Mėšlas – auksas

Importuoja iš Vakarų

Į kaimą atsikėlusiems miestiečiams nosį riečia mėšlo kvapas, aplinkosaugininkai nori griežtinti kvapų normas, tačiau be šūdo duona gali būti ne tokia skalsi. Kaip liaudis porina, „be šūdo nėr nė grūdo!“ Tačiau naujų fermų šalyje beveik neatsiranda, gyvulininkystės, ypač pieninės, ūkių mažėja, tad ir organika iš gyvulių bei paukščių ūkių pas mus jau vadinama „ruduoju auksu“. Tiesa, pastaraisiais laikais dėl tvarumo imta skatinti mišrių ūkių kūrimąsi, tačiau žemės ūkyje į naują veiklą taip greitai nepersiorientuosi, reikia laiko ir investicijų.

Organinių trąšų privalumų yra labai daug – jos pagerina dirvos struktūrą, mažina eroziją, aprūpina augalus visavertėmis maisto medžiagomis, skatina dirvos mikroorganizmų veiklą ir kt. Galop mineralinės trąšos yra brangios, todėl mėšlas tampa patrauklus, nors ir nėra pigus. Jeigu yra galimybė, grūdininkai ima mėšlo iš aplinkinių ūkių, o kai jų aplink nebelieka, tenka vežtis iš toliau ar pirkti importuotą iš Nyderlandų, Belgijos ar Latvijos.

Nelieka karvių

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Kupiškio r. ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius patikino, kad visi žemdirbiai supranta, jog be mėšlo išsiversti sudėtinga. Bet kiekvienas sukasi iš padėties savaip, nes gyvulių augintojų kasmet mažėja. „Žinoma, kad grūdininkai naudoja organines trąšas, jeigu jų turi. Pas mus aplinkui buvo nemažai gyvulininkystės ūkių, kurie turėjo po 15, 20, 30 ar 60 karvių. Jų nebeliko.

Lietuvoje besitraukiant gyvulininkystės sektoriui, didele vertybe tampa mėšlas, kurio labai reikia augalams ir dirvožemiui, kad jis išliktų gyvybingas ir derlingas. Pas mus jo jau trūksta, todėl granuliuotas organines trąšas importuojame iš kitų Europos valstybių, kur vystoma intensyvi gyvulininkystė.

Vadinasi, neliko ir organinių trąšų. Būna, kad susitaręs perki, bet žmogus sako: „Dovanok, broleli, bet tai jau bus paskutinis kartas, gyvulių nebelaikysiu.“ Esame sudarę sutartis su tais, kurie turi daugiau gyvulių, bet iš toliau atsivežti yra problemiška, geriau būtų imti iš arčiau“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo stambus grūdininkas. Jis užsiminė, kad Kupiškio krašte yra kiaulių kompleksas, iš kurio galima gauti gana nemažai srutų. Tačiau pasėlius tręšiant srutomis, iškyla problema – išplatinamos piktžolės. „Kiaulių augintojai perka grūdus ir iš mažesnių ūkių, tada tręšiant laukuose prisiveisia piktžolių. Kitas dalykas – ne visada gali su srutomis įvažiuoti į laukus tręšti, kai reikia“, – pastebėjo ŪP pašnekovas.

Z. Aleksandravičius pridūrė, kad dalis ūkių naudoja granuliuotą paukščių mėšlą, bet jo reikia atsivežti, nes aplinkui nėra paukštynų. Kai kurie ūkininkai granuliuoto paukščių mėšlo važiuoja pirkti į Latviją, kur toks verslas yra vystomas.

Nusivylė tarpiniais pasėliais

Panevėžio krašto javų augintojas Eugenijus Adamkevičius neslėpė, kad netoli jo ūkio yra kiaulininkystės kompleksas, iš kurio galima būtų gauti srutų, tačiau ūkininkas organinių trąšų nenaudoja. „Norint perorientuoti tręšimą, reikėtų papildomai investuoti į tam reikalingą techniką ir pan. Reikėtų pirkti daug tonų, turėti mėšlo kratytuvą, patogią logistiką ir t. t. Realiai tokios organikos dirvai reikia, bet atsiranda daug dedamųjų. Turėčiau skaičiuoti, kaip greitai atsipirks tokios investicijos“, – aiškino ūkininkas.

Grūdininkas neslėpė, kad yra nusivylęs ir žaliąja trąša – tarpiniais pasėliais. Vienais metais juos sėjo, bet laukiamo efekto nebuvo, veikiau priešingai – gavo mažesnį derlių. „Ten, kur per žiemą buvo laikomi tarpiniai pasėliai, gavau 1 t mažesnį žirnių derlių. Be to, reikia daugiau pavasarį purkšti, tad apsisprendžiau tarpinių pasėlių daugiau nesėti, nors už tai mokamos išmokos“, – savo patirtimi dalijosi ŪP pašnekovas.

Žemės ūkio tragedija

„Tiek jau nusigyvenome, kad importuojame mėšlą! Tokia situacija, manau, atskleidžia mūsų žemės ūkio tragediją. Juk patys galime turėti tiek organinių trąšų, kiek reikia, ir dar kitiems pasiūlyti. Mes mėšlą turėtume eksportuoti, o ne importuoti“, – įsitikinęs Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos (VKŪS) pirmininkas Arvydas Šlivinskas.

Jis akcentavo, kad didžiausia bėda, jog Lietuvoje mažėja gyvulių augintojų. Tačiau kartu pastebėjo, jog pastaruoju metu atsiranda daugiau mišrių ūkių – grūdininkai ima laikyti mėsinius galvijus, paukščius. Kai ūkyje atsiranda gyvulių, sprendžiasi tvaresnio tręšimo problemos. A. Šlivinskas atkreipė dėmesį, kad pažangūs grūdininkai tiria dirvožemį ir žino, kur ir kokių medžiagų trūksta, pagal tai orientuojasi rengdami tręšimo strategijas. Tai yra neišvengiama, kai auga grūdų auginimo kaštai.

„Nėra ir kalbos, kad dirvožemiui bei javams reikia mėšlo – ūkininkai tai žino nuo seno. Mūsų ūkis mišrus, naudojame organines trąšas ir matome, kad kur tik įterpi mėšlo ir, atsižvelgus į dirvožemio tyrimus, pridedi mineralinių trąšų, būna geras rezultatas, be to, dirvoje kaupiasi humusas. Tai matau kaip veterinarijos specialistas, o agronomai galėtų įvardyti dar daugiau organinių trąšų privalumų“, – aiškino redakcijos pašnekovas.

Nevalia apleisti gyvulininkystės

Kai Lietuvoje traukiasi gyvulių ūkis, o grūdininkai perka iš Vakarų šalių, kur išvystyta intensyvi gyvulininkystė, atvežtą granuliuotą mėšlą, gana prieštaringai atrodo, kai mūsų politikai ima entuziastingai raginti palaikyti Danijos parlamento iškeltos „Žaliosios kortelės“ iniciatyvos idėją, kad Europos Komisija (EK) parengtų veiksmų planą dėl augalinės kilmės maisto. Į tai labiau pasigilinę mūsų agrarininkų atstovai atskleidė, kad, pritarus tokiai iniciatyvai, būtų paremta stumiama žalioji maisto transformacija, mitybą perorientuojanti į „žaliuosius“ baltymus, o Europos Sąjungos (ES) bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžeto lėšas būtų perkeliamos į aplinkosaugines priemones.

VKŪS vadovas pastebėjo, kad auginti baltyminius augalus – pupas, žirnius ir kt. – yra gerai, nes jie kaupia azotą ir praturtina juo dirvą, tačiau nevalia apleisti gyvulininkystės. „Grūdus eksportuojame, patys neperdirbame ir nesukuriame aukštesnės pridėtinės vertės, o granuliuotą mėšlą vežamės iš Nyderlandų, perkame mineralines trąšas, kurios pagamintos Kinijoje. Į ką tai panašu ir kur taip nusirisime?“ – retoriškai klausė A. Šlivinskas.

Jis užsiminė, kad daug javų augintojų išsiverčia su žaliąja trąša, augina tarpinius pasėlius, tačiau, jo nuomone, tai neprilygsta mėšlui. „Aišku, tai turėtų įvertinti ir nuomonę išsakyti mokslininkai, bet pats asmeniškai galvoju, kad augalų liekanos ir mėšlas nėra tolygi organika. Be to, manau, kad mėšlą įterpti į dirvą yra paprasčiau, nors tam, suprantama, reikia atitinkamos technikos. Bet su tarpiniais pasėliais yra dar daugiau rūpesčių – juos reikia sėti, vėliau – įterpti ir t. t.“, – aiškino žemdirbių organizacijos vadovas.

„Ufonautiškos“ idėjos

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. lapkričio 28 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.