Monetos nulemtas kelias: nuo inkilų paukščiams iki kūrinių žmonėms

Kelias į amatą, nulemtas monetos

R. Vaičekauskas VMU dirba jau 35 metus. Būdamas 19-os pašnekovas baigė medžio apdirbimo mokslus profesinėje mokykloje ir netrukus atsirado galimybė įsidarbinti.

„Mano tėvas dirbo urėdijoje. Buvo traktoristas – rovė kelmus, tiesė kelius. Aš su juo miške būdavau nuo pat mažens. Man baigus mokslus, urėdijoje kaip tik atsirado laisva darbo vieta“, – pasakoja meistras.

Rimvydas turi seserį ir du brolius, vienas jų – jo dvynys. Atsiradus laisvai darbo vietai, reikėjo rinktis, kuris iš dvynių įsidarbins. Sprendimą priėmė pačiu paprasčiausiu būdu: „Metėme monetą, kuris eis į tą darbą. Aš laimėjau.“

Anot R. Vaičekausko, šeimoje visi broliai pasuko link kūrybos. Vienas tapo dailininku, kitas dirba su metalu ir gamina aukso bei sidabro apdovanojimus, o Rimvydas liko prie širdžiai artimo medžio.

Kūryba prasideda miške

Tik pradėjus dirbti, pasak dailidės, viskas sukosi apie langus, duris ir kitus medienos gaminius, kuriems nereikėjo daug meniško žvilgsnio – svarbiausia buvo tikslumas. Bėgant metams, tokių užsakymų mažėjo, todėl reikėjo keistis ir prisitaikyti.

„Paskui atsirado miško pavėsinės, ąžuoliniai baldai. Viską įbetonuodavome, kad nepavogtų. Prieš daug metų vakare nuvežėme baldus į vietą miške prie Klaipėdos, ryte atvažiuojame – nebėra. Nespėjome įbetonuoti per naktį. Ne tik baldų nebeliko, bet ir pačios pavėsinės. Viską pavogė…“, – pasakoja pašnekovas.

Pavėsinės ilgainiui tapo tuo darbu, kuris Rimvydui ir dabar artimiausias.

Pasak R. Vaičekausko, dalis kūrybos vyksta miške – pirmiausia reikia rasti medžius, o tik tada pradėti galvoti, kas iš jų išeis. „Kartais pusę dienos vaikštau miške, kol randu tai, ko reikia. Buvau „susirgęs“ ąžuolais. Einu mišku – visur matau: čia detalė, čia detalė, ten šaka tokia, ten kitokia. Negaliu praeiti.“

Medis diktuoja formą

Pašnekovui patinka tai, kad tokioje kūryboje nėra griežtų rėmų – tai darbas, kuriame daug gamtos ir laisvės. „Pavėsinės daromos iš šakotų medžių – net gulsčiuko pridėti nereikia, viskas natūralu, tarsi gamtos sukurta. Nereikia visko tiksliai matuoti. Statai, kali – formas diktuoja pats medis. Kiekvienas pastatytoje pavėsinėje įžvelgia skirtingas detales ir niekas nepasakys, kad blogai“, – šypsosi meistras.

Dėl to, anot jo, kiekviena pavėsinė skiriasi. Ji nėra „pririšta“ prie brėžinio, o prisitaiko prie medžiagų ir vietos.

Per savo karjerą Rimvydas sukūrė jau daugiau nei 20 pavėsinių. Jo darbai tampa traukos objektais, kur žmonės sugrįžta pailsėti ir pasigrožėti.

Vienas iš tokių kūrinių – poilsiavietė Lenkimuose, Skuodo r. Ją ir pats dailidė mini kaip vieną svarbiausių savo darbų. O įkvėpimas pavėsinės formai atėjo netikėtoje vietoje – Vilniaus Vingio parke. R. Vaičekauskas Lenkimuose sugebėjo meistriškai atkartoti architektūrinį Vingio parko estrados arkos linkį.

Darbštus nuo vaikystės

Darbščiomis rankomis Rimvydas pasižymėjo jau ankstyvoje vaikystėje. Būdami dar maži, jie su broliu dvyniu dažnai likdavo dviese, todėl pramogų ir veiklų sugalvodavo patys.

„Pamenu, namie buvo mūrinis pečius. O mes vos buvome vos jo ūgio. Išgirdome, kad tėvai ruošiasi kraustytis, todėl nusprendėme, kad reikia jį išardyti“, – prisimena pašnekovas.

Berniukams buvo vos treji, tad toks sprendimas tuo metu atrodė visiškai logiškas. Tėvų namuose nebuvo, sesuo, kuri turėjo juos prižiūrėti, buvo išėjusi pas drauges, todėl niekas nesustabdė.

Grįžę tėvai rado jau padarytą darbą. „Mes abu juodi, suodini, tik akys ir dantys žiba, o visas pečius išardytas. Nebebuvo kur pietų gaminti, tad teko kraustytis greičiau nei planuota.“

Darbas miško ritmu

R. Vaičekauskas miške mėgsta leisti ir laisvalaikį: jam patinka grybauti, stebėti žvėris ir paukščius. Darbas miške ir stiprus gamtos pajautimas meistrui leidžia pamatyti tai, ko daugelis žmonių kasdienybėje nepastebi. Vienas iš dailidės minimų gamtos stebuklų – pavasarį „žydinčios“ pušys.

„Būna momentas – visos pušys vienu metu pradeda leisti žiedadulkes. Tarsi susitaria tarpusavyje. Net garsas atsiranda, lyg šnaresys. Ir tada pamatai įspūdingą geltonų žiedadulkių debesį“, – pasakoja Rimvydas.

Taip pat kasmet dailidė važiuoja į mišką klausyti elnių baubimo. Ir ne bet kaip: „Jei tinkamas vėjas, nueinu į patį rujos centrą ir įlipu į medį. Jie manęs nepastebi. Keliasdešimt elnių apačioje riaumoja, trypia. Įspūdingas reginys ir jausmas.“

Galvodamas apie ateitį ir būsimus darbus, R. Vaičekauskas sako: „Mano svajonė – meninė drožyba, o ypač traukia koplytstulpiai. Kaip sakoma – norėčiau savo kryžių išsidrožti. Bet dabar tokie laikai, kad viską reikia daryti greitai – čia ir dabar. Tikiuosi, kad drožyba liks pensijai, kai laiko daugiau turėsiu.“

VMU informacija