Nauji reikalavimai kvapams gali tapti pražūtingi agroverslui

Lietuvos žemdirbiai ir kiti besiverčiantieji paukščių ir gyvulių auginimu patiria didelių nuostolių ne tik dėl mažų jų produkcijos supirkimo kainų bei realizacijos problemų. Jie paskutine vinimi į šio žemės ūkio sektoriaus karstą vadina nuolat griežtėjančius aplinkosauginius reikalavimus, tarp jų – sumažintą kvapų, kurie sklinda iš fermų ir paukštynų į gyvenamąją aplinką, ribinę normą.

Lietuva persistengia?

„Nė viena Europos Sąjungos (ES) valstybė nesiima tokių drastiškų aplinkosauginių priemonių kaip Lietuva. Mes, lietuviai, ir šioje srityje persistengiame vykdydami ES gaires – norime atrodyti šventesni už popiežių. Šitaip persistengdami, pavyzdžiui, ribodami laukų tręšimą mėšlu, pasukę Europos žaliuoju kursu, palengva sunaikinsime šalies žemės ūkį“, – įsitikinęs žemės ūkio kooperatyvo „Agroaves Group“ vadovas Jonas Jagminas.

Šiuo metu Lietuvoje gyvenamojoje aplinkoje kvapo koncentracijos ribinė norma yra iki 8 europinių kvapo vienetų (OUE/m³). Nuo 2024 m. sausio 1 d. ji privalės būti beveik per pusę mažesnė – iki 5 (OUE/m³). Tad po trejų metų šalyje į gyvenamąją aplinką turės patekti daug mažiau nemalonių kvapų iš fermų, paukštynų, fabrikų, sąvartynų ir kitų vietų. Naują kvapų ribinę normą pernai patvirtino Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

Žaidžia kvapais

J. Jagminas ir kiti „Ūkininko patarėjo“ kalbinti paukščius ar gyvulius auginantys verslininkai nekvestionuoja naujos kvapų ribinės normos. Jie tik baiminasi, kad ši naujovė dar labiau nei lig šiol skatins atskirus visuomenės narius organizuoti nepagrįstus, anot jų, gyventojų skundus dėl iš fermų ir paukštynų sklindančių kvapų. Be to, pasigenda paramos įgyvendinant griežtėjančius aplinkos apsaugos reikalavimus.

Pasak J. Jagmino, iš tiesų negerai, kai iš fermų ir paukštynų sklinda nemalonūs kvapai ir dėl jų kenčia aplinkiniai gyventojai. Tačiau šalyje įsivyravo labai žalinga, žemės ūkį žlugdanti tendencija, kai atskiri asmenys dėl savanaudiškų paskatų organizuoja kitus visuomenės narius siekti, kad jų gyvenamojoje aplinkoje nebūtų paukštininkystės ir gyvulininkystės ūkių.

„Politiniai kvapai pavojingesni už sklindančius iš fermų. Politikai žaidžia fermų ir paukštynų kvapais“, – teigia J. Jagminas. Neva politiniai kvapai itin suintensyvėja prieš rinkimus į Seimą. Politiniai kvapai, kai kandidatai į Seimą ar savivaldą verčiasi per galvą, siekdami riboti žemės ūkio veiklą, labai prisideda naikinant žemės ūkį. Esą prieš šiuos rinkimus į Seimą Mykolas Majauskas tikino, kad Lietuvoje nereikia žemės ūkio gamybos, o Klaipėdoje užaugęs Simonas Gentvilas aiškino, jog dėl šiltėjančio klimato itin kalta gyvulininkystė.

Pjovėsi politikai

J. Jagminas politiniu kvapu vadina ir kai kurių ankstesnių Raseinių r. savivaldybės valdžios atstovų pastangas neleisti jo vadovaujamam kooperatyvui apgriuvusias Girkalnio fermas paversti moderniu paukštynu, kuriame dirbtų 30 žmonių. Esą tuometis savivaldybės meras džiaugėsi, kad, įkūrus paukštyną, bus naujų darbo vietų. Bet kitas tuometis rajono valdžios atstovas – savivaldybės administracijos vadovas – organizavo gyventojus priešintis paukštyno atsiradimui. Taip krovėsi politinį kapitalą kaip tautos interesų gynėjas, nepaisydamas, kad atliktas galimo paukštyno poveikio aplinkai tyrimas bylojo, jog kvapų iš jo sklis minimaliai.

Pasak J. Jagmino, jis, pamatęs, jog Raseinių r. politikai pjaunasi dėl paukštyno, numojo ranka – tepasiunta, jeigu girkalniškiams nereikia darbo vietų. Kai paskui „Agroaves Group“ paukštynas ėmė kilti ir pagaliau iškilo Dzūkijoje, taip pat netrūko politinių kvapų. Kai kurie vietinės valdžios atstovai esą gyventojus telkė priešintis, rašyti skundus aukščiausioms institucijoms ir pan. Laimė, komisijų ir Seimo nariai, atvykę į paukštyną, tik gūžčiojo pečiais. Jie įsitikino, kad iš modernaus paukštyno, kuriame įdiegtos pažangios aplinkosauginės ir kitokios technologijos, į aplinką patenka daug mažiau kvapų, nei leidžiama.

Valgysime smilgas, lapus?

J. Jagminas apgailestauja, kad, pasak jo, susidarė sudėtinga, paradoksali situacija: šalies ir savivaldybių valdžia šneka, jog kaime reikia kurti darbo vietas, tačiau pati numuša ūkininkų norą ką nors statyti ir net dirbti žemę. Esą politikai ir nekilnojamąjį turtą gamtoje įsigyjantys miestiečiai turėtų suprasti, kas yra kaimas.

„Kaimas – ne aikštelė šokti lambadą. Tai vieta paukščiams, gyvuliams auginti, pagaliau – duona tiems, kurie alpsta nuo kvapų. Kas poilsiui perka sodybas kaime, neatsimena, kaip tarybiniais laikais smirdėjo fermos ir niekam jos neužkliuvo. Lenkijos ūkininkai, turėdami fermas, mažas ar dideles, sėkmingai vysto gamybą ir šalies ekonomiką. Todėl ten kaimuose niekas nesiskundžia bedarbyste“, – svarstė J. Jagminas.

Pasak jo, dauguma Lietuvos fermų modernios ir į jose auginamų gyvūnų pašarus, lesalus dedama probiotikų. Jie, gerindami virškinimą, padeda kovoti su nemaloniais kvapais bei kenksmingų dujų išsiskyrimu.

„Fermose, paukštynuose nemalonūs kvapai sumažinti iki minimumo, tačiau papildomos aplinkosauginės „kontribucijos“ ir toliau kraunamos ant ūkininkų pečių.

Kai politiniai kvapai ir nelogiški aplinkosauginiai reikalavimai pribaigs žemės ūkį, dirvos užaugs krūmais, žolynais, ką tada valgysime? Nejau srėbsime sriubą, išvirtą iš smilgų, alksnių ir beržiukų lapų?“ – retoriškai klausė J. Jagminas.

Vis tiek skundė

Kauno r. Margininkų kaimo ūkininkas Audrius Banionis jaučiasi patekęs į dar kitokių, ne fermų kilmės kvapų pinkles.

„Nė vienas šalies ūkininkas nebuvo dėl kvapų taip baisiai užspaustas. Dešimt metų patyriau didžiulį išbandymą dėl kaimynų, iš kurių labai brangiai pirkau fermas. Jie, norėdami mane sumenkinti ir man pakenkti, specialiai kūrė planus, kaip tai padaryti, nes siekė naudos sau“, – pasakojo A. Banionis. Jo ūkyje – 3 tūkst. kiaulių, 3 tūkst. vištų dedeklių, 200 melžiamų karvių. Gyvulių mėsa vietoje perdirbama ir kartu su kita čia užauginta ir pagaminta produkcija parduodama mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose, kai kuriuose prekybos centruose.

Pasak ūkininko, vienas iš jam pakenkti siekusių kaimynų įkūrė Lietuvos žaliąjį aljansą (LŽA). Neva ši organizacija susideda vos iš 3–4 narių, kurių tikslas – sekti ir skųsti ūkininkus. „Šio kaimyno paveldėtą sodybą ir mano ūkio fermas skiria pusė kilometro“, – aiškino A. Banionis.

Jis teigė, jog, stengdamasis įvykdyti aplinkosauginius ir gyvūnų gerovės reikalavimus, investavo 0,5 mln. Eur. „Fermose pastatėme filtrus, kurių nėra kitur Lietuvoje. Jie puikiai išvalo kvapus. Įdiegėme kitas pažangias technologijas, tarp jų – vokiškas. Pavyzdžiui, vienoje fermoje sumontuoti filtrai kainavo 150 tūkst. Eur, o įranga gyvūnų gerovei pagerinti – 80 tūkst. Eur. Pagal visas kvapų moduliacijas iš mūsų fermų iki LŽA inicijavusio kaimyno nenueina nė šimtoji leidžiamos kvapų normos dalis. Tačiau LŽA vis tiek skundė mano ūkį kaip skleidžiantį nemalonius kvapus. Šis aljansas darė spaudimą ir Jurbarko r. „Dainių“ kiaulių kompleksui, matyt, norėdamas susikurti nišą probiotikams parduoti“, – įtarė A. Banionis.

Ką darys smulkieji?

Ūkininkas sako, jog jis skolinosi didžiąją dalį lėšų, už kurias įsigijo modernių fermų filtrų ir kitą gyvūnų gerovę užtikrinančią įrangą. Daug lėšų skolinosi ir kitkam, pavyzdžiui, srutų rezervuarui uždengti, tam prireikė 150 tūkst. Eur. „Paskolas atidirbsime, tačiau ką darys smulkių ūkių šeimininkai? Kaip jie įvykdys būsimos kvapų ribinės normos ir kitus aplinkosauginius reikalavimus, kai Lietuvoje dėl vietos klerkų aplaidumo nėra tam skirtos paramos nė per vieną programą – nei per gamtos apsaugos, nei per ūkio modernizavimo? Buvau Nyderlanduose, Vokietijoje – niekur nėra taip, kaip Lietuvoje. Kartą Vokietijos gyvenvietės viduryje esančiame viešbutyje jutau labai aštrų iš fermos atsklidusį kvapą. Kai apie tai prasitariau viešbučio savininkui, jis ramiai atsakė: „Normalu, juk tai žemės ūkio gyvenvietė“, – mena A. Banionis. Su pavydu jis mini Nyderlandų ūkininkus – jiems parama aplinkosaugos reikalavimams įvykdyti teikiama supaprastinta tvarka. Pašnekovas pripažįsta, jog viename jo ūkio kamputyje kvapų koncentracija dar didoka – 8–10 OUE/m³, stengsis ją sumažinti.

LŽA savo pranešimuose, kuriuos galima rasti internete, tvirtina, jog ne be jos narių pastangų SAM pernai sumažino kvapo koncentracijos ribinę normą.

Padaugėjo skundų

Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos saugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Žukienė „Ūkininko patarėjui“ aiškino, kad 2018 m. padaugėjo skundų dėl kvapų, padidėjo gyventojų nepasitenkinimas. Nemaža dalis gyventojų skundžiasi kvapais tose teritorijose, kuriose pagal kvapo koncentracijos modeliavimo duomenis kvapo koncentracijos normatyvai neviršijami.

Esą buvo išanalizuoti Nacionaliniam visuomenės centrui pateiktų Lietuvos gyventojų skundai dėl kvapų. Paaiškėjo, jog 2016–2018 m. dažniausiai skundėsi dėl kvapų, sklindančių iš ūkinės veiklos (gamyba ir sandėliavimas, gyvulininkystė, atliekų ir nuotekų tvarkymas), vykdomos miesto gyvenamųjų vietovių teritorijose ar arti miestų.

Dėl kompostavimo veiklos kvapo koncentracijos vertės arčiausioje gyvenamojoje teritorijoje siekė 0,56–3,00 OUE/m³; dėl kiaulininkystės ūkių – 8,001–18,769 OUE/m³; dėl paukštininkystės ūkių – iki 0,491 OUE/m³; dėl naftos tvarkymo – 1,3207–1,8425 OUE/m³; dėl krovos darbų – 0,2902–0,3757 OUE/m³; dėl nuotekų tvarkymo – 0,02–8,00 OUE/m³; dėl atliekų tvarkymo – 0,39–1,93 OUE/m³;

Pasak D. Žukienės, ES ir kitose pasaulio šalyse nustatytos skirtingos kvapo koncentracijos ribinės vertės aplinkoje. Vienose šalyse jos diferencijuotos pagal įvairius kriterijus, atsižvelgus į skirtingus kvapų šaltinius,  esamus ir planuojamus įrenginius, vietoves, gyventojų tankį.

ES šalyse kvapo koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore žemiausia ribinė vertė yra 0,25 OUE/m³ (Vokietija), o didžiausia – 10 OUE/m³ (Danija). Kai kuriose šalyse taikomos kelios ribinės vertės, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje jos – 1,5, 3 ir 6 OUE/m³ (atsižvelgiant į kvapo pobūdį), Nyderlanduose – 0,5–1 (miestams) ir 1,5–3,5 (kaimo vietovėms) OUE/m³, Katalonijoje (Ispanija) – 2, 5 arba 7 OUE/m³ (atsižvelgiant į veiklos rūšį), Airijoje – 3 ir 6 OUE/m³ (atsižvelgiant į esamą ar naujai planuojamą veiklą); Danijoje miestų zonose – 5, gyvenvietėse –7, pavieniams namams – 10 OUE/m³; Australijoje – 2–10 OUE/m³ (atsižvelgiant į gyventojų tankumą).

Lemia koncentracija

Pasak D. Žukienės, kvapo sukeliamas nepatogumas priklauso nuo kvapo pobūdžio, jo malonumo ar nemalonumo. Kai kurie kvapai, pavyzdžiui, šviežios duonos arba skrudintos kavos, nėra labai nemalonūs. Kiti, tarkime, šalutinių gyvūninių produktų perdirbimo arba sąvartyno, gyvulių (kiaulių, vištų ir kitų) auginimo – gerokai nemalonesni.

„Tiesa, šviežiai keptos duonos kvapas tampa atstumiančiu, kai jo koncentracija yra 10–20 OUE/m³. Kiaulių skerdyklos skleidžiami kvapai jau yra atstumiantys, kai jų koncentracija šiek tiek didesnė nei 1 OUE/m³. Medienos džiovinimo procesų metu sklindantis kvapas tampa atstumiančiu, esant 12 OUE/m³“, – patikslino SAM atstovė.

Esą, kadangi Lietuvos gyventojai dažniausiai skundžiasi dėl nemalonių kvapų, kurie sklinda iš ūkinės veiklos ir kurie dažniausiai sukelia nepatogumą, juos diferencijuoti pagal veiklos rūšis ir kvapo pobūdį (malonesnį ar nemalonų kvapą) nėra tikslinga. Mat, atsiradus kvapui dėl nereglamentuotos rūšies ar esant kelioms skirtingoms veiklos rūšims vienoje teritorijoje, gali būti sunku priskirti veiklą tam tikrai rūšiai. Be to, kvapo tyrimo laboratorija nenustato kvapo pobūdžio.

Ne visi vienodai jautrūs

D. Žukienė atkreipia dėmesį, kad visuomenėje yra žmonių, kurie jautriau reaguoja į kvapus, kiti mažiau jiems jautrūs.

„Esant 3 OUE/m³ kvapo koncentracijai, kvapą jaučia (atpažįsta) apie 85 proc. gyventojų. Toks kvapas gali sukelti nuo nedidelio iki vidutiniškai nepageidaujamo poveikį. Esant 3 OUE/m³ kvapo koncentracijai, kvapą jaučia (atpažįsta) apie 85 proc. gyventojų. Esant 5 OUE/m³ kvapo koncentracijai, kvapą jaučia apie 90–95 proc. gyventojų. Tačiau apie 10 proc. populiacijos vis tiek patiria dirginantį kvapo poveikį ir gali skųstis kvapais“, – aiškino ji.

Pasak D. Žukienės, nemalonūs kvapai gali sklisti dideliais atstumais, sukeldami didelei visuomenės grupei neigiamą psichoemocinį poveikį ir dėl to kylančius nervų, kraujotakos, kvėpavimo ir kitų sistemų negalavimus ar ligas. Kvapas gali pakenkti aplinkos oro kokybei, turtui, t. y. apriboti laisvą naudojimąsi turtu, nuosavybe, pavyzdžiui, trukdyti parduoti turtą, ar pakenkti verslui, turizmo veiklai. „Siekiant išvengti kvapų dirginančio, psichoemocinio poveikio kuo didesnei visuomenės daliai ir dėl to kylančių pasekmių visuomenės sveikatai, oro kokybei ir nuosavybei, kvapų normatyvą reikėjo griežtinti“, – tvirtino D. Žukienė.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Redakcijos nuotraukos

2020-11-07