Muziejus supažindina su plačiažnypliu vėžiu

Šie vėžiai gyvena švariuose, skaidriuose, deguonimi prisotintuose šalto vandens telkiniuose – upėse ir ežeruose. Jie mėgsta kietą gruntą bei gausią povandeninę augaliją. Plačiažnypliai vėžiai kasa urvus, kuriuose slepiasi, taip pat glaudžiasi po akmenimis, kelmais, medžių šaknimis ar tarp vandens augalų. Tai gana stambūs vėžiai – gali užaugti iki 15–18 cm ilgio ir sverti iki 300 gramų, nors dažniausiai sugaunami apie 10 cm dydžio individai. Jų kiautas lygus, kūno viršus dažniausiai tamsiai rudas, apačia – rusvai alyvinė, tačiau spalva priklauso nuo gyvenamo vandens telkinio. Plačios žnyplės apačioje yra rudai raudonos, o suglaudus žnyples tarp jų judamos ir nejudamos dalių lieka plyšys – tai vienas svarbiausių požymių, leidžiančių atskirti plačiažnyplį vėžį nuo kitų rūšių. 

Plačiažnypliai vėžiai aktyvūs daugiausia naktį. Jie minta įvairiais bestuburiais gyvūnais, vandens augalais bei detritu. Maitinimuisi dažniausiai skiria apie keturias valandas, o likusį laiką praleidžia slėptuvėse. 

Patelės lytiškai subręsta maždaug trečiaisiais, o patinai – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Poravimasis vyksta spalio–lapkričio mėnesiais, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 10 °C. Patelė išleidžia iki 400 ikrelių. Apvaisinti ikreliai priklijuojami prie pilvelio kojelių, kur patelė juos nešioja iki kitų metų birželio–liepos mėnesio. Ikreliams vystytis būtinas gerai deguonimi prisotintas vanduo, nes jie labai jautrūs deguonies trūkumui ir aukštesnei temperatūrai. Maždaug po 26 savaičių išsirita beveik visiškai susiformavusios, skaidrios lervutės. Kurį laiką jos laikosi prisitvirtinusios prie motinos pilvelio ir minta trynio maišelio liekanomis. Praėjus maždaug dešimčiai dienų ir pirmą kartą išsinėrusios, lervutės palieka motinos prieglobstį ir pradeda savarankišką gyvenimą. 

Augdami plačiažnypliai vėžiai dažnai neriasi. Pirmaisiais gyvenimo metais jie neriasi iki septynių kartų, antraisiais – 4–5 kartus, trečiaisiais – 2–3 kartus. Suaugę vėžiai neriasi 1–2 kartus per metus: patinai dažniausiai du kartus, patelės – vieną. Nors patelės išleidžia daug ikrelių, iki lytinės brandos išgyvena vos keli individai – dažniausiai tik apie du iš vienos vados. 

Plačiažnyplių vėžių jaunikliais minta daugelis bentofaginių  žuvų (mintančių vandens telkinių dugne gyvenančiais bestuburiais), vandens vabzdžiai ir laumžirgių lervos. Suaugusius vėžius medžioja ūdros, ešeriai, vėgėlės, šamai. Vis dėlto didžiausią grėsmę jiems kelia unguriai, kurie sugeba vėžius pasiekti net jų slėptuvėse. Dėl to vandens telkiniuose padaugėjus ungurių, plačiažnyplių vėžių populiacijos gali visiškai išnykti. Žalos jų buveinėms padaro ir bebrai, užtvenkdami upelius bei keisdami vandens režimą. 

Didžiausią pavojų plačiažnypliams vėžiams sukelia ne natūralūs priešai, o žmogaus veikla ir invazinės rūšys. XIX a. Europoje išplito vėžių maras, kurį sukelia grybelis Aphanomyces astaci, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Amerikinių vėžių rūšys šį grybelį platina pačios nesirgdamos, tačiau europiniai vėžiai jam labai jautrūs. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vėžių maras smarkiai sumažino plačiažnyplių vėžių populiacijas visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Vėliau į Europą pradėjus introdukuoti amerikinius vėžius, ligos sukėlėjas dar labiau paplito. Sumažėjus vietinių vėžių, daugelyje šalių pradėti įvežti ir siauražnypliai vėžiai. Jie pasirodė atsparesni deguonies trūkumui, mažiau reiklūs aplinkai ir vislesni, todėl daugelyje vandens telkinių išstūmė plačiažnyplius vėžius. 

Šiandien pavienės plačiažnyplio vėžio populiacijos aptinkamos visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia jų išliko šiaurės rytų Lietuvos vandens telkiniuose. Dalis populiacijų gyvena izoliuotuose ežeruose, į kuriuos nepatenka invaziniai vėžiai. Dėl šios priežasties labai svarbus žmonių sąmoningumas – negalima perkelti invazinių rūšių iš vieno vandens telkinio į kitą. 

Plačiažnyplis vėžys įtrauktas į Tarptautinės raudonosios knygos pažeidžiamų rūšių sąrašą, o nuo 2021 metų saugomas ir Lietuvos raudonojoje knygoje. 

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus informacija