Moksleiviai šturmuoja profesoriškas aukštumas, todėl lieka neraštingi

Ne naujiena, kad dažnas vienuoliktokas, dvyliktokas į pamokas, galop į brandos egzaminus vyksta atsisveikinęs ne su tėvais, o su mylimuoju, mylimąja – palikę šiltą bendro miego guolį. Ir nėra ko stebėtis: juk jie – suaugę žmonės: aštuoniolik­mečiai, devyniolikmečiai, kartais dvidešimtmečiai, tad gyvena kaip suaugusieji. Matyt, atsižvelgdamas į tai bei ankstyvesnį šiuolaikinių vaikų brendimą, Seimo rinkimus laimėjusios valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys profesorius Eugenijus Jovaiša pareiškė, jog mokymasis bendrojo lavinimo mokyklose turėtų trukti ne dvylika, o vienuolika metų. Tačiau ar jo nuostata trumpinti sėdėjimo mokykliniame suole metus ankstinant pirmokų amžių nebuvo skubotas, paviršutiniškas problemos sprendimas, nepaisant to, kad netrukus buvo patikslinta, kad šešiametis pirmoku galės tapti tik leidus specialistams?

Ilginti mokyklinį amžių ar lengvinti programas? Ką darytų E. Jovaiša ir jo kolegos „valstiečiai“, žvilgtelėję į bendrojo lavinimo mokyklų programas ir pabandę įsivaizduoti save vaikų bei jaunuolių, kuriems reikia jas įsisavinti, kailyje? Galbūt nutartų, jog bendrasis lavinimas turėtų trukti dar ilgiau – kad pridėtina tryliktoji, keturioliktoji klasė, nes įsisavinti tiek daug žinių, kaip dabar reikalaujama, tiesiog neįmanoma per dvylika metų, juolab kai tos žinios komplikuotos – arba nežinia, kam reikalingos, arba galinčios išvesti iš pusiausvyros net suaugusįjį, arba jų nėra vadovėlyje, pamokose? Jos – internete, korepetitorių buveinėse. „Vyresniųjų klasių moksleiviai mokosi to, ko aukštųjų mokyklų studentai – pirmame ir antrame kursuose“, – pastebi Kauno rajono Piliuonos gimnazijos mokytoja, tapytoja, penkių vaikų mama Teresė Simanaitienė. Pasak teatro ir kino režisieriaus Jono Vaitkaus, totalus žinių grūdimas mūsų mokyklose skatina vaikų ir paauglių agresiją, depresiją, vesdamas vertybes praradusią visuomenę į dar didesnę aklavietę. Tad ar trumpinti mokymosi laiką bendrojo lavinimo mokyklose bei gerinti atmosferą jose nereikėtų pirmiausia lengvinant, paprastinant mokymo programas?

Šuns balsas į dangų neina „Vaikams labai sunkios mokyklinės programos – labai platus ugdymo turinys. Tai jau ne vidurinis, o vos ne aukštasis mokslas. Bendrojo lavinimo programos prieštarauja bendrojo lavinimo sąvokai – tam, kas žmogui turėtų praversti gyvenime. Dabar reikalavimai taip padidėję, kad gimnazistai priversti namų darbus ruošti po 4–5 valandas. Kada jiems miegoti 8 valandas, kaip gydytojai rekomenduoja, jei, anksti ryte išėję į mokyklą, dar pas korepetitorius, į muzikos ar sporto, dailės užsiėmimus skuba, tad namo grįžta apie 20 valandą?!“ – stebisi Marijampolės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėja Asta Vaznienė. Pasak jos, šuns balsas į dangų neina: kas iš to, kad Marijampolės, kitų vietovių lituanistai kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją bei atitinkamą Seimo komitetą, prašydami atšaukti nesąmoningą naująją, šių metų sausį patvirtintą pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą?! Ar normalu, kai devintokai mokslo metus pradeda pažintimi su slogiais, niūriais literatūros kūriniais: viename vaikas nusižudo, kitame – mirusiojo laiškai. Pašnekovė pastebi, jog susidaro užburtas ratas: dėl sunkių programų nemažai abiturientų arba neišlaiko valstybinių brandos egzaminų, arba renkasi atseit lengvesnį mokyklinį egzaminą, tačiau ir jame suklumpa, nes iš tiesų nėra lengvesnis. Tikėtis nemokamos aukštojo mokslo vietos galima tik išlaikius valstybinius bendrojo lavinimo brandos egzaminus. Ką jaunuoliai daro baigę mokyklą, kai tokia situacija? Palieka Lietuvą ir vyksta svetur, kur aukštasis mokslas nemokamas, arba ten įsidarbina. „Šešiamečiai mokytini, tačiau nevalia jiems perkelti pirmokų programų. Norint, kad jie taptų pirmokais ir jaunuoliai vidurinę mokyklą baigtų būdami ne vyresni nei aštuoniolikos metų, būtina pakeisti visas mokymo programas jas palengvinus!“, – įsitikinusi A. Vaznienė.

Brukami sausi, absurdiški dalykai „Mokymo programos perkrautos, absurdiškos – pridėta, ko nė nereikia. Sausi dalykai vaikams brukami. Aštuntokai per metus turi įsidėmėti apie 600 datų, istorinių pavadinimų. Ar nepakanka žinoti Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, kada įvyko Liublino ir Krėvos unijos, pirmasis ir antrasis Lietuvos padalijimai, o kitas datas – sužinoti internete? Keli mano 6–7 klasės mokiniai, išvykę su tėvais į Airiją, patyrė, jog ten šiose klasėse mokomasi to, ko pas mus mokosi pradinukai. Negalėčiau dabar dirbti mokykloje“, – teigia ilgametis Alytaus r. Punios vidurinės mokyklos direktorius, istorijos mokytojas, dabar pensininkas Juozas Krušinys. – Mūsų švietimo sistema sukvailinta, sumakaluota – joje daug blaškymosi, nėra krypties: nuvažiuoja vienas ministras į Prancūziją, antras – į JAV, kitas – į Daniją, ir šių šalių švietimą įdiegia Lietuvoje. Vadovėlius rašo tie, kurie nė dienos mokykloje nedirbo – prikrauna į juos, ko nereikia!“ J. Krušinys nesupranta, kaip kaimiškose vietovėse galima stambinti mokyklų tinklą, jei vaikams tenka keltis 6 val. ir pirmosiose pamokose būti apsnūdusiems: „Tai – sveikatos gadinimas!“ Vaikai, anksti autobusiukais suvežti prie mokyklų, laukia pamokų pradžios. Laukia ir po jų, kol bus vežami namo. Tuo metu mokytojai atrieda automobiliais likus 10 min. iki pamokų pradžios, tiek praėjus po jų – išrieda. Kad nenorėtų ir nesugebėtų dirbti dabartinėje absurdiškoje švietimo sistemoje, tvirtina ir kaunietis pensininkas, buvęs chemijos mokytojas Balys Slančiauskas: „Dabar mokymas bendrojo lavinimo mokykloje – kaip aukštojoje mokykloje: ir programos studentiškos, ir mokytojai paskaitas skaito, užuot aiškinę ar mokę žinias praktiškai pritaikyti. Tarybiniais metais išspręsdavau aštuntokų matematikos uždavinius, dabar penktokų neišsprendžiu! Net nesuprantu vyresnių klasių chemijos vadovėlio medžiagos. Ar gali moksleiviai mąstyti kaip studentai?!“ Pašnekovas nesuvokia, kaip tarp matematikos brandos egzamino uždavinių gali patekti tie, kurių tipas pamokose nebuvo spręstas.

Literatūros programa nekvepia literatūra Ar ne metas visuomenei garsiai šaukti: gana kankinti mūsų vaikus absurdiškomis mokymo programomis, kai iš penktokų šeštokų reikalaujama, kad jie lietuvių kalbos pamokose įsikaltų studentiško suvokimo sąvokų aliteracija, asonansas, onomatopėja reikšmes, o per matematiką spręstų uždavinius, kuriuos anksčiau sprendė aštuntokai? Kaip moksleivių galva nesprogsta nuo gausybės privalomos, sunkiai jų amžiuje suvokiamos literatūros ir jos problematikos, būtinos pasiruošti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui? Ar jo temos, kaip antai: „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“, „Pavasario reikšmės lietuvių literatūroje“, „Kas yra vyriškumas?“ nėra pasiklydusios – skirtos kunigams, filosofams, literatūrologams, aukštųjų mokyklų vyresnių kursų filologams? „Egzaminas privalėtų tik­rinti, ko buvo mokoma, bet yra atvirkščiai. Šįmet dar tragiškesnės buvo lietuvių literatūros brandos egzamino temos, jų nėra nė viename vadovėlyje. Kristus negalėjo Poncijui Pilotui atsakyti, kas yra tiesa, o mokiniai per egzaminą – turi išaiškinti!“ – lietuvių literatūros brandos egzaminų temomis piktinasi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja Regina Dilienė, pridurdama, jog naujoji pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programa – tragiška: net nekvepia literatūra. Vietoje vertingos grožinės literatūros, galinčios padėti moksleiviams suprasti save, – blokas publicistikos apie tautą, tėvynę, pavyzdžiui, Nijolės Sadūnaitės Sąjūdžio kalbos. „Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ – visiškai nesuprantami: miręs žmogus rašo laiškus Francui Kafkai, Vincui Mykolaičiui–Putinui, kitiems, porina apie neegzistuojančią Lietuvos dvasią. Iš kur devintokai gali žinoti apie F. Kafką?“ – apmaudu pašnekovei.

Mokykla – filosofų, sociologų, literatūrologų ugdykla? Naujosios lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjai tvirtina, jog jos tikslas – ugdyti patriotiškumą, literatūros ir kitais kūriniais kurti pasakojimą apie Lietuvą, ugdyti laisvą mąstančią asmenybę, gebančią susirasti būtiną medžiagą ir ją kritiškai vertinti. Ar iš tiesų toji laisvė – ne laisvė tyčiotis ir iš mokytojų, ir iš mokinių, neparengiant nei tinkamų vadovėlių, nei metodinės medžiagos? Moksleiviai rašytojo biografiją turi susirasti internete – jos dažnu atveju nėra vadovėliuose, kaip ir kūrinių analizės, rašytojo kūrybos įvertinimo, nors viso to iš mokinių reikalaujama per kontrolinius darbus. Mokiniai verčiami literatūros kūrinį pritempti prie programinio patriotizmo suvokimo. Jie iš padrikų, neretai klaidingų internetinių teiginių, pavyzdžiui, apie Vincą Krėvę ar Salomėją Nėrį, turi, pasitelkę kritišką mąstymą, suformuoti atitinkamas išvadas, tarsi būtų literatūrologai! Štai dalelė kitų temų, kuriomis savo mintis per literatūros pamokas raštu ar žodžiu turi reikšti 9–10 klasių moksleiviai: „Asmuo ir visuomenė“, „Visuomeniškumas ir egoizmas“, „Asmuo ir tauta“, „Asmens ir tautos tapatybė“, „Tautiškumas ir pilietiškumas“, „Tautos ir pasaulio kultūra“, „Asmuo ir asmenybė“, „Sau žmogus ir egoizmas“, „Banalybės samprata“, „Kičo samprata“, „Snobizmo samprata“. Regina Dilienė, paklausta, kaip ruošianti moksleivius, kad jie parašytų rašinius tokiomis filosofinėmis, abstrakčiomis temomis, sako studijuojanti psichologiją, filosofiją, sociologiją ir jų postulatais pasidalijanti su moksleiviais, kurie per egzaminą siekia gauti šimtuką. Antai, norėdama išaiškinti temą „Tauta duota kaip uždavinys ir pareiga“, suformuluotą pagal Vydūno mintį, ji telkiasi šio autoriaus samprotavimus apie keturias žmogaus pakopas: žmogų sau, žmogų tautai, žmogų pasauliui ir žmogų Dievui. „Vis tiek, – sako mokytoja, – pasirašau dvejetą.“

Užduotys – kad mokinys susimautų Įdomu, kad tarp privalomosios literatūros kūrinių, padedančių mintyti tautos, valstybės temomis, nėra Gabrielės Petkevičaitės–Bitės aktualumo nepraradusių dienoraščių, atsiminimų ir publicistikos, kur iškeliami 1918 m. laisvę atgavusios Lietuvos skauduliai. Užtai yra Jono Radvano „Radviliada“, pastiprinanti politikų ir politologų „patriotinį“ chorą: „Maskvai tėvynės mielos ir mirčiai vaikų neišduokit, stokit visos didelės Lietuvos Didenybę apginti.“ Kad literatūros programa ugdo gražbyliavimo, o ne kūrinio pajautos ir suvokimo įgūdžius, akivaizdu žvelgiant ir į schemines, neaiškias, nežinia kam reikalingas literatūros vadovėlių bei kontrolinių testų užduotis. Pavyzdžiui, 10 klasės teste pateikiama ištrauka iš Broniaus Radzevičiaus „Link Debesijos“ su sunumeruotomis pastraipomis. Kiekvienai keliami klausimai, neva taip tikrinami samprotavimo įgūdžiai. Štai 3 ir 6 pstr.: „Netoliese stovi įkinkytas arklys. Šalia berniukas: iš rankos bulvėmis peni arklį. Atvėpusios arklio lūpos paliečia mažą delną ir suspaudžia bulvę“, „Vaikas paragina arklį ir vežimas pajuda. Tėvas su motina eina iš paskos, vaikas – greta vežimo. Lėtai šį vakarą sukasi ratai. Lėtai žengia neraginamas arklys, niekas šį vakarą neskuba, nes šiąnakt bus šalna, ir jie greit pasieks savo pirkią.“ Moksleiviai turi apibendrinti, kokį poveikį žmogui daro jose vaizduojamas gyvenimo būdas, bei nurodyti, koks veiksmas dominuoja tekste – vidinis ar išorinis, atsakymą būtina pagrįsti. Kita testo užduotis – tartum tyčia, kaip ir brandos egzaminai, smukdanti mokinius. Mat jie, perskaitę internetiniame leidinyje, kaip nurodyta teste, publikuotą Sigito Parulskio tekstą, turi nurodyti jo žanrą. Pasirodo, tai interviu, tačiau nuo kada jo klausimai numeruojami? Žvelgiant į padriką abstrakčių minčių tekstą atrodo, kad tai savotiškas monologas. Deja, taip atsakęs moksleivis gauna 0 taškų. Piliuonos gimnazijos pradinukų mokytoja T. Simanaitienė su širdgėla prisimena ketvirtokų pasaulio pažinimo pasiekimus apibendrinantį testą, kurį parengė Nacionalinis egzaminų centras. Net geriausi mokiniai susimovė nurodydami, koks nacionalinis simbolis pavaizduotas – vytis ar herbas. Pasirodo, teisingas atsakymas – herbas. Tame paveikslėlyje buvo žirgas su raiteliu.

Moko gražbyliauti, išleidžia beraščius Daugybė beprasmių, gražbyliavimą skatinančių klausimų – kiekviename mokykliniame literatūros vadovėlyje. Vis reikalaujama samprotauti, kritiškai vertinti, tačiau neskatinama ir nepadedama įsiklausyti, pajausti, suvokti. Gerai, kad skatinama mąstyti, rasti atsakymus, tačiau ar klausimai turėtų būti abrakadabriški, nežinia kur kreipiantys? Turbūt kaimo žmogus geriau nei literatūros programų sudarytojai išmano, kas yra literatūra – ar giesmės skambėjimas tyloje, ar pliauškėjimas liežuviu pilstant iš tuščio į kiaurą. „Man labai patinka Antanas Miškinis: „Kai skaitau jo eilėraščius, atrodo, su manimi tai atsitiko, kad ir aš taip jaučiu, galvoju“, – sako Šakių rajone, Veršių kaime, gyvenanti, didelių mokslų nebaigusi pensininkė Aldona K. Kada daugiau gėrio, geros nuotaikos, suraminimo jaunas žmogus pamokoje pasisemtų – įsiklausydamas į literatūros teksto ritmiką, žodyną, mintis, nuotaiką, ar verčiamas smegenis iki ištinimo krapštyti, kad įtiktų akademiniams, negailestingiems programų sudarytojams? Todėl ir išeina vaikai iš literatūros pamokų paniurę, suirzę, niežtinčiais kumščiais. Mokiniai, kurių tėvai neišgali mokėti korepetitoriams po 15–20 eurų už pamoką, mokyklą palieka beraščiai, pilna teršalų kalba. Juk programose nenumatyta dažną lietuvių kalbos pamoką stiprinti rašybos, skyrybos, taisyklingo kalbėjimo įgūdžius. Tarp aibės programinių autorių, kurių knygas turi perskaityti vyresnių klasių moksleiviai, – tik suaugusiesiems įkertami Nobelio premijų laureatai, Fiodoras Dostojevskis, kitų tautų klasikai ir net literatūros gurmanams menkai žinomi rašytojai, filosofas Imanuelis Kantas, tačiau nėra lietuvių literatūros šedevrų, kuriuos sukūrė Ieva Simonaitytė, Žemaitė, Juozas Baltušis, Petras Cvirka, nėra S. Nėries dienoraščių ir eilėraščių rinkinių, padedančių suprasti, kodėl ji vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės.

Sunkios programos – sunkesnės piniginės? „O tai nusikaltėlis Baltušis!.. Jo mąstymas romane „Sakmė apie Juzą“ – mitinis, o žodis – net skanu! Nepalyginsi su R. Gavelio ar S. Parulskio, – apmaudu R. Dilienei. – Man baisu, ką darome su savo literatūra, jaunimu. Patriotizmas – tai ne mojavimas vėliavėlėmis ir gražūs žodžiai apie tėvynę, o darymas gero Lietuvai, atsakomybė už ją. Švietimo valdininkai patriotizmą tegu rodo sudarydami logiškas mokymo programas, į jas įtraukdami paauglius patraukiančius, jų amžių atitinkančius kūrinius. Paaugliams tautinė tapatybė – paskutinėje vietoje: jie dar savo tapatybės nesupranta.“ Kodėl mokytojai nestoja ginti savęs ir moksleivių – kodėl nesukyla prieš sunkių programų sudarytojus, tačiau streikuoja dėl menkų, kaip jie teigia, atlyginimų? „Bijo prarasti darbą“, – tą patį sako ir punietis J. Krušinys, ir vilnietis lietuvių vaikų literatūros žinovas, profesorius Kęstutis Urba, sutinkantis, kad programiniai literatūros kūriniai – per sudėtingi, neatitinkantys moksleivių amžiaus. „Protingai prieš negeroves pasisakęs mokytojas tuoj pat bus išspirtas, – pastebi J. Krušinys pridurdamas, jog mokytojams nėra ko skųstis blogais atlyginimais: – Jų atlyginimai geri. Tik kaimiškų vietovių mokytojų algos kenčia, nes nesusidaro krūvis. Todėl reikėtų rengti kelių dėstomų dalykų mokytojus, pavyzdžiui, geografijos ir kūno kultūros.“ Galbūt mokytojams patogu, kad programos sunkios, – gera dirva atlyginimą pasididinti korepetitoriaujant? Miestuose įprasta, kad mokytojai savo mokinius siunčia papildomai mokytis pas kolegas. Mat draudžiama patiems už pinigus mokyti tuos, kuriuos mokai (kurių nemokai) klasėje. Piliuonos mokytoja T. Simanaitienė pastebi, jog mūsų švietimas nespėja su mokiniais – jų poreikiais, interesais: „Pasikeitus laikams, gyvenimo ritmui, jiems reikia visai kitko, nei duodame mokykloje. Užuot supratę moksleivių poreikius, po senovei brukame juos į rėmus, versdami daryti, ką kažin kas sumąstė, apsunkiname jų gyvenimą sunkiomis programomis. Kam reikalingi tokie užduočių, testų standartai? Programos – šuolinės: nespėja mokiniai įsisavinti vienos medžiagos – jau kita. Trūksta įsigilinimo. Geriau padaryti mažiau, bet kokybiškai.“

Vaikai anksčiau ar vėliau mus nuteis

„Kad tik mūsų laisva tėvynė neįsileistų į kokius eksperimentus ir nesiimtų vyti užsienio švietimo klausime... Man rodosi, kad nedaugelis tautų gali tokia galvota jaunuomene pasidžiauti. Bet bus pas mus veikiausiai, kaip ir kitur. Tų tėvų vaikai mokosi, kurie gali brangiai už mokslą mokėti ir mieste už vaikų laikymą atlyginti, vis tiek, ar tie vaikai galvoti, ar ne, ar turi norą mokytis, ar ne. O beturčių?.. Nepasitikėsime niekuomet tokiais valdininkais, kurie puotaudami taiso sau „ūpus“ tuo laiku, kada liaudies kūnas, visokių „priemiesčių“ tampomas, ašaromis, krauju plūsta. Mūsų valdžia turi būti mūsų vaikų valdžia, kuri drauge su mumis vargus kels, mūsų rūpesčiais gyvens, ir tik tada sugebės puotauti, kada visos tėvynės žmonių širdys džiaugsis... Užsienio ponų nenustebinsite savo turtais, o saviesiems negulkite per daug sunkiai ant suvargusių pečių. Kiekvienos liaudies istorija – tai teisingas jos didžiau mokslintų vaikų teismas. Ypač neužmirškite, kad tokiose mažose, kaip mūsų, tautelėse, nėra nei ko dalyti, nei ko skirstyti! Liaudis ir jos vyriausybė turi sudaryti vieną vienintelį kūną, vieną vienintelį pasaulį, jei nori gyvos išlikti.“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, 1919 m.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė 

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.