Metas apsispręsti: tarša ar trąša?

Liūdnas faktas

EK žadėjo iki balandžio pabaigos pristatyti Trąšų veiksmų planą, kuriame turėtų būti numatytos tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės priemonės, užtikrinančios Europos Sąjungos (ES) ūkininkams stabilesnes, prieinamesnes ir tvaresnes trąšų įsigijimo galimybes. Viena numatomų priemonių – organinių trąšų naudojimo skatinimas.

Tai, žinoma, jokia naujiena žemdirbiams, kurie puikiai žino, kokią naudą mėšlas teikia dirvai ir pasėliams. Tik bėda ta, kad šių natūralių trąšų Lietuvoje mažėja, o kai kuriuose rajonuose jau ir su žiburiu tektų paieškoti. „Plikas“ faktas, kad gyvulininkystė traukiasi, o tai lemia daug veiksnių. Vienas jų, anot žemdirbių, – vis griežtėjantys reikalavimai gyvulininkystės veiklai ir dalies visuomenės nepakantumas kvapams bei vadinamųjų žaliųjų ekstremistų aktyvumas, ginant vištų, veršelių, paršelių ir kitų naminių gyvūnų teises bei laisves. Politikai jų bijo, o agrarininkai tampa įkaitais, įgyvendindami dažnai, jų teigimu, ir absurdiškus reikalavimus.

Aukšti standartai

Kitų ES šalių žemdirbių patirtimi besidomintys mūsų šalies ūkininkai pastebi, kad Lietuvoje yra vieni aukščiausių mėšlo laikymo ir tręšimo juo standartai. Anot ūkininkų, reikalavimai mėšlidėms, jų sandarumui ir pan. yra labai detalūs, o tikrintojai – priekabūs. Todėl ūkiai neišvengia baudų ir sankcijų, ir, aišku, privalo daug investuoti, kad išpildytų aplinkosauginius reikalavimus.

Lietuvoje tręšimo mėšlu ir srutomis laikas yra griežtai apribotas kalendorinėmis datomis, todėl žemdirbiai nuolat prašinėja valdžios, kad, atsižvelgiant į oro sąlygas, datos būtų bent kiek pakoreguotos. Ūkininkai mato, kad kitose šalyse į tręšimą mėšlu žiūrima daug lanksčiau, atsižvelgiant į dirvožemio būklę. O Lietuvoje, net ir esant palankioms oro sąlygoms (pavyzdžiui, šiltam lapkričiui), tręšti draudžiama, nes baigėsi oficialus terminas.

Lietuva pasižymi ir tuo, kad, regis, yra viena iš nedaugelio ES šalių, įvedusių privalomą skaitmeninį tręšimo planavimą ir žurnalų pildymą – per Paraiškų priėmimo informacinę sistemą (PPIS). Kaip pastebima, šia sistema būna sudėtinga naudotis ne tik žemdirbiams, bet ir valdininkams bei tikrintojams.

Daugelyje ES šalių (pvz., Lenkijoje ar Vokietijoje) ūkininkai vis dar gali pildyti popierinius žurnalus ar naudoti savo ūkio valdymo programas, kurias pateikia tik patikros metu. Lietuvoje duomenys turi būti valstybės sistemoje „čia ir dabar“.

Už visus gudresni

Raseinių r. ūkininkas Alfredas Bardauskas neslėpė apgailestavimo, kad Lietuva bando būti „gudresnė“ už visą likusį pasaulį, todėl neišvengiame absurdų. „Pernai lankėmės Švedijoje, kuri yra itin pažengusi ekologijos srityje ir iš kurios nuolat mokėmės ir mokomės. Rudenį važiavome šalia nacionalinio parko ir matėme, kaip ant pievų kratomas mėšlas. Pas mus turbūt būtų tragedija, nes liepia per kažkiek valandų organines trąšas įterpti, kad nesmirdėtų. Švedai gi vadovaujasi logika, kad rudenį iškratytas mėšlas susigers, pavasarį geriau augs žolė, ir niekam tai nekenks“, – įspūdžiais su „Ūkininko patarėju“ dalijosi patyręs grūdininkas.

Lietuviams pro akis nepraslydo ir susidomėjimo bei gyvų kalbų sukėlė kitas Švedijoje matytas vaizdas – ant šlaito, netoli ežero, įsikūręs mėsinių galvijų ūkis.

„Gyvuliai laisvai vaikšto aplink fermą, už kelių šimtų metrų matyti ežeras, mėšlas laikomas paprasčiausiai, ten ir silosas sukrautas, viskas natūraliai išklampota, nes drėgni metai, ir tai nesukelia jokios katastrofos. Jeigu būtų blogai, tokia ferma ten būtų uždaryta. O pas mus mėšlas laukuose turi būti sukrautas pagal smulkius reikalavimus: privalu pakloti sluoksnį šiaudų, ant jų krauti mėšlą, vėliau vėl „aprengti“ šiaudais ir t. t. Žodžiu, mėšlą reikia paruošti kaip kokį mėsainį. Bet gi priekaba gali užvažiuoti ant šiaudų, juos suspausti, ir ko tada verti tokie reikalavimai? Jie neturi jokios prasmės, todėl visa tai panašu į savęs apgaudinėjimą“, – samprotavo A. Bardauskas.

Nelogiški reikalavimai

Biržų r. pieno gamyba užsiimančios Vaidutės Stankevičienės požiūriu, dabar, kai EK rengia Trąšų veiksmų planą, yra geras momentas Lietuvos valdininkams suvokti, kad ūkininkams reikia ne „popierinių“, bet realių taisyklių. „Labai gerai, kad toks planas yra rengiamas. Sutinku, kad reikia mažinti mineralinių trąšų ir skatinti organikos naudojimą, kuri yra vertybė. Tačiau visi dabartiniai mūsų tręšimo planai yra „popieriniai“. Praktikoje jie yra neadekvatūs ir labai sunkiai įgyvendinami ar iš viso nerealūs. Reikėtų atsižvelgti į esamas sąlygas, pasitarti su ūkininkais, aplinkosauginėmis organizacijomis ir priimti planą, kuris saugotų gamtą, bet nedraustų ūkininkauti, nes tai yra suderinama“, – samprotavo ŪP pašnekovė.

Pasak jos, reikalavimai yra ne ūkiškai, o griežtai teoriškai apriboti tiek dėl azoto, tiek dėl fosforo patekimo į dirvožemį, kad ūkininkui tiesiog beveik neįmanoma tręšti nepažeidžiant taisyklių. „Pavyzdžiui, nuolat kyla klausimas dėl azoto normos, su mėšlu patenkančios į 1 ha žemės – normaliai tręšdamas tirštu (ne skystu) mėšlu, ūkininkas beveik negali išlaikyti nustatytos azoto normos – 170 kg/ha per metus. Juk iš mėšlo azotas pasisavinamas ne per vienus, bet per dvejus, trejus metus, o ūkininkas kiekvienais metais tirštu mėšlu netręšia lauko. Todėl reikėtų numatyti, kad, tręšdamas kartą per trejus metus, gali panaudoti atitinkamai didesnę normą, nes ji nėra įsisavinama iš karto. Dabar esame priversti kasmet tręšti tą patį lauką, taip žemė dvigubai daugiau suvažinėjama, sunaudojama daugiau degalų ir resursų – tai tiesiog nelogiška“, – aiškino biržietė.

Ji apgailestavo, kad tręšimo planai ir taisyklės nuleidžiami tiesiog „iš viršaus“, neišgirdus nei gamybininkų, nei mokslininkų, todėl visa ši tvarka yra atitrūkusi nuo ūkininkavimo realybės.

Kodėl tokia griežta?

V. Stankevičienė prisiminė, kaip, keliaudama su kolegomis po Europą, matydavo, kad, pavyzdžiui, Nyderlanduose ar Danijoje laukai mėšlu tręšiami žiemą. „Mes nesuprasdavome, kodėl Lietuvoje tai draudžiama, o tose šalyse – galima. Iki šiol kyla klausimas, kodėl mūsų šalis visada nori sukurti patį griežčiausią įstatymą, kokio nėra niekur kitur ES, ir stengiasi būti labai griežta savo ūkininkams?“ – svarstė aktyvi ūkininkė ir visuomenininkė.

Pieno gamintoja akcentavo, kad ūkininkai peikia nelogišką tvarką, bet jos laikosi. „Neretai juokiamės iš visų reikalavimų, pavyzdžiui, dėl 50 cm gylio apsauginių juostų ar griovių aplink mėšlo rietuvę laukuose, bet jei taisyklės liepia – taip ir darome. Bet logikos tame mažai. Būtų logiška, jei būtų aiškiai parašyta, kad mėšlą galima kompostuoti tiek laiko, jog jis suirtų prieš skleidžiant laukuose. Tačiau valdininkas mano žinantis geriau ir nurodo, kad reikia tręšti iš karto. Yra agronomai, mokslininkai, daugybę metų rašytos mokslinės rekomendacijos, bet atrodo, kad niekas negali jų paskaityti ir pritaikyti“, – neabejojo V. Stankevičienė.

Ūkininkės nuomone, viskas turėtų būti daug paprasčiau – jei ūkis laiko tam tikrą skaičių gyvulių ir turi atitinkamą kiekį žemės, augina tam tikras kultūras, akivaizdu, kad jis telpa į normas. „Nereikėtų jokių trąšų žurnalų ir nuolatinio pildymo, nes tai tėra tik ūkininkų apkrovimas biurokratizmu, kuris neduoda jokios naudos. Tai naudinga nebent konsultantams, kurie padeda tuos žurnalus pildyti. Juk iš principo žinoma, kiek ūkininkas turi žemės, ką augina ir kiek gyvulių laiko. Jei žemės per mažai, jis gali mėšlą parduoti kitam, ir visas balansas matosi“, – dėstė pieno gamintoja.

Kliūtis – skundai

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. balandžio 17 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Redakcijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.