Mirtis „Genetiniams ištekliams“

Pradėjo „valstiečiai“, pribaigs – konservatoriai

Lietuva 1992 m. birželio 11 d. Rio de Žaneire pasirašė, o 1995 m. liepos 3 d. Seime ratifikavo Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvenciją, taip įsipareigodama saugoti savo gyvūnų genetinius išteklius. Gyvulių veislininkystės įstatymu nustatyta, kad vienas pagrindinių gyvulių veislininkystės uždavinių – saugoti ir gerinti Lietuvos gyvulių veisles ir jų genofondą.

Dar 2008 m. paskelbtame ŽŪM pranešime aiškinta, kad senųjų veislių gyvuliai yra kultūrinio paveldo dalis, kurią išlaikyti – kiekvienos išsivysčiusios valstybės prestižas ir nykstančių nacionalinių veislių išsaugojimas ir jų veislininkystės skatinimas yra itin aktualus. Vietinės – tipiškos tam tikram geografiniam regionui arba šaliai – gyvulių ir paukščių veislės yra geriau prisitaikiusios prie esamų gamtinių ir aplinkos sąlygų, veisimo būdų, auginimo tipo, šėrimo sąlygų ir paties pašaro, yra labai atsparios tai vietovei būdingoms ir genetinėms ligoms. Be to, vietinės gyvulių veislės yra svarbios istoriniu požiūriu, nes kiekviena veislė turi savo unikalų kelią evoliucijoje ir yra išlaikiusi unikalių genų kombinacijas.

Niekas negali paneigti, kad šalims, besitaikančioms prie kintančios ekonomikos sąlygų, progresyvios žemės ūkio gyvulių veislės, pasižyminčios greitu ekonominiu efektu, yra neabejotinai naudingos. Vis dėlto, būtina suvokti, kad nacionalinės gyvulininkystės tikslas turi būti ne tik didinti gyvulių produktyviąsias savybes, bet ir rūpintis genetine veislių įvairove. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad komercinės veislės gali turėti nepageidaujamų ar net žalingų savybių, tokių kaip nepageidaujamų genų veiklos pasireiškimas ir išplitimas, mažas ar pakitęs atsparumas lokalioms ligoms ir pan.

Nuo 1995 m. lietuviškos veislės: žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai, šėmieji ir baltnugariai galvijai, vietinės šiurkščiavilnės avys, Lietuvos vietinės kiaulės, vištinės žąsys – įtrauktos į FAO (Tarptautinės maisto ir žemės ūkio organizacijos) įsteigtą Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką ir į saugotinų pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.

ŽŪM 1996 m. patvirtino Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą ir sudarė Lietuvos gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo tarybą. Buvo imtasi įvairių iniciatyvų išsaugoti senąsias gyvulių veisles nuo visiško išnykimo: buvo organizuojamos išlikusių senųjų veislių gyvulių paieškos įvairiose šalies vietovėse, iš gyventojų buvo superkami vietinių veislių kiaulių paršeliai, iš Vilniaus žirgyno ir pavienių asmenų – žemaitukų veislės arkliai. Surinktos vietinių šiurkščiavilnių avių grupelės ir šėmi bei baltnugariai galvijai buvo laikomi Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre bei Lietuvos gyvulininkystės institute.

Tačiau bėgo metai, keitėsi ir politikų požiūris į vietinių veislių gyvulių genofondo saugojimą. UAB „Genetiniai ištekliai“ direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos avių augintojų asociacijos tarybos pirmininkas Rimantas Kairys „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad apie valstybės įmonių privatizavimą buvo kalbama jau nuo 2016 metų, kai į valdžią atėjo „valstiečiai“. Jie ir pradėjo organizuoti valstybinių įmonių likvidavimą.

ŪP pabandė išsiaiškinti, ar ŽŪM, tęsdama „valstiečių“ pradėtą pertvarką, nenusispjauna į tarptautinius įsipareigojimus ir į savo pačios prieš keliolika metų paskelbtus lozungus, koks svarbus yra vienas iš pagrindinių gyvulių veislininkystės uždavinių – saugoti ir gerinti Lietuvos gyvulių veisles bei jų genofondą.

130 tūkst. Eur – didžiuliai pinigai?

R. Kairys piktinosi, kad ŽŪM blaškosi, neturi strategijos, naujoms partijoms atėjus į valdžią ji vis keičiasi, o UAB „Genetiniai ištekliai“ jau ne vienerius metus gyvena kaip ant parako statinės.

„2019 m. mus sujungė su Upytės eksperimentiniu ūkiu, nes po 100 proc. šio ūkio ir mūsų bendrovės akcijų priklausė valstybei, todėl ŽŪM galėjo lengvai manipuliuoti, – pasakojo R. Kairys. – Toliau viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti – saugojome genofondą, vykdėme ir daugiau specialiųjų įpareigojimų. Iš jų 77 proc. – avininkystės padalinyje. Tai – Lietuvos juodgalvių avių ir Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių genofondo saugojimas, kontrolinis avinukų penėjimas, naujos mėsingesnės Lietuvos juodgalvių avių linijos sukūrimas. Šie specialieji įpareigojimai iki šiol buvo vykdomi ŽŪM užsakymu ir mes už šį darbą iš ministerijos gaudavome finansinį atlygį. Pernai tai buvo apie 130 tūkst. Eur. Dabar ŽŪM aiškina, kad avių šalyje yra daug, vien Lietuvos juodgalvių veislės esą yra apie 30 tūkst. Bet šios veislės genofondinių avių, kurios įrašytos į kilmės knygą, kurioms pildoma dokumentacija ir vykdomas griežtas selekcinis darbas, yra tik apie 9 tūkst.“

R. Kairys apgailestavo, kad kasmet šis skaičius vis mažėja, jau nekalbant apie šiurkščiavilnes, kurių, genofondinių, nuo 2021 metų iki 2022-ųjų sumažėjo apie 40 proc. Jo nuomone, naikinti UAB „Genetiniai ištekliai“ nebūtų sąžininga ir teisinga. Tiesa, kiek anksčiau, R. Kairio teigimu, ŽŪM svarstyta ir numatyta, kad Šeduvos avininkystės padalinį reikėtų atskirti ir palikti kaip valstybinį, o buvusį Upytės eksperimentinį ūkį atiduoti Turto fondui privatizuoti. „Toks sumanymas kažkodėl pasikeitė – prieš dvi savaites sužinojome, kad ŽŪM jau pateikė Vyriausybei projektą su visu 100 proc. bendrovės „Genetiniai ištekliai“ privatizavimu. Niekas nei su mūsų įmonės vadovybe, nei su Lietuvos avių augintojų asociacija nekalba, nesikonsultuoja, ką darys su genofondu, kur jį padės. Vis dėlto, tai yra valstybės turtas ir mums kelia didelį nerimą jo likimas“, – tvirtino UAB „Genetiniai ištekliai“ direktoriaus pavaduotojas.

Pasak jo, bendrovė turi penkerių metų įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir kitoms struktūroms, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės instituto (GI) mokslininkai atlieka mokslinį tiriamąjį darbą. Įmonė naudojama kaip mokslinė bazė, kasmet čia LSMU Veterinarijos akademijos studentai atvažiuoja atlikti praktiką, nes yra vienoje vietoje sukauptas didelis Lietuvos juodgalvių avių branduolys.

„Yra keturios linijos pagal avinus, dvylika šeimų pagal ėriavedes, kurių čia iš viso laikoma 825. Visus strateginius planus rašome trejiems metams į priekį. Turime savo skerdyklą, surinkimo centrą, kuriame visos šalies avių augintojams teikiame paslaugą surenkant ir išvežant parduoti avis į Vokietiją ir Belgiją. Turime apie 2 tūkst. avių. Kodėl reikia naikinti mūsų bendrovę? Kas gali paneigti, kad gal kam nors žemės reikia?“ – retoriškai klausė R. Kairys.

Mat įmonė valdo ir ūkį – augina grūdinių kultūrų, kurių dalį parduoda, kad būtų už ką nupirkti trąšų, o ūkis galėtų sėkmingai gyvuoti. Bendrovėje dirba 56 žmonės, iš jų 18 – avininkystės padalinyje. „Su mumis niekas nekalbėjo, ar šis ūkis tęs tą pačią veiklą. Mus neramina, kur atsidurs genofondas, ir kas bus su žmonėmis. Ar jie taps Užimtumo tarnybos klientais, o gal toliau darbuosis toje pačioje vietoje? Gali atsitikti ir taip, kad naujasis savininkas norės įsigyti tik pastatus ir žemę, o visas avis iškart parduos, nes avininkystė, kaip ūkio šaka, dar nuo sovietinių laikų nėra pelninga. Juk kiekvienas verslininkas turi savo planų. Tik ŽŪM dabar gali paaiškinti, ar bus pardavimo-pirkimo dokumente įrašytos kokios nors sąlygos. Mes nieko nežinome“, – pastebėjo R. Kairys.

Puiki vieta logistikos centrams...

Avių augintojas, Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius tokį ŽŪM poelgį vertina blogai. Jis sakė, kad kai „Šeduvos avininkystė“ buvo sujungta su Upytės eksperimentiniu ūkiu, jau tada tuo „kvepėjo“.

„Tada aš buvau „Šeduvos avininkystės“ valdybos nariu. Valdybos posėdyje dar bandėme prieštarauti ministerijai, sakyti, kad bus negerai, bet niekas į mūsų kalbas nekreipė dėmesio. Jau tada buvo padėtas pagrindas šiam veiksmui. Ministerija gali įpareigoti būsimą pirkėją nekeisti veiklos krypties, bet ne visam gyvenimui – maksimaliai penkeriems metams. Be to, įmanomos visokios schemos, visokie apėjimai, kad gyvuliai būtų perkelti, o žemė panaudota kokių nors logistikos centrų statybai – vieta šiems reikalams labai patogi. O iš to, kad bus pažeista Rio de Žaneiro konvencija, Lietuva išsisuks, juk jau ne pirmas kartas“, – teigė Ž. Augustinavičius. Gal ir taip – prie Šeduvos žemės hektaras kainuoja 6,5 tūkst. Eur, prie kelio gali būti dar brangesnė...

Šalyje griūva visa veislininkystė?

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 9, 2023 m. sausio 21 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.