Ne turtai žmogų daro laimingą

Vieno didžiausių Biržų rajone augalininkystės ūkio savininkas Henrikas Bertulis, kurio puoselėjami laukai driekiasi apie 1 tūkst. ha, tikina, kad per 30 ūkininkavimo metų būta visko – sėkmių ir nesėkmių, pelno ir nuostolių, tačiau visada darė tai, kas jam patinka, jautė, kad yra savo vietoje. Sukūręs didelį, pažangų ūkį, pelnęs daugybę apdovanojimų, sukaupęs ne tik didelę patirtį, bet ir kapitalą, H. Bertulis teigia, kad ne turtai žmogų daro laimingą, o mėgstamas darbas, patikimi darbuotojai ir galimybė padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Ūkininkas buvo vienas pirmųjų, kuris atsiliepė į „Ūkininko patarėjo“ atkūrimo akciją, daug metų yra jo ištikimas skaitytojas.

Vienas pirmųjų savame krašte

H. Bertulio ūkis yra pačiame pasienyje su Latvija, tad ir jo šeimos istorija neatsiejama nuo šio krašto. „Senelis iš tėvo pusės buvo latvis, jis atėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, kai ši kariavo su lenkais. Už tai jis gavo 10 ha žemės Lietuvoje. O kito senelio senelis gavo 5 ha žemės, kai per Stolypino žemės reformą 1862 m. parceliavo dvarus. Dvaro darbuotojai visaip gąsdino gavusiuosius dvaro žemės, kad neturėdami nei padargų, nei gyvulių nesugebės ūkininkauti, bet žmonės įkūrė ūkelius ir net stiprius ūkius. Tačiau tokių ūkių šeimininkus vėliau į Sibirą rusai vežė. Po kiek laiko jų sukurtiems kolūkiams irgi atėjo galas. Kūrėsi savarankiški ūkiai ir vėl buvo gąsdinama, kad nieko tiems ūkininkėliams neišeis. Tačiau matome, kad jiems visai neblogai sekasi“, – besikartojančios istorijos vingius komentavo H. Bertulis.

Savąjį ūkį jis įkūrė 1990 m. Pirmieji ūkininkai pagal Valstiečių ūkio įstatymą tuomet galėjo gauti iki 50 ha valstybinės žemės 99 metų nuomai. Vėliau tą žemę lengvatinėmis sąlygomis leido išsipirkti.

„Buvau vienas pirmųjų iš paėmusių 50 ha ir pradėjusių savarankiškai ūkininkauti ūkininkų rajone. Kai kas galvojo, kad kolūkio vyriausiajam inžinieriui stogelis pavažiavo. Bet buvau jaunas ir nelabai rūpėjo, kas ką sako“, – prisipažino ūkininkas.

Tad nuvyko į Biržų rajono savivaldybę ir parašė pareiškimą, kad nori atsiimti senelio žemę. Ten jį paprotino, kad prašytų 50 ha valstybinės žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Taip ir padarė. Po poros dienų atvyko matininkai ir žemę atmatavo.

„Kai pamačiau, kokie tai plotai, pasirodė nežmoniškai daug, nes anksčiau maniau, kad ir 15 arų bulvių nėra lengva nusikasti. Dar pagalvojau, kad senelis už 18 ha buvo išvežtas į Sibirą, o aš ūkininkauti pradedu beveik trigubai daugiau žemės turėdamas. Ūkio kūrimo pradžioje man labai padėjo Biržų r. „Švyturio“ kolūkis, nors nuo jo ir atriekiau dalį žemės. Buvo labai supratingas jaunas tuometis kolūkio vadovas, davė man sėklos, trąšų, paskolino technikos. Rudenį už viską grūdais atidaviau. Kolūkis dar tuo metu pajų nedalijo, bet suteikė garantą, kad galėčiau paimti iš banko kreditą. Iš jo paėmiau 25 tūkst. rublių, tai buvo fantastiškai dideli pinigai. Tuo metu žiguliukas kainavo apie 5 tūkst. rublių. Už tuos 25 tūkst. nusipirkau naują MTZ-80 traktorių. Tada jis atrodė labai didelis ir galingas. Dar naują priekabą pirkau. Turėjau tik pavargusį T-40, plūgą, bendrovės nurašytą sunkvežimį“, – apie savojo ūkio kūrimosi pradžią pasakojo H. Bertulis.

Lemtingas atsitiktinumas

Ūkininkas prisimena, kad dar 1990 m. buvo atviros sienos ir, kai tik pradėjo Lietuvoje kurtis ūkiai, mūsų ūkininkai važiuodavo technikos įsigyti į Rusiją, Baltarusiją. Į tokią kelionę išsiruošė ir Henrikas su tėvu. Sėdo į žiguliuką ir išvažiavo į Baltarusiją.

„Dieną aš vairavau, naktį – tėvas. Prabudęs matau rusiškus užrašus. Supratau, kad Baltarusiją pravažiavom ir atsidūrėm Rusijoje. Pamenu, skaitau užrašą pakelėje: „sovchoz „Prosviet“. Nutarėm, kad reikia užsukti į šį kolūkį. Mus ten labai gerai priėmė. To ūkio vadovas buvo labai šaunus. Pasakėme, kad esame iš Lietuvos ir ieškome technikos. Jis mums pusvelčiui pardavė naudotą traktoriuką T-25, šienapjovę, grėblį-vartytuvą, bulviakasę. Viską patys mums į ūkį atvežė. Paskui dar ne kartą buvau į Rusiją nuvykęs su savo GAZ-53 sunkvežimiu ir parvežęs iš ten technikos ne tik sau, bet ir kitiems Lietuvos ūkininkams“, – prisimena verslo pradžią H. Bertulis.

Praeities ir dabarties kontrastai

Pirmaisiais ūkininkavimo metais visą turimą plotą H. Bertulis užsėjo žieminiais kviečiais. Kai pirmaisiais metais prikūlė 3 t/ha, labai džiaugėsi, nes atrodė labai daug. Dabar ir 6 t/ha ūkininką nelabai džiugina, kad būtų pelninga, anot jo, reikia iš hektaro kulti 7–8 t.

„Atsimenu, rusams pasigyriau, kad 3 t/ha kuliu, jie stebėjosi, nes patys tekūlė vos po 1–1,2 t/ha. Tuos 25 tūkst. skolintų rublių grąžinau iš pirmojo derliaus. Paskui rublis ėmė nuvertėti, atsirado litai. Vėliau kaimo vietovėje, kai subyrėjo kolūkiai, turėdamas mechaniko specialybę niekam nebuvai reikalingas. Buvęs „Švyturio“ kolūkis susiskaidė į 6 bendroves – dvi didesnes ir keturias mažesnes. Tačiau jos neilgai gyvavo, 1996 m. iširo paskutinė. Man pavyko nupirkti apgriuvusius tos bendrovės pastatus. Turėjau, kur grūdus supilti ir techniką pastatyti“, – prisimena ūkininkas.

Dabar H. Bertulis dirba apie 1 tūkst. ha, iš jų nuosavos žemės turi apie 450 ha. Ūkininkas svarstė, jei anksčiau būtų buvusi galimybė daugiau žemės nusipirkti, tai gal nuosavos žemės dar daugiau turėtų.

„Pamenu, kai žemės hektaras kainavo apie 400–500 litų, paskui – apie 1 000 litų. Tai nebuvo labai dideli pinigai, tačiau pirkom žemės tik tiek, kiek galėjom, žmonės ne taip jau lengvai pardavė. Ir dabar dar daug kas spaudžia, laiko savą žemę, nors jau ir neįstengia jos dirbti. Manau, žemės kainos nenormaliai pakilusios, ji atsipirktų gal per 20–25 metus. Mūsų krašte už hektarą prašo apie 6 tūkst. eurų, kitur dar daugiau žemė kainuoja“, – stebisi ūkininkas.

Anot jo, nebūtina turėti tūkstančių hektarų, galima pragyventi ir iš 200 ha augalininkystės ūkio, o jei šeimos ūkis be samdomų darbuotojų – ir 100 ha yra normalu. Kai yra daugiau kaip 500 ha, jau galima turėti samdomų darbuotojų. Šiuo metu H. Bertulio ūkyje yra 15 darbuotojų. Jiems negaili pagyrimo žodžių. Džiaugiasi, kad daug metų dirba drauge, visiškai jais pasitiki. „Stengiuosi darbuotojams sukurti geras darbo sąlygas, perku itin gerą, komfortabilią techniką, kuria būtų patogu dirbti, moku neblogą atlygį ištisus metus. Šiuo metu ūkyje man padeda ir 25 metų anūkas Tomas. Dirbame drauge – jis daugiausia užsiima agronominiais klausimais bei tiekimu, mano sritis – technika, pirkimai, pardavimai“, – sako H. Bertulis.

Kasmet – po 6 tūkst. t grūdų

H. Bertulio ūkis ne kartą naudojosi ir ES parama. Patys su buhaltere rašė projektus. Pradėjo nuo SAPARD, iš viso 6 projektus parengė, gautą paramą investavo į techniką – įsigijo traktorių, kombainų, purkštuvų, plūgų, kultivatorių ir kitų ūkiui reikalingų dalykų. Dalis pastatų ūkyje liko iš bendrovės, pastatytas naujas 4 tūkst. t talpos grūdų elevatorius, svarstyklės, angarai.

„Per metus įvairių grūdų ūkyje prikuliam apie 6 tūkst. t. Šiemet auginau apie 150 ha rapsų, byrėjo apie 4–4,5 t/ha, salyklinių miežių paprastai sėju irgi apie 150 ha, jų prikūlėm apie 1 tūkst. t, o pagrindiniai augalai ūkyje yra žieminiai ir vasariniai kviečiai. Žieminių kūlėme apie 8 t/ha, vasarinių – apie 7 t/ha. Auginame ir daugiau kaip 100 ha pupų. Šiemet buvo labai geras derlius, kūlėme 6 t/ha, kai paprastai būna apie 4 t/ha. Pupas reikia sėti anksti pavasarį pačias pirmąsias ir giliai, svarbu neperdžiovinti žemės, nereikia jos arti ar giliai kultivuoti. Neturime pupų realizavimo problemų, ne vienus metus bendradarbiaujame su firma „Seia“. Šiemet jai pardavėme 500 t pupų, gavome 240 eurų už toną. Jie patys visą pupų derlių išsivežė. Turime ir savą transportą, kuriuo užaugintus grūdus gabename tiesiai į Rygos uostą. Savo grūdų saugyk­lose grūdus išvalome, išdžioviname, kada norime, tada galime juos parduoti. Nuo mano ūkio iki Rygos uosto yra apie 100 km, o iki Klaipėdos – į vieną pusę būtų apie 300 km, Latvija man gerokai arčiau. Beje, šiemet ne tik Klaipėdos, bet ir Rygos uostas užsikimšo, nes daug grūdų užauginta“, – tikino H. Bertulis.

Altruistinis požiūris

H. Bertulis ne vienus metus vadovavo Biržų r. grūdų augintojų asociacijai, kuri prisijungė prie Lietuvos grūdų augintojų asociacijos. Ne kartą ūkis pelnė įvairiausių apdovanojimų ne tik už pasiekimus, bet ir už ypatingą dėmesį tvarkai, kelių, melioracijos griovių priežiūrai. Anot ūkininko, šiuo metu, kai derlius nuimtas, šildomose patalpose vyksta technikos priežiūros, remonto, plovimo darbai. Paklaustas apie atostogas, ar jų turi, ūkininkas patikina, kad atostogos būna, bet tik žiemą, kai tradiciškai porą kartų stengiasi nuvykti į šiltuosius kraštus. Tačiau šiemet tradicijas tikriausiai pakoreguos COVID-19 pandemija.

H. Bertulis savo uždirbtais pinigais linkęs dalytis: rėmė sudegusios bažnyčios ir koplytėlės atstatymą, padeda savo krašto bendruomenėms, mokykloms, ligoninei. Jis teigia: jei turi ir gali, reikia su kitais dalytis.

H. Bertulis ypač akcentavo, kad yra labai dėkingas savo darbuotojams, kurie sąžiningai ir patikimai atlieka darbus. „Kad ir kas ką sakytų, visgi einame pirmyn, progresas tikrai vyksta. Žinoma, būna ir juodų dienų. Bet jei nesi pinigo vergas, galima gyventi neverkšlenant. Buvo galimybė man savo ūkį – žemę, techniką, pastatus – brangiai parduoti pirkėjams iš užsienio. Labai daug pinigų siūlė, bet aš pamaniau, kad vis tiek jų neišleisiu, kas man iš jų. Ką aš veiksiu ant pinigų maišo atsisėdęs? Kai pagalvoju apie visą savo gyvenimą, ką būčiau kitaip daręs, visuomet lieku prie minties, kad dariau viską, ką reikėjo daryti, visada pasisekdavo būti ant bangos“, – įsitikinęs vieno didžiausių Biržų krašte ūkio šeimininkas H. Bertulis.

Rasa SMILGYTĖ

ŪP korespondentė

Henriko Bertulio asmeninės nuotraukos

2020-11-26