Meno sala stiprina savarankiškam skrydžiui

Gal tiesiog pasitaikė tokia diena, kad viskas pro automobilio langus pakeliui, o paskui ir Anykščiuose atrodė labai gražu. Ir tie namai pačioje Jono Biliūno gatvės pabaigoje, du vienodi rąstiniai pastatai, toliau nuo gatvės ir kiek aukščiau, su puikiai sutvarkyta aplinka pasirodė ne kaip nedidelio Lietuvos miesto dalis. Menų inkubatoriaus, įsikūrusio buvusioje dvarvietėje, galėtų pavydėti kiekvienas didmiestis. Aukštaitijos regione toks objektas pirmasis – jame po vienu stogu susibūrė įvairiausi kūrėjai.

„Įsikūrė įvairių sričių menininkai“

Daiva Perevičienė, Anykščių menų inkubatoriaus direktorė

2008-aisiais šiame name dar buvo dailės mokykla, pastatas baigė sugriūti. Daug metų prireikė remontui. Inkubatoriaus steigėja ir dalininkė yra savivaldybė. Šių metų pradžioje atidarytame Menų inkubatoriuje labai greitai įsikūrė pirmoji gyventoja. Rezidentai, taip vadinami čia dirbantys žmonės, gali pas mus būti ne ilgiau kaip penkerius metus ir ne trumpiau kaip mėnesį. Paskui sustiprėję turės verstis savarankiškai. Dabar čia reziduoja 11 kūrėjų. Jie mažesnėmis negu rinkos kainomis nuomojasi patalpas ir kūrybai reikiamą inventorių: tekstilės, grafinio dizaino, medžio apdirbimo, keramikos dirbtuves, fotografijos, dailiųjų amatų studijas, įrangą. Tai galimybė menininkams dirbti su aukščiausios kokybės technikos priemonėmis, kurių patys įpirkti dauguma neįstengtų. Mes ne tik siūlome patalpas, įrangą, bet ir padedame tvarkyti buhalterinę apskaitą, rengiame mokymus, pritraukiame klientus, kad jie pamatytų kūrėjų darbus, įsigytų jų dirbinių. Žinoma, emigracija gerokai ištuštino miestą, tačiau ypač džiugina, kad ir jaunos šeimos iš Kauno, Vilniaus renkasi gyventi Anykščius. Čia daug lengviau rasti vaikams vietos darželiuose, nereikia dideliais atstumais vežioti jų į būrelius, arti visos įstaigos. Kaunas ir Vilnius, jei norisi šurmulio ar aktyvesnio kultūrinio gyvenimo, greitai pasiekiami. Nors renginių pakanka ir Anykščiuose: kultūros centras, menų centras, muziejus – visuose juose gyvenimas verda. Anykščiai – patrauklus ir patogus miestas. 2008 metų galimybių studijos duomenimis, mieste dirbo 90 menininkų. Negalėjome apsiriboti viena sritimi kaip, pavyzdžiui, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius Vilniuje, todėl pas mus įsikūrė įvairių sričių menininkai.

„Rankinė gali būti ir su jos savininkės nuotrauka“

Nijolė Davainienė, odininkė

Esu visiška savamokslė, buvusi medicinos seselė, braižytoja ir vaikų augintoja, turinti tris jau suaugusius vaikus. Prieš septynerius metus sugalvojau, kad noriu dirbti mielą širdžiai darbą, oda traukė visada. Patinka natūralios medžiagos. Atsikėlėme su šeima į Anykščius iš Kauno, nes norėjosi ramybės. Gyvename vienkiemyje, miške. Kai sužinojau, kad atsidarys Menų inkubatorius, pirmoji čia įsikūriau. Man labai trūko bendravimo, į viešumą, į žmones verta išeiti ir dėl to, kad tave pastebėtų. Čia gera atmosfera, puikios darbo sąlygos, visada daug žmonių. Man reikėjo, kad tai, ką darau, ir pasitenkinimą teiktų, ir patiktų kitiems, ir galėčiau užsidirbti. Kol kas pasitenkinimas neatitinka finansinės išraiškos, tačiau tikiu, kad ateityje taip bus. Mano rankinės kitokios, su drobėje spaustomis nuotraukomis. Rankinių modeliai vienetiniai, nuotraukos irgi naudojamos tik vieną kartą, rankinė gali būti ir su jos savininkės nuotrauka. Modelius kuriu paprastai, ne iš įkvėpimo, mėgstu lakoniškas, neįžūlias, neperkrautas formas. Manau, kad rankinės yra kuklios, bet skoningos. Anykščiuose jau turiu gerbėjų būrelį, jos perka naujus mano dirbinius. Gaminu ir planšetinių kompiuterių dėklus. Verslą taip įsivaizduoju: aš kuriu, o vaikai man padeda parduoti.

„Vaikams galėčiau numegzti viską“

Elvyra Stankevičienė, mezgėja

Savininkas paprašė megzto voko. Pabandžiau numegzti ir man pavyko. Į jį tinka įdėti ne tik atviruką, bet ir šokolado plytelė telpa. Pati norėčiau tokį voką dovanų gauti. Mezgimas nesvetimas nuo vaikystės, nors dirbau virėja technologe. Mama visą gyvenimą mezgė megztinius Panevėžio „Tulpei“, meno dirbinių įmonei, aš jai padėdavau, turiu namuose bent trijų anų laikų mezgimo mašinų likučius. Pradėjau nuo lėlių suknyčių. Vaikams galėčiau numegzti viską, net nežinau, ko neįveikčiau, jei ne virbalais, tai vąšeliu. Vasarą megsim linines palaidines, suknutes. Dar siūlome labai gražias linines antklodėles vaikams vežimėliuose užkloti, patinka žmonėms. Lininis megztas šalikas Kaune, parodoje „Rinkis prekę lietuvišką 2014“, buvo įvertintas aukso medaliu. Menų inkubatoriuje man labai patinka, miela aplinka. Gyvenu netoli, čia ir užaugau. Anykščiai man pati geriausia vieta gyventi, kitur neįsivaizduoju savęs.

 „Viskas prasidėjo nuo megzto voko“

Mantas Tartilas, UAB „2D Pack“ vadybininkas

Per Menų inkubatoriaus atidarymą susipažinau su dviem draugais – Domantu Makausku ir Deivydu Diliu, pasikalbėjome, pabendravome. Jie jau galvojo kurti įmonę, tapo akcininkais, o aš dabar tvarkau visus reikalus. Galima sakyti, jog viskas prasidėjo nuo megzto voko. Domantas sugalvojo, kad tokių daiktų nėra visoje Europoje. Paskui atsirado ir šalikai, skraistės. Perspektyva begalinė, dairomės ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį. Lininiai mezginiai užsienyje populiarūs. Kol kas žiemą labiau perka šalikus.

„Kursiu savo baldų kolekciją“

Lukas Pelegrimas, medinių baldų gamintojas

Kilęs iš Anykščių, studijavau Vilniuje, Dailės akademijoje. Baigęs išvažiavau dirbti į užsienį. Man ten patiko, gali nesunkiai užsidirbti pinigų, tik uždaroje bendruomenėje labai trūko bendravimo. Dirbau viešbutyje, virtuvėje, nieko bendra su skulptūra neturėjau, bet apie ją dažnai galvodavau, labai traukė. Kai grįžau atostogų, mama pasakė, kad yra toks Menų inkubatorius. Susitariau, gavau vietą, taip ir likau, nors jau buvau pakėlęs sparnus lėkti atgal į Daniją. Visą laiką žinojau, kad gaminsiu baldus. Turėjau idėjų, minčių, tačiau veiklą pradėjau nuo to, ko tada reikėjo kolegoms: lentynų, spintelių, padėjau draugams butą įsirengti. Limpa prie manęs užsakymai. Esu čia tik du mėnesiai, mokausi dirbti su staklėmis. Dar gaminu savo sugalvotas medines kaladėles vaikams. Manau, kad verslą plėtosiu keliomis kryptimis: gaminsiu, ką norės užsakovai, ir kursiu savo baldų kolekciją. Kėdes, staliukus gaminsiu pagal senovinę technologiją, kad būtų kuo mažiau varžtų, klijų, bet baldai bus šiuolaikiniai. Skaitau knygas, domiuosi, ruošiuosi rimtam verslui, nors nežinau, kaip seksis. Džiaugiuosi, kad pasilikau Lietuvoje. Kai studijavau, maniau, jog negalėčiau niekur kitur gyventi, tik didmiestyje. Bet kai grįžau, pamačiau jį kitu žvilgsniu – varžtų nusipirkti užtrunka valandą, o čia – 15 minučių ir pasieki tikslą.

„Nemaniau, kad muiliukas pavirs  verslu“

Renata Paramonova, VšĮ „Gamtos pilnatvė“ bendrasavininkė

Esu vilnietė, pedagogė, Anykščiuose gyvenu beveik treji metai. Į tą kraštą atvedė gyvenimo būdas, gamta, draugystė. O natūralią kosmetiką pradėjau gaminti, nes visada domino natūralūs dalykai. Prieš penkerius metus gavau dovanų mažą muiliuką, susižavėjau juo, susiradau žmogų, kuris jį pagamino, ir pradėjome bendrauti. Vėliau tas žmogus tapo natūralios kosmetikos gamybos mokytoju. Daug sužinojau apie žoles, jų savybes, panorau gaminti muilą. Mokytojas amerikietis, turintis didžiulę natūralios kosmetikos įmonę, žingsnelis po žingsnelio atskleidė daug paslapčių. Dabar jis jau tapo draugu. Anykščiuose nepasigendu šurmulio, tai ideali vieta mūsų veik­lai, kaip ir šis inkubatorius. Prieš penkerius metus nemaniau, kad muiliukas pavirs verslu. Kažkada pradėjusi gaminti sau, draugams, pastebėjau, jog visi prašo dar. Dabar gaminame 4 rūšių muilą, aliejus, kremus, lūpų balzamus. Receptai unikalūs, pačių sukurti. Dedame žolelių, kurių prisirenkame apylinkėse. Mėgstamiausi mano augalai – pelkinės vingiorykštės, jos kvepia medumi. Aliejaus pasiruošiame vasarą, pridedame žolių, reikia žinoti kiek ir kokių. Tokių aliejinių žolių ištraukų pilame į gaminius. Kai kurių produktų atsisiunčiame iš Amerikos, Didžiosios Britanijos. Viską darome rankomis. Taip tik atrodo, kad supylei, sumakalavai gerus produktus ir jau kremas. Kad ištobulintume receptą, tenka padirbėti, eksperimentuoti, kol išgauname norimą spalvą, tekstūrą, kvapą. Verslą sukūrėme trys draugės. Įmonė jau veikia trejus metus, o pirkėjų turime visoje Lietuvoje.

„Vien iš dizaino darbų pragyventi sunku“

Aušra Tamašauskienė, grafikos dizainerė

Gimiau Anykščiuose, mokiausi VDA Kauno dailės fakultete. Dešimt metų gyvenau Kaune, paskui išvažiavau į Vilnių, ištekėjau. Dabar Anykščiuose tėveliai padeda auginti vaikelį. Man labai patinka nebebūti samdoma darbuotoja, jei kas nors išeis iš mano verslo, labai džiaugsiuosi. Menų inkubatoriuje esu viena pirmųjų rezidenčių, daugiausia atlieku grafinio dizaino užsakymus įmonėms, bet kas kelios dienos važiuoju ir į Vilnių padirbėti. Kol kas dar nežinau, ar pasiliksiu Anykščiuose, be abejo, vaiką auginti čia patogiau. Patinka, smagu inkubatoriuje. Kai turiu laisvo laiko, kuriu atvirukus, jie netradiciniai, tokie technozuikiai ir kiti žvėreliai. Kol kas vien iš dizaino darbų pragyventi sunku.

„Mane traukia charizmatiški žmonės“

Ieva Vogulienė, fotografė

Studijavau Vilniuje kultūrinės veiklos vadybą ir visą laiką domėjausi fotografija. Pavargau nuo didmiesčio, todėl grįžau į gimtąjį miestą. Ėmiau galvoti, ką veikti. Susikūriau puslapį socialiniame tinkle, atėjau į Menų inkubatorių ir fotografuoju. Tenka ir baldus fotografuoti, ir papuošalus. Priimu visus užsakymus, ką siūlo, bet tikiuosi, kad laikui bėgant tobulėsiu ir darysiu tik tai, kas mane domina, – portretus. Mane traukia charizmatiški žmonės, su tokiais labai įdomu dirbti. O užsidirbu fotografuodama vestuves, krikštynas, bet tai ne pats įdomiausias darbas. Man inkubatoriuje labai patinka, visi draugiški, paslaugūs. Menininkai apskritai įkvepia. Tobulėju gana sparčiai, pastebiu, kad manimi domisi ne tik Anykščių gyventojai. Rašo ir iš Vilniaus, ir iš Panevėžio. Fotoaparatą nuomojuosi iš inkubatoriaus, gera jų technika. Vėliau planuoju investuoti į asmeninę fotografijos studiją. Daug ko išmokau pati, žiūriu į kitų darbus, kartais paprašau kolegų pakonsultuoti, tarkim, kaip nuotraukoje išryškinti modelio emocijas. Keliu nuotraukas į internetą, man patinka, kai aplinkiniai vertina tai, ką darau.

Daivos Budrienės tekstas, Laimučio Brundzos nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.