– Ar randate ką fotografuoti žiemą?
– Kai žiema oro temperatūra ir krituliais labiau primena vasarą, gamtos fotografijai sąlygos nepalankios, nes jai reikalinga šviesa, o tokiu metų laiku, ypač kai nėra sniego, būna per tamsu, todėl fotografuoti nėra prasmės. Nesakau, kad visiškai neįmanoma, bet tenka laukti, kol iškrenta sniego. Kaip tik jo buvo prieš keletą dienų ir važiavau fotografuoti – bandžiau prislinkti prie šernų. Tądien net saulė vienu metu buvo pasirodžiusi, bet šiuo metu vėl tenka laukti.
– Visuomet, važiuodamas į gamtą, turite planą, ką fotografuosite?
– Kadangi mano darbas dabar daugiau susijęs su filmavimais, tai būnu suplanavęs, kokius gyvūnus ar objektus filmuosiu. Štai žinojau, kad šiuo metu vyksta šernų vestuvės, ir noriu jas nufilmuoti. Tam reikėjo susirasti šernų ir prie jų prislinkti. Jei būtų sniego, lengviau būtų galima pastebėti jų pėdsakus, bet ir taip pavyko.
Ką fotografuosiu žiemą, dažniausiai neplanuoju. Kai būna sniego, norisi pastebėti bet kokį gyvūną, nes baltame fone visi gražiai atrodo. Jei stataisi slėptuvę, tai jau lauki atskrendančių erelių ar suopių. Net jei neturiu plano nufotografuoti plėšriųjų paukščių, kartais mėgstu pagulėti slėptuvėje ir palaukti, kol jie atskris, nes tiesiog to pasiilgstu.
– Ar turite įsirengęs slėptuvių, ar kaskart reikia susiręsti naują?
– Dažniausiai statau naują, nors kai kurie kolegos turi tokių slėptuvių, kur vilioja paukščius toje pačioje vietoje daugybę metų. Kartais važiuoju pas juos, bet dažniausiai pats pasidarau slėptuvę, o, vykdamas namo, ją susirenku ir išsinešu. Svarbiausia yra išsirinkti vietą pagal tai, kur kokie paukščiai lankosi ir ką nori nufotografuoti – vienur reikia laukti erelių, kitur vištvanagių ar suopių. Slėptuvę reikia statyti taip, kad toje vietoje, kur paukščiams padedi žuvų ar kitokių pašarų, būtų tinkamas apšvietimas. Slėptuvė turi neišskirti iš aplinkos, nes paukščiai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius – jei pastebės, kad toje vietoje atsirado naujas objektas – neatskris. Kai laukiau kilniųjų erelių, visiškai pasislėpiau po eglės šakomis kirtavietėje. Jei fotografuoji pievoje, gali įlįsti ir į šieno kupetą. Pasirinktoje vietoje pasistatau palapinę, užmaskuoju ją tinklu ir aplinkoje esančiomis medžiagomis – šakomis, žolėmis, ir lendu vidun. Jei fotografuoju kranklius, iš slėptuvės turi nesimatyti net objektyvo, kitaip paukščių nesulauksi. Slėptuvėje reikia įsikurti dar tamsoje ir laukti paukščių, nes atėjus dienai jie tave pastebės ir nebeatskris. Kadangi tenka laukti po dvylika valandų, slėptuvėje reikalingas miegmaišis ir kilimėlis, kad negulėtum ant žemės. Padedi masalą ir sulaukęs paukščių fotografuoji, kol lesa.
– Tik paukščiai jautrūs slėptuvėms, ar jas statote fotografuodamas ir kitus gyvūnus?
– Slėptuves statau tik paukščiams, nes jie pasaulį jaučia akimis, na, krankliai dar užuodžia dvėselieną, o kiti sparnuočiai šiuo pojūčiu nepasižymi, kitaip nei žvėrys. Prie žvėrių reikia slinkti, užmaskavus savo kvapą. Kaip minėjau, prieš keletą dienų bandžiau prieiti prie šernų. Maždaug žinojau, kur jie dienoja, pamačiau iš pakankamai toli ir beliko prislinkti, bet vėjas buvo labai silpnas, be to, buvau nusiprausęs ir prieš porą dienų kvėpinęsis – per šviežias miškui, ypač esant silpnam vėjui. Žvėrys labai greitai pajaučia miške svetimą kvapą, pajuto ir šernai, nors slinkau prieš vėją. Atsikėlė likus 40 m iki jų. Pavyko prislinkti pakankamai arti, kad nufilmuočiau, bet ne taip arti, kaip norėjau. Jei būtų buvęs stipresnis vėjas ir būčiau išsitrynęs žvėrių kakučiais, būčiau atsidūręs prie miegančių šernų 15 m atstumu. Situacijos nepagerino ir sniegas, nes, kad ir kaip lėtai slinktum, jis vis sugirgžda. Stengiausi taikyti žingsnį prie nuo eglių kapsinčių lašų, ir judėjau palengva, bet visgi nepavyko atsidurti taip arti, kaip norėjau. Gal kitąkart.
– Važiuojate filmuoti su komanda ar vienas?
– Viskas priklauso nuo to, ką noriu padaryti. Važinėjame ir kartu su komanda, bet jei gyvūnai labai atsargūs, tai dviese ar keturiese niekaip neprieisi, todėl einu vienas, o komanda laukia tyliai pasislėpusi. Paskui išlenda ir nufilmuoja, ko trūksta. Jei gyvūnas nejautrus, galime prieiti visi.
– Kokie didžiausi praėjusios žiemos atradimai? Ką pavyko užfiksuoti?
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. sausio 6 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.