Moliūgėliai tamsiu minkštimu: tik nemanykite, kad sugedę

Gvatemalos žalieji

‘Guatemalan Green’ Ayote Squash (Cucurbita moschata) – toks užrašas buvo ant sėklų pakuotės, kurią G. Kudrevičienei parūpino Anglijoje gyvenanti dukra Inga. Tai reiškia, kad kietos vidinės tekstūros žaliasis moliūgas – Gvatemalos valstijos, esančios centrinėje Amerikoje, daržovė.

Pasak informacijos, skelbiamos įvairioje daržininkų literatūroje anglų kalba, šie moliūgai seniai populiarūs centrinės Amerikos kraštuose, kitaip dar vadinami tropiniais moliūgais arba moliūgais-vaisiais, nes skonis primena salsvą vaisių. Dar jų skonis kartais lyginamas su špinatų skoniu.

Forma – daugiausia kriaušės, bet pasitaiko ir apvalių ar pailgų – „kaklo“ formos moliūgėlių ‘Guatemalan Green’, kurių margai žalia žievelė lupasi gana lengvai.

Šiems moliūgams subręsti prireikia net 150 dienų, todėl jeigu Lietuvoje juos pasėtume tiesiai į dirvą, vargu ar spėtume iki šalčių sulaukti vaisių. Šių vijoklinių augalų stiebai kerojasi plačiai ir toli, panašiai kaip vynuogių. Vienas iš privalumų yra tas, kad šie moliūgėliai gana atsparūs pelėsiui, puviniams.

G. Kudrevičienė pastarąjį sezoną pasisėjo vos dvi moliūgų ‘Guatemalan Green’ sėklytes, nes nebuvo aišku, kas užaugs. Kaip ir kitas moliūgų sėklas, į vazonėlius subėrė balandžio 20 d. Gegužės pabaigoje daigus perkėlė į lauką ir uždengė agroplėvele. Augo gražiai ir vešliai, žydėjo dideliais geltonais žiedais, o vėliau neišsitekę lysvėje, vijokliai apie 8 metrus nuo šaknies nusidriekė pieva ir padovanojo gana gausaus derliaus.

Po žemę ridinėjosi nedidukai, apie 1–1,3 kg svorio žaliai ir gelsvai dryžuoti kriaušės formos vaisiai. Juos akademiškė nurinko rugsėjo viduryje ir padėjo toliau nokti rūsio lentynose, sudėliojusi taip, kad nesiglaustų vienas su kitu ir nepūtų. Rūsys šildomas, jame temperatūra svyruoja apie 18 °C.

Kitąmet, kai šių ‘Guatemalan Green’ veislės moliūgėlių šviesios sėklos bus išimtos ir išdžiovintos, pašnekovė dar daugiau jų pasės.

Dažo kaip rašalas

„Kai spalio viduryje parsinešiau namo ir prapjoviau pirmą moliūgėlį, prisėdau iš nuostabos, – prisipažino G. Kudrevičienė. – Vidus buvo kone juodas, kaip padažytas, tarytum senovinės šlapios kareiviškos aprangos spalvos. Maža to – kraštelis po žieve visą minkštimą juosė siauručiu gelsvu žiedu.“

Virtuvėje iškart pasklido švelnus aromatas, mat moliūgėlis – kvapusis (vadinamasis muskatinis). Atsiriekusi jo, pajuto malonų, saldoką skonį. Tik ir rankos, ir peilis, ir pjaustymo lentelė nusidažė tamsia žalio rašalo (ar briliantinės žalumos) spalva.

Ką bešnekėti apie sriubą, kurioje verdami šio moliūgo gabaliukai dar labiau patamsėja. Jeigu tą sriubą akademiškė verda su lęšiais ir morkomis, spalva ne kiekvieną sugundo ragauti, bet pašnekovė valgo mielai, nes žino, kad sveika.

Kita augintojai gardi sriuba – iš kubeliais pjaustytų šių tamsių moliūgėlių ir cukinijų, kelių nedidukų pomidorų, paprikos, grikių ir vištos šlaunelių. Tiesa, dėl tirštesnės konsistencijos šią sriubą nesuklysime pavadinę koše.

Moliūgo ‘Guatemalan Green’ tekstūros kietumą G. Kudrevičienė lygina su iš šaldytuvo išimtu sviestu. Kadangi nevengia ragauti šviežio, jo gabaliukus komponuoja su žaliais kopūstais: spalvos papildo viena kitą, o ir salotų skonis gaivus.

„Vieną moliūgėlį dėl įdomumo dovanojau kaimynei, o ji su juo iškepusi bulvinius blynus, atnešė pavaišinti, – pasidžiaugė pašnekovė. – Blyneliai buvo ne tik skanūs, bet ir gražiai žali.“

Autorės ir Genovaitės KUDREVIČIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.