Žieduose surinktą nektarą bitės sumaišo su fermentais iš savo burnos liaukų. Šis mišinys laikomas šešiakampiuose vaško koriuose, kol vandens koncentracija jame nukrinta iki 17 proc. Tada avilyje besidarbuojančios bitės plonu vaško sluoksniu užpila korio akelės – tai reiškia, kad atėjo laikas rinkti medų.
Deja, ne visi žmonės gali vartoti tamsų miško ar lipčiaus medų, kitiems tinka tik lengvas, iš pavasarinių augalų ar pievų suneštas medus. Tačiau ne visada aišku, koks gi šis medus, iš kokių augalų bitės sunešė nektarą ir žiedadulkes. Įdomu tai, kad sausu ir vėjuotu oru žiedadulkių nektare ir meduje būna žymiai daugiau, o nektaro mažai. Nusistovėjus tvankiam ir drėgnam orui, augalai išskiria daug nektaro, o žiedadulkių kiekis žiede lieka panašus.
Norint įvertinti medaus kokybę ir apsisprendžiant, kiek ir kokio medaus valgyti, galima ištirti jo botaninę sudėtį. Tai daroma laboratorijoje nustatant, kokių augalų žiedadulkės dominuoja meduje.
Botaninę medaus sudėtį analizuojantys mokslininkai dažniausiai tiria jame esančių žiedadulkių kiekį ir šį bičių produktą skirsto į monoflorinį ir poliflorinį. Jei vieno augalo žiedadulkių kiekis viršija 45 proc. – medus monoflorinis ir vadinamas to augalo rūšimi. Kai kurie tyrėjai yra pastebėję, kad tiriant sudėti tik kokybiniu aspektu ir neatsižvelgiant į kiekybinį, gali pasitaikyti ir netikslumų, mat žiedadulkės yra nevienodo dydžio ir svorio. Stambios grikių žiedadulkės gali būti kur kas didesnės ir sunkesnės už, pavyzdžiui, rapsų žiedadulkes – didelė tikimybė, kad smulkių žiedadulkių nektare bus daugiau nei stambių. Todėl tiriant medaus sudėtį ir kiekybiniu aspektu, gaunami tikslesni rezultatai.
Įgudę bitininkai medaus botaninę sudėtį gali numanyti paragavę ir įvertinę medaus organoleptines ypatybes (skonį, spalvą, kvapą), bičių buvimo vietą, apylinkėje esančius medingus augalus, meteorologines sąlygas.
Skirtingo medaus poveikis organizmui
Jei norite žvalūs pradėti rytą, turite žinoti, kad tinka ne bet koks medus. Nepatariama vartoti prakaitavimą skatinančio aviečių ar liepų medaus. Ryte geriausia paskanauti neutralaus, sunešti iš miško augalų. Tai tonizuojantis spygliuočių ir lapuočių medus. Toks medus energijos suteiks visai dienai.
Grikių medus itin rekomenduojamas vyrams ir tiems, kurie turi širdies problemų, nes neleidžia kalkėti kraujagyslėms. Jame esantis bioflavanoidas rutinas saugo nuo vėžio, Alzheimerio ligos. Grikiai yra viena sveikiausiai auginamų kultūrų, nes augintojai dažnai nenaudoja chemikalų. Šių augalų medus turi kur kas daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Renkantis grikių medų, bitininkai pataria atkreipti dėmesį į jo spalvą ir kvapą. Jis yra pilkšvokas, karamelės spalvos, turi nelabai malonų kvapą, kai kas net sako, kad jis smirda. Vis tik tokio medaus įdėjus į pravėsusią kavą, ji bus kaip kapučinas. Beje, grikių medaus galima dėti marinuojant šernieną ar vištieną – skonis bus ypatingas.
Dažnai sakoma, kad rapsų medus vienas prasčiausių, tačiau iš tiesų rapsų ir kitų kryžmažiedžių augalų medus tinka visoms ligoms, susijusioms su organais, esančiais žemiau šonkaulių, gydyti. Perkant medų būtina paklausti, kokios rūšies ir kada surinktas.
Nepatartina medaus užgerti šaltu vandeniu, nes gausiai išsiskiria vandenilio peroksido: gali apimti silpnumas, būna, kad žmogus net alpsta.
Kaip ir kada vartoti?
Natūralus medus ypač tinka patiriant stresą arba esant didelėms fizinėms apkrovoms, pavyzdžiui, sportininkams. Stresą jaučiantis žmogus netenka energijos, nes organizmas sunaudoja daug angliavandenių, o medus padeda greitai atkurti jų pusiausvyrą.
Jei kankina nemiga, vakare patartina išgerti puodelį šiltos vaistažolių arbatos ar šilto pieno su medumi. Jis greitai atpalaiduoja organizmo įtampą, veikia raminamai, tad padeda užmigti.
Sloguojant, karščiuojant ar sergant gripu, medus su vaistažolių arbata arba pienu skatina prakaitavimą. Be to, stimuliuoja vaistažolių gydomąsias savybes. Tačiau medaus negalima dėti į karštą vandenį, nes susilpnėja fermentinė funkcija. Geriau medų užsigerti.
Valgant su duona, pyragu, sūriu, varške, geriant su pienu ar arbata, jame esantys fermentai skaldo maisto medžiagas, ypač krakmolą, ir padeda geriau įsisavinti, sako sveikatos specialistai.
Sveikam žmogui per dieną galima suvartoti po 100 g medaus, o sergančiam diabetu – 30–40 g.
Medaus poveikis organizmui
Svarbu žinoti, kad medus ne gydo, o stiprina organizmo funkcijas, nes turi nemažai aktyviojo deguonies, kurio kituose maisto produktuose. Taigi, jis reikšmingas organizmo oksidacijos procesuose. Kita svarbi jo funkcija – fermentacija. Yra daug ne tik virškinimui, bet ir organizmo funkcijoms reguliuoti reikalingų fermentų, todėl pasižymi įvairiu farmakologiniu poveikiu: antibiotiniu, antitoksiniu, antiradiaciniu.
Veikdamas kaip antibiotikas, jis slopina ligas sukeliančių mikrobų, grybelių, pirmuonių gyvybinę veiklą. Todėl padeda gydant įsipjovimus, nudegimus, po operacijų. Antitoksiškai veikdamas organizmą medus pašalina nuodingąsias medžiagas, slopina pašalinį medikamentų poveikį, ramina, stiprina, tonizuoja, skatina žaizdų gijimą.
Kaip laikyti medų?
Bitininkai pataria medų laikyti stikliniuose arba moliniuose induose spintelės apačioje, 5–10 °C temperatūroje, o šildyti iki 35–37 °C temperatūros. Aukštesnėje temperatūroje žūsta daug naudingų medžiagų.
Laikant kambario temperatūroje, po 6 mėnesių medus pradeda sluoksniuotis, fruktozė atsiskiria nuo gliukozės. Oro drėgmė turi būti ne didesnė kaip 60–70 proc.
„Rasų“ informacija
Asociatyvios 123rf nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.