Ne šviesesnis rytojus, o analizė, kodėl taip nusivažiuojame

Žemės ūkio ministerija parengė ir svarstyti pateikė Žemės ūkio, maisto, kaimo plėtros ir žuvininkystės plėtros programos projektą. Ši programa, kurią tvirtins Vyriausybė, yra 10 metų trukmės veiklos planavimo dokumentas.

Programos projektą komentuoja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS:

„Lietuvos žemės ūkio, maisto, kaimo plėtros programų, planų, strategijų ir knygų prirašyta tikrai daug. Kiekviena nauja Vyriausybė tai traktuoja kaip savo rinkimų programos pažadų įgyvendinimo tęstinumą. Jos visos parašytos su patosu, piešiamas gražus rytojus, padailinama spalvotais paveiksliukais, diagramomis, nubrėžiama vizija, tikslai ir iššūkiai, kaip to bus siekiama.

Štai paskutinysis dokumentas – „Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros BALTOJI KNYGA“. Daug prie jos triūsė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Žemės ūkio ministerijos darbuotojai, savo siūlymus teikėme mes – žemdirbių savivaldos organizacijos. Garbingai pasirašėme. Gražu. Prieš tai taip pat pasirašėme ir pienu užgėrėme Nacionalinę gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą. Nusifotografavome. Visur siekiai tie patys, tik eiliškumas skiriasi, gal žodžiai sukeisti vietomis: stabdysime kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimą, užtikrinsime kadrų kaitą kaimo vietovėse, pagerinsime susisiekimą tarp miesto ir kaimo, mažinsime administracinę naštą, užtikrinsime didesnės pridėtinės vertės kūrimą ir t. t.

Bet kokia realybė? Žinome, kad didesnę pridėtinę vertę sukuria išbaigtas produktas, o ne žaliava. Deja, per 30 metų melžiamų karvių skaičius nuo beveik 1 milijono sumažėjo iki 280 tūkstančių; cukrinių runkelių auginimas tapo problemiškas, nes jų perdirbimo fabrikai braška; linus užmiršome, atėjo kanapių vajus, bet ar bus visapusiškas perdirbimas – migla; rapsų aliejų, kurį galima panaudoti dyzelinui kaip papildą, stumia palmių aliejus ir kt. Tačiau nestokojame dėmesio klimato kaitai, apkaltiname žemdirbius Baltijos jūros teršimu, nors tai yra absoliuti netiesa, skiriame milijonus nendrinukei išsaugoti ir gabename ją iš kaimyninės Baltarusijos. Ji ten gyvena, nors žemės ūkio technologijos tikrai pas mus geriau subalansuotos. Vadinasi, jos vežimą lemia kiti veiksniai.

Taigi, tos strategijos lieka popieriuje, jei neatsiskaitoma, kaip jos įgyvendinamos. Ir tai jau tapo ne atsitiktiniais reiškiniais, o savaime suprantamu dalyku. Ir tai labai blogai. Ką gali pasiekti, jei per penkerius metus Aplinkos ministerija nesugebėjo, teisingiau, ignoravo Vyriausybės pavedimą reglamentuoti vandens naudojimą gyvulininkystės ūkiuose taip, kad ūkiui nebūtų daroma žala, o po to išlaukusi atbėgo ūkių bausti šimtatūkstantinėmis baudomis. Tai – subalansuotas žlugdymas.

Čia jau trečioji žemės ūkio, maisto ir kaimo plėtros programa. Trečioji šios Vyriausybės. Ji nuo visų kitų skiriasi tuo, kad bandoma atsakyti, kodėl nutiko taip, kad eidami pirmyn nuėjome atgal. Atkreipiamas dėmesys į gyvulininkystės produkcijos gamybą, kuri tiesiogiai susieta su grūdų auginimu, yra viena svarbiausių Lietuvos žemės ūkio šakų, aprūpinanti gyventojus, perdirbamąją pramonę aukštesnės pridėtinės vertės produktu. Pripažįstama (tai jau gerai), kad neužtektinai pastangų dedama veislinių ūkinių gyvūnų skaičiui ir produktyvumui didinti, gyvulininkystės produkcijos kokybei gerinti, ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemoms tobulinti, esamų ūkinių gyvūnų genetiniams ištekliams saugoti.

Atsibusta, kad likviduota veislininkystės tarnyba ir liko tik trijų žmonių skyrelis Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Programos projekte pripažįstama, kad yra ūkininkų ir mokslo tarpusavio bendradarbiavimo stoka. Aš manyčiau, kad didesnė bendradarbiavimo problema yra tarp valdžios ir mokslo. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas pasamdomas nuomonei epizodiniais klausimais pateikti, tačiau paraštėse paliekamos kitos mokslo ir mokymo įstaigos. Pavyzdžiui, dėl Nacionalinės klimato kaitos strategijos, Bendrojo šalies plano, Pažangos strategijos, Naujos kaimo plėtros strategijos ir kitų nuošalyje – VDU Žemės ūkio akademija, Žemdirbystės, Gyvulininkystės, Sodininkystės ir daržininkystės institutai. Jų įžvalgos, pasiūlymai be galo vertingi. Be visų kitų, labai svarbi ir gal kiek pavėluotai keliama problema – pozityvios informacijos apie žemės ūkį skleidimas. Turi būti tinkama ir adekvati reakcija į nepamatuotą šmeižtą ir kalbas, kas ant liežuvio užeina. Tam, kad būtų viešinamos gerosios praktikos, negražinant tikrosios padėties, reikia pinigų. Jų yra, tačiau neaišku, ar jie tinkamai naudojami.

Šios programos paskirtis kita – ne džiaugsmas dėl šviesesnio rytojaus, o analizė, kodėl taip nusivažiuojame. Gal visgi pradėsime mokytis iš padarytų klaidų. Sunku prisipažinti klydus, tam reikia valios ir drąsos.“

Komentarą parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

2020-11-05