Misija – priimti iš tėvų žemę

Krizių lydima pradžia

Jau tris dešimtmečius Anykščių rajone Svirnuose ūkininkaujantis Romualdas Kubaitis į klausimą, ar lengva ūkininkauti, atsakė: „Įdomu. O kad sunku – o kuris darbas yra lengvas?“ Vis dėlto krizių jo gyvenimo kelyje pakako. Viena iš didžiausių – pradžia, kai ūkininkauti teko pradėti nuo nulio. „Dabar net nepradėčiau, o tuomet buvau jaunas ir kvailas, entuziazmas liejosi per kraštus. Tada nelabai įsivaizdavau, kiek visko reikia. Todėl pirmasis ūkininkavimo dešimtmetis buvo lydimas didžiulių rūpesčių, ne kartą teko atsidurti ant ribos, kai suvoki visko neteksiantis, nes ir žemę, ir namus pasiims kreditoriai, – prisiminė ir pajuokavo: – Žmonos tik nepavyko užstatyti – o būčiau labai brangiai paprašęs.“

Pasak R. Kubaičio, pradėti ūkininkauti nuo nulio yra labai sunku – nėra praktikos, įdirbio, būtinos technikos, padargų, todėl geriau sekėsi buvusiems kolūkių pirmininkams. „Pradėjau nuo nieko, visko reikėjo, dideliu iššūkiu tapo ir žemės pirkimas, kai buvo sukeltos kainos, reikėjo išlaikyti balansą skolinantis iš bankų, o ir klimato išdaigos neretai pakenkdavo, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo pašnekovas. – Prieš ketverius metus teko ištverti tikrą pragarą, kai nenuspėjamos oro sąlygos – sausros, lietūs – sunaikino derlių, o jei būtų dar vieni tokie pat metai, bankrotas neišvengiamas.“

Pagal specialybę veterinarijos gydytoju dirbęs R. Kubaitis nesirinko gyvulių ar galvijų auginimo, suprasdamas, kad tokia specializacija ne jam – per daug įtampos. Pradėjęs auginti grūdines kultūras – miežius, kviečius, rapsus, šią veiklą tęsia ir dabar, o pastaruoju metu pasuko ir į pusiau ekologinę žolininkystę – sėja dobilus, garstyčias. Savo ūkyje jis įdiegė neariamosios žemdirbystės technologiją.

„Dirbame kartu su vaikais – jie turi atskirus ūkius, kiekvienas valdome po porą šimtų hektarų, sudėjus gaunasi 600“, – pasakojo ūkininkas.

Ūkininkas emeritas

R. Kubaičio sūnūs Gediminas ir Šarūnas pasirinko žemdirbiškas profesijas – baigė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją, sugrįžo į Svirnus ir pradėjo ūkininkauti. Šiandien R. Kubaitis tokiu atžalų pasirinkimu džiaugiasi, nes sūnūs labai rimtai įniko į darbus, o štai pats Romualdas sakosi besisukantis tarp jų kaip koks vaiduoklis, pasiūlantis įvairių naujų idėjų. „Jie turi su manimi taikstytis, tai ir daro, kartu mes visi išsprendėme gamybinio proceso niuansus, lengviau organizuoti darbus, nereikia iš paskos vaikščioti ir nurodinėti, juk savas žmogus dirba, todėl tas darbų pasidalijimas visiems į naudą, – ŪP pripažino R. Kubaitis. – Suprantame vieni kitus iš pusės žodžio, o man ir tikrai neblogi laikai atėjo. Už poros metų pensija, esu dabar toks žemdirbys emeritas – noriu dirbu, noriu ilsiuosi.“

Į klausimą, ar nespaudęs sūnų pasirinkti žemdirbio profesijos, R. Kubaitis patikino, kad jokių įkalbinėjimų nebuvo. „Manau, daug ką lėmė tai, kad jie augo ūkyje ir kartu su manimi dirbo, visuomet jiems parodydavau rezultatus, kiek galima uždirbti, kas laukia dirbant gerai ir blogai, – svarstė pašnekovas. – Jie patys skaičiavo ir sprendė, geriau eiti į kokią įmonę ar dirbti pačiam sau. Dabar jauniems specialistams gyvenimas nėra saldus, algos nėra didelės, o juk norisi ir savus namus greičiau įsigyti, automobilį, pakeliauti. Ūkyje, kuriame vykdoma gamyba, yra investicijų, tai gali padaryti greičiau. Jie tai matė, suprato, todėl apsisprendė gyventi ir dirbti kaime, kur savotiški iššūkiai, įdomus darbas, esi laisvas, gali surasti laiko ir poilsiui. Augalininkystė – tai ne gyvulininkystė, kai kurie darbai gali dieną kitą ir palaukti.“

O kokia ta šiandienė jaunoji karta? R. Kubaitis pripažįsta – jie kitokie, protingi, sumanūs, greitai perprantantys naujoves, įgytos žinios sūnums padeda strategiškai planuoti ūkio veiklas, investicijas, priimti tam tikrus ekonominius sprendimus, apskaičiuoti galimybes ir įvertinti finansinius resursus. „Informacinės technologijos jiems kaip saulėgrąžos, kremta net nesusimąstydami, o man tai iš tiesų nelengva, – aiškino ūkininkas. – Deklaracijos, rinkos tyrimai, dalių paieška virtualioje erdvėje – be šių dviejų vaikinų mano gyvenimas nebūtų rožėmis klotas. O dabar mes trys akcininkai. Kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl didelių pirkinių, investicijų, ūkinių projektų, vyksta aršios diskusijos, balsavimai, man tenka kartais ir pralaimėti, bet būna ir atvirkščiai.“

Tėvelio pamokos

Aurimas Žalys užaugo tėvų ūkyje Troškūnų kaime, Anykščių rajone. Pabaigęs mokyklą ten ir liko. Kai sušlubavo tėvelio Vytauto sveikata, jis perėmė pareigas. „Paveldėjau apie 80 ha žemės – tuomet specializacija buvo orientuota į pienininkystę, buvo ir mėsinių galvijų, – pasakojo redakcijos pašnekovas. – Kai pradėjau darbuotis, pamažu po keletą hektarų užsėjau ir grūdinėmis kultūromis. Prieš penkerius metus atsisakiau pieninių galvijų, o šiais metais pardaviau ir paskutinius mėsinius galvijus. Nutariau apsistoti tik ties augalininkyste.“

Jis prisiminė, kad iš tėvelio paveldėjo natūrinį ūkį, kuriame teko darbuotis šakėmis, karves melžti rankomis. O ir ūkinius pastatus verkiant reikėjo rekonstruoti. Investicijos į pienininkystės ūkį yra daug didesnės, todėl A. Žalys pergalvojo visą ūkio veiklos strategiją ir pasirinko augalininkystę. „Pieniniuose ūkiuose reikia labai daug darbo jėgos – tai vienas iš faktorių, kodėl atsisakiau, – aiškino ūkininkas. – Taip pat fermų kainos yra milijoninės. Investicijos milžiniškos, o perspektyvų nėra.“

Mėsinių galvijų supirkimo kainos – katino ašaros, todėl ir šios šakos A. Žalys atsisakė. Jis prisiminė 2013 m. už vieną mėsinį galviją gaudavęs 5 tūkst. Lt, o dabar tokio pat gyvulio kaina – 1,5 tūkst. Eur. „O juk sąnaudos per tuos metus išaugo, bet tik ne supirkimo kainos“, – aiškino pašnekovas.

Šiandien A. Žalys prisipažino nesigailintis tapęs ūkininku: „Ir vis dėlto neretai pagalvoju, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būčiau pasirinkęs kitą kelią. Per darbymetį, kai dirbi beveik ištisomis paromis, tuomet norisi mesti viską, bet kai pailsi, nuotaika pakyla ir vėl kinkaisi į darbus.“

Į klausimą, ar savo vaikams palinkėtų tapti ūkininkais, jis atvirai prisipažino negalintis atsakyti: „Jei tokia situacija, kaip dabar, tikrai sakyčiau ne, tačiau viltis yra, galbūt jiems bus geriau. Kita vertus, gal aš jiems paliksiu tokį ūkį, kuriame nereikės tokių didelių investicijų, juk vyksta ūkio plėtra.“

A. Žalys pripažįsta daug vertingų pamokų gavęs iš tėčio Vytauto. Pasidalijo pačiu vertingiausiu tėvuko darbo metodu: „Jo elgesys su verslo partneriais buvo labai sąžiningas – juo pasitikėjo visi, todėl tai pritaikiau savo veikloje. Jei pasakau, padarau, o jei negaliu, visuomet paskambinu ir pasakau, kad vėluosiu kelias dienas.“

Liko kaime

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,​

„Ūkininko patarėjas” Nr. 135, 2023 m. lapkričio 30 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Pašnekovų nuotraukos 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.