Natūralistinis gėlynas – tai ne apleista pieva

Tik primena natūralią gamtą

„Žmonės galvoja, kad sukūrę natūra­listinio stiliaus želdyną, turės kažką eko­logiško, natūralaus, nebrangaus, lengvai prižiūrimo. Tai nėra visiška tiesa, – mitus išsklaido dizainerė. – Jei paliksite tuščią že­mės plotą ir jis apaugs bet kokiais augalais, tai bus natūralu, pigu ir nereikalaus jokios priežiūros, bet negalėsite jo vadinti gėlynu ir vargu ar jis visą sezoną džiugins akį.“

Gėlyne, net ir natūralistiniame, sodiname ne pievos, o veislinius augalus, dažnai Lietuvoje natūraliai neaugančius, dėl to bent jau kelerius pirmus metus, kol jie su­vešės, reikės ravėti, tręšti ir laistyti, nors tai ne itin atitinka ekologiškumo koncepciją. Natūralistinis želdynas gražus, kai plotas užsodintas tankiai, taigi reikės nemažai augalų ir priežiūros. Augalams sužėlus, nebeliks vietos piktžolėms, tačiau teks įsikišti, kai vieni augalai ims stelbti kitus.

„Vis dėlto, palyginti natūralistinį gėlyną su kitų stilių želdynais, principas derinti augalus prie vietovės sąlygų šio gėlyno priežiūrą palengvina, tik tai pastebima vėliau, kai jis suveši“, – pranašumą ak­centuoja E. Sūnilaitienė. Ji pastebi, kad kitaip teks prižiūrėti gamtą imituojantį gėlyną, mat tinkamai parinkus augalus, jais pasirūpinama tuo pačiu metu, pavyzdžiui, pavasarį visi kartu nupjaunami.

Kuriamas augalų grupėmis

Natūralistiniame želdyne itin svarbus augalų parinkimas – gėlynas turi būti panašus į gamtą, kurioje augalai dažnai auga bendrijomis. Kai kurie augalai bendrijose auga vešliau nei pavieniui. Specialistė perspėja, kad jei natūralistinio stiliaus želdyne bandote mėgdžioti gamtą, tradi­ciniuose gėlynuose jos atkartoti nepavyks: „Nepakanka tik pasodinti smilgų – tai gali būti įdomus akcentas, bet viso gėlyno natūralistiniu nepadarys.“

Suprantama, tai nėra natūrali augalų bendrija, tačiau panašiau nei tradicinis gėlynas, kur augalai sodinami išlaikant tarp jų atstumą. „Tai vienas pagrindinių skirtumų nuo mums įprasto gėlyno, kur vienas gėles reikia karpyti nužydėjus, kitas – tręšti, vienoms dirvą rūgštinti, kitoms – kalkinti. Natūralistiniame gėlyne svarbiausia ne atskiro augalo grožis, bet apsodintas plotas. Skirtingai nuo natū­ralios gamtos, kurios gabalėlis gali būti vienu metu labai gražus, kitu – visai ne­estetiškas, net ir natūralistiniame gėlyne stengiamės užtikrinti estetiką visais metų laikais, net žiemą, kai apšarmoję augalų siluetai atrodo įspūdingai. Tiesa, tai bus netradicinė, neryški, specifinė estetika, pagrįsta ekologija“, – gėlynų tipus ir savybes lygina kraštovaizdžio dizainerė.

Sodindami augalų grupes, stenkitės jas pritaikyti prie aplinkos. Daug puikių natūralistinio gėlyno pavyzdžių Anglijoje, Nyderlanduose, tačiau mūsų klimatas – kitoks. Vieni augalai vėliau bunda, kiti – nežiemoja. Taip pat atsižvelkite į dirvo­žemį, apšviestumą, drėgnumą – tinkamai parinkę augalus, vėliau mažiau vargsite. Tinkamomis sąlygomis augantys augalai bus vešlesni, tvirtesni, atsparesni ligoms.

Rinkitės augalus, kurie būtų linkę pa­našiai plėstis (kad vieni kitų nestelbtų). Jei norite pasinaudoti patikusio gėlyno detalėmis, įsiminkite ne augalą, o augalų derinį – bent porą, kuriuos sodinsite greta. „Sodindami augalus nepamirškite, kad gėlynas keisis. Tai normalu – natūralistinio gėlyno kaita ne trūkumas, o jo savybė“, – šypsosi specialistė.

Augalų parinkimas

Augalai sukurs gražų vaizdą ir primins gamtą, jei naudositės tam tikra schema. Pagal ją reikia rinktis bent 3 ar 4 tipų augalus.

Baziniai augalai. Jie yra gėlyno karkasas. Tai daugiamečiai: medžiai, krūmai, stambesni žoliniai augalai, gražios struktūros, gali būti dideliais lapais, pageidautina, kad bent dau­guma išlaikytų formą žiemą. Populiariausi Lietuvos želdynuose: kemeras (Eupatorium fistulosum), smailiažiedis lendrūnas (Cala­magrotis acutiflora) ‘Karl Foerster’, kininis miskantas (Miscantus sinensis), skirtingi virgininiai veronikūnai (Veronicastrum vir­ginicum), arunkas (aruncus).

Sezoniniai daugiamečiai, dvimečiai augalai. Ši augalų grupė gėlynui suteiks grožio, sezoniškumo ir spalvų žiedais, lapais, derančiais atspalviais. Jie gali su­daryti iki 40 proc. gėlyno. Galima derinti daug augalų rūšių, jeigu jos vizualiai viena kitai netrukdo. Svarbu, kad kuris nors iš jų žydėtų. Kai vienos sezoninės gėlės nežydi, jos gėlyne atlieka fono vaidmenį kitiems žydintiems augalams. Klaidinga sodinti vienu metu žydinčius augalus. Natūralis­tinio stiliaus želdynus kuriančių dizainerių nuomone, efektingiausia, kai vienu metu žydi ne daugiau nei trys augalų rūšys.

Šiai grupei tinka ežiuolės (Echinacea), rūgtis (Persicaria polymorpha), vingiris (Thalictrum) ‘Elin’, žydrasis bandrenis (Echi­nops ritro), aukštesni snapučiai (Geranium), stambialapis astras (Aster macrophylus), pavyzdžiui, ‘Twilight’, įvairios gojinio šala­vijo (Salvia nemorosa) ir katžolės (Nepeta) veislės, astrancijos (Astrantia).

Vienmečiai augalai. Šios grupės ne­būtina įtraukti į natūralistinį gėlyną. Jie reikalingesni tuščioms vietoms užpildyti, kol kiti augalai dar nesuaugo – vėliau jų bus galima atsisakyti. Vienmečiai greitai užauga, todėl užgožia piktžoles, tačiau šaknų sistema nelabai stipri, taigi nekon­kuruos su daugiamečiais. Labiausiai tinka ne pernelyg ryškūs, pavyzdžiui, kosmėjos (Cosmos), kraujažolės (Achillea), sinavadai (Aquilegia), rusmenės (Digitalis).

Žaliasis mulčias. Jis turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. augalų gėlyne. Tai augalai, nebijantys pavėsio, neaukšti ir padengiantys žemės paviršių. Jie atlieka tą pačią funkciją kaip ir mulčias: neleidžia prasiskverbti piktžolėms, saugo drėgmę. „Jiems priskirčiau pačius žemiausius au­galus, kurie nėra nei itin gražūs, nei pasi­žymi ypatinga krūmo forma ar efektingaisžiedais. Labai tinka pavėsio augalai, nes šiame gėlyno sluoksnyje augalus garan­tuotai užgoš aukštesni, ir nors želdynas bus įkurtas saulėtoje vietoje, žemiausi augalai liks šešėlyje“, – žaliojo mulčio svarbą ir ypatybes paaiškina E. Sūnilaitienė.

Ji pastebi, kad šie augalai puoš gėlyną pavasarį (daugelis jų ir žydi tol, kol kiti augalai nespėjo išaugti). Svarbu vengti labai ryškių spalvų, kad gėlynas neatro­dytų nenatūraliai ir neskoningai. Žaliajam mulčiui tiktų alūnės (Heuchera villosa), viksvos (Carex), epimedžiai (Epimedium), bruneros (Brunnera), žemesni snapučiai (Geranium), drėbūnai (Sporobolus hetero­lepsis), raudonėliai (Origanum laevigatum), viršūnžiedė pachisandra (Pachisandra terminalis), žiemė (Vinca).

Gamtoje augalai auga tankiai. Kaip ir miške, augalai auga ardais: medžiai, že­miau krūmai, dar žemiau žoliniai augalai ir samanos, – reikėtų stengtis, kad taip būtų užsodintas visas plotas ir natūralistiniame želdyne. Dominuos du augalų tipai: kurie reikalingi dėl vaizdo (struktūriniai augalai, daugiametės gėlės, smilgos), ir foniniai, kurie uždengs dirvožemį. Skirtumas, kad jei siekiate dekoratyvinių augalų įvairovės, žaliojo mulčio įvairovė visai nebūtina – jis gali būti vienas visame gėlyne ar keliuose ir juos jungti.

Sodinimo schema

Natūralistinio apželdinimo stilių daug – kiekvienoje šalyje jis įgyja tam tikrų speci­finių bruožų. Skiriasi augalai ir sodinimo schemos. „Tradiciniuose gėlynuose augalai sodinami, kad gražiai atrodytų iš žiūrėjimo vietos – vienas kito neužstotų. Gėlyno prie­kyje sodinami žemesni, tolėliau aukštesni. Iš antros gėlyno pusės matysite tik aukščiau­sius augalus. Natūralistiniuose želdynuose šio principo atsisakoma dėl dirbtinumo. Į šį gėlyną galima žiūrėti iš visų pusių, jei apsodintas didelis plotas – ir iš vidaus. Taip sukuriamas natūralumo, nesurežisuotos gamtos vaizdas“, – stilistinius skirtumus atskleidžia E. Sūnilaitienė.

Dažnai diskutuojama, kaip išdėstyti auga­lus. Tai priklauso nuo natūralistinio gėlyno stiliaus. Galima sodinti ir blokais (tarkime, bangų stilistikoje atsikartoja augalų blokai), ir maišant. Sodindami blokais (pailgais ar apvaliais, grupėmis po kelis), sukursite efek­tingesnį vaizdą, tačiau jis bus formalesnis ir labiau matysis klaidos, pavyzdžiui, jei kurie nors augalai prastai auga. Atkartodami blokus sukursite bangos efektą, gėlynas atrodys dinamiškesnis. Maišant augalus išeina natūralesnis vaizdas, imituojama tikra pieva, bet planuojant gėlyną, reikia itin gerai įvertinti būsimą jo vaizdą.

Labai svarbu gėlyno forma ir ribos. „Olandai mėgsta griežtus bortelius, pavyz­džiui, rūdinto metalo. Griežti natūralistinio gėlyno kraštai gali būti suformuojami ir kitaip – iš taisyklingai nukarpytų gyvatvorių arba grioveliu atskiriant nuo vejos. Tokie kraštai ne tik padės atskirti gėlyną nuo vejos (taip lengviau pjauti žolę), bet ir pagerins vaizdą – be aiškios ribos natūra­listinis gėlynas gali sudaryti apleisto ploto vaizdą“, – pastebi kraštovaizdžio dizaino specialistė.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Eglės Sūnilaitienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.