paskęsti bet kas. Taip ir nesuprantu: jeigu tu, žmogau, turi visus būtinus dokumentus, t. y. medžioklės lapą, medžiotojo bilietą, leidimą ginklui, medžioji savo medžioklės plotuose leistinu būdu ir leistinu laiku, neviršiji jokių sumedžiojimo limitų – tave galima padaryti brakonieriumi dėl paprastos, žmogiškos klaidos medžioklės lape. Tačiau apie tai kitą kartą...

Žmogaus gyvenime žiema visada asocijuojasi su ilgais vakarais, anksčiau jie buvo leidžiami prie spingsulės, dabar – prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Žiemos metu žmonės visada turėjo tam tikrą darbų seką: kaimo vyrai ruošdavo malkas kitai žiemai, taisydavo ar darydavo žemės dirbimo padargus, vydavo virves ir kt. Vakarais rinkdavosi papolitikuoti prie spingsulės, palošti kortomis „durnių“ ar „karuselę“, papjaustyti tabako lapų. Moterys paeiliui rinkdavosi sodybose plėšyti plunksnų, verpti ar austi. Visada tokius susibūrimus lydėdavo daina, įvairūs šposai ir viena kita čierkelė... Gėrimo iki nukritimo beveik nebūdavo, nes tai buvo blogo tono ženklas. Tokius asmenis kaime vadindavo latrais ir jų negerbdavo. Savaitgaliais vežimais traukdavo į turgų parduoti kokią nors sukauptą ar pagamintą ūkio produkciją. Keičiasi laikai, keičiasi ir tradicijos.

Dabar dar galima medžioti briedžių jauniklius, tauriuosius elnius, danielius, stirnų pateles ir jauniklius, šernus, vilkus, šakalus, kiaunes ir šeškus, kiškius, bebrus, fazanus, kovus ir varnas, lapes, mangutus, meškėnus, audines, nutrijas, ir ondatras. Ilgas sąrašas. Tačiau visada medžioklėse visų medžiotojų prašau pasaugoti visų elninių pateles, ypač vedles ir jų jauniklius. Vedlės – tai būrio siela, protas ir akys. Tačiau gamtoje surėdyta taip, kad jeigu praradai jauniklį, tu nebegali būti vedle. Būkime atsakingi!

Artėja daug puikių ir žmogui labai svarbių švenčių. Pasitikime jas ir atšvęskime garbingai, teisingai, su pagarba ir meile gamtai, žmogui ir savo artimui. Visada prisiminkime, kad šalia mūsų yra šalis, kurios tautą negailestingai daužo žiauri agresoriaus ranka. Jie gyvena be elektros, vandens, tačiau su dideliu tikėjimu. Milijonai Ukrainos žmonių sutiks Kalėdas alkani ir sušalę. Padėkime šiai tautai kas kuo galime, padėkime UKRAINAI! Dievas mums liepia dalytis...

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas RIBAČIAUSKAS

VSAT ir 123rf nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.