Ne visą derlių nusinešė šalnos ir sausra...

Ieva, Jūsų nuomone, ar lietuviai mėgsta lietuviškas braškes?

Daugelis sako, kad mums pasisekė, nes ūkis šalia Kauno, neturime vargo saugiai atvežti visiškai šviežių produktų, tačiau pastebime, kad šiame mieste labai didelė konkurencija. Viena vertus, pastaraisiais dešimtmečiais greta kūrėsi daugiau ūkių ir uogų pasiūla didėjo. Kita vertus, tapo labai sunku varžytis su pigesnėmis atvežtinėmis braškėmis, nes kauniečiai labiau linkę rinktis pagal kainą. Vilniuje situacija kiek kitokia, ten uogos ir brangesnės, ir labiau vertinamos lietuviškos. Net mažesniuose miestuose noriau perkama lietuviškuose ūkiuose užauginta produkcija nei Kaune. Matyt, vis tik veikia tai, kad šis miestas yra logistikos centras ir į jį daugiausia patenka uogų, daržovių.

Braškė visur, ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Ispanijoje ar kitur, yra ta pati. Uoga – ta pati, veislės – tos pačios. Skirtumas tik, kaip užaugintos. Mes auginame taip, kad bet kurioje lysvėje nuraškytą braškę ar užaugusį kopūstą valgome ir patys, ragauja sūnelis. Nors ūkis nesertifikuotas kaip ekologiškas, naudojame tik tokiems ūkiams skirtas trąšas.

Dar skiriasi šviežumas. Uogas skiname ryte ir per pusvalandį jos atsiduria prekyvietėje, o iš kaimyninės Lenkijos atkeliavusios uogos pirkėją pasiekia geriausiu atveju po paros, ką jau kalbėti apie ispaniškąsias. Dar svarbu, kaip jos transportuojamos, ne visada automobiliai būna pritaikyti šviežiems ir greitai gendantiems produktams, tai atvežtinės uogos praranda ne tik išvaizdą, bet ir maistines savybes.

Kaip atskirti, kurios braškės, avietės ar šilauogės labiausiai tinka uogienėms, šaldyti ar valgyti šviežias? Kada ruošti atsargas žiemai?

Turime kelias desertinių aviečių veisles ‘Kweli‘, ‘Mapema‘, kurių uogos mažiau sultingos, sausesnės, bet labai tinka šaldyti, nes puikiai išlaiko formą. O štai kitos, desertinės veislės ‘Vajolet‘ avietės, labai skanios ir didelės, bet uogos minkštos. Jas užšaldžius ir atšildžius gaunasi „pliurzė“. Todėl visada pasiteiraujame pirkėjo, ką planuoja su uogomis daryti, ir rekomenduojame tinkamiausią veislę. Jis gali nusipirkti indelį valgyti iškart ir indelį, kurį užšaldys žiemai arba išvirs uogienės.

Tas pats galioja ir braškėms. Ankstyvų veislių niekada nerekomenduoju šaldyti ar gaminti uogienę. Jos skystesnės, ne tokios ryškios spalvos, ne tokio ryškaus aromato. O štai vėlyvosios yra tamsesnės, tad ir užšaldytos atrodo gražesnės, uogienė intensyvesnio skonio ir kvapo.

Žinoma, verta atsižvelgti ir į kainą. Tiek pačios ankstyviausios, tiek vėlyviausios uogos kainuoja brangiausiai. O štai per vadinamąjį braškių piką uogų kaina – mažiausia.

Pavyzdžiui, braškes anksčiau žiemai buvo palankiausia pirkti maždaug Joninių laikotarpiu – tai būdavo šių uogų pikas. Kaip bus šiemet, sunku prognozuoti. Šaltas pavasaris ir staigus atšilimas šiek tiek išbalansavo uogų derėjimą. Į šaldiklį dėti dar galima ir vėlyvesnių veislių braškes, kurios ima dominuoti maždaug liepos pradžioje. Vėlyviausios kaip ir ankstyvosios yra brangesnės, tad geriau jomis pasimėgauti šviežiomis.

Yra dar vienas niuansas. Kietesnes braškes geriau užšaldyti nepjaustytas, minkštesnes verta iškart sutrinti, nes formos bet kuriuo atveju neišsaugos, o sutrintos šaldiklyje užims mažiau vietos.

Šilauogių sezonas prasideda rugpjūtį, bet atsargomis žiemai reikėtų pasirūpinti ne anksčiau nei rugsėjį, geriausiai iki jo vidurio. Kaip ir braškių atveju, nukritus kainai, neverta laukti dar dviejų savaičių, nes didiesiems uogų plotams ištuštėjus, ji tik pakils.

Prekiaujant neišvengiamai lieka šiek tiek uogų ir daržovių. Kaip sprendžiate šią problemą?

Iš tiesų pasitaiko dienų, kai prekyba sunkiai einasi. Kad nereikėtų produktų palikti kitai dienai, mažiname kainą. Į pavakarį apie likusias uogas, daržoves paskelbiame internete, pristatome žmonėms tiesiai į namus. Norime, kad pirkėjus mūsų prekės pasiektų šviežios ir kokybiškos, o mes namo grįžtume tušti.

Tiesa, esu pastebėjusi, kad prekyba priklauso ir nuo oro sąlygų. Jeigu diena lietinga, uogas vangiai perka, matyt, nemalonu eiti iš namų, visi žino, kad jų ras ir kitą dieną. O kai saulėta, norisi atsigaivinti, pasmaguriauti kažkuo gaiviu, šviežiu, skaniu.

Domėjomės galimybėmis liofilizuoti uogas. Šiuo metu toks perdirbimo būdas ir naujas, ir populiarėjantis. Bet supratome, kad kol kas mums ši technologija per brangi ir produktą galinčių pirkti klientų per mažai. Užtat pernai išviriau aviečių uogienės ir, prekiaudami rudeninėmis uogomis, žiediniais kopūstais, pasiūlėme jos savo pirkėjams. Bandymas pavyko, žmonės uogienę netruko išpirkti. Viriau kaip sau – dėjau mažiau cukraus, uogienė gavosi šiek tiek skystesnė, labai tiko prie blynų, košėms pagardinti.

Šiems metams jau esu paruošusi naują uogienės receptą – braškes maišysiu su rabarbarais. Ne iš vieno kliento esu girdėjusi, kad tokia uogienė labai skani. Rabarbarų sezonas jau baigėsi, todėl jų iš anksto užsišaldžiau.

Baigėte VDU Žemės ūkio akademiją. Kokią studijų kryptį pasirinkote? Teorinės žinios ar ūkininkavimo patirtis daro didžiausią įtaką priimant sprendimus?

Studijavau agronomiją, tai, kas susiję su žemės ūkiu: kaip, sudaryti parengiamųjų darbų planus, tręšimo planą, kada ką sėti, sodinti ir persodinti, ravėti, apkaupti ir daug kitokių dalykų. Tais metais, kai stojau į magistro studijas, buvo palikta tik agronomijos kryptis, labiau orientuota rengti stambiems ūkininkams, užsiimantiems javų, kukurūzų, bulvių auginimu. Man ši kryptis ne itin aktuali, reikalingų dalykų buvo mažai, tad realus darbas ūkyje ir studijos gerokai nutolusios.

Kol kas labiau padeda patirtis, be to, nevengiu paeksperimentuoti. Vedu savotišką ūkininko dienoraštį, kuriame aprašau orus, atliktus darbus, patirtus nuostolius ir jų priežastis. Svarbius dalykus pasižymiu beveik kasdien, todėl galiu tiksliai palyginti įvairių metų įrašus. Prisipažinsiu, šie užrašai, jų analizė šiuo metu man duoda daugiau naudos nei studijos. Pastebėjau, kad akademijos programoje vėl atsirado sodininkams ir daržininkams skirta magistro studijų programa, ji man būtų labai naudinga, bet metus kitus teks palaukti, kol ūgtels mažasis Domukas.

Man pasisekė, kad daug patirties gavau iš tėčio, kuris ūkininkauti pradėjo prieš 27 metus, savarankiškai ūkininkauju apie 9-erius. Regis, daug ką žinau, bet viliuosi, kad studijos dar galėtų praplėsti akiratį, leistų pažinti daugiau kultūrų, be to, labai domina uogininkystė.

Ar Jūsų šeimoje dar yra kas žemės ūkio darbus išmanytų ne tik iš praktikos? Kas talkina ūkyje?

Mokslus baigiau tik aš, bet tėtis ūkininkauja jau beveik tris dešimtmečius, nors iš tiesų jis yra specialusis pedagogas ir 20 metų dirbo su intelekto negalią turinčiais vaikais. Labai mylėjo šį darbą, nors dirbo sunkiai, reikėjo labai daug kantrybės, nes norėjo palengvinti šių vaikų gyvenimą. O žemės ūkį jis pamėgo tikriausiai vaikystėje, vasarodamas savo senelių ūkyje Latvijoje ir jiems padėdamas. Jie prieš karą pasitraukė į kaimyninę šalį, pabūgę tremties.

Susipažinęs su mano mama ir po studijų atvykęs į Kauną, nusprendė papildomai užsidirbti ir įveisė braškyną. Pradžioje buvo tik 5 arai, o dabar jo dėka jis išplėstas iki 2 hektarų. Padeda ir vyras Tadas, ir sesuo Justė, kai nebespėjame, kviečiame pagalbos iš šalies. Šalia braškynų dar yra šilauogių, aviečių, žiedinių kopūstų, brokolių, moliūgų ir arbūzų laukai. Viską sudėjus gaunasi apie 8 hektarus.

Pirmuosius ūkininkavo žingsnius žengiau greta tėčio, ilgus metus buvau jo pagalbininkė, prisidėdavo ir sesuo, bet pamažu, jo pamokoma, patariama ūkio reikalus perėmiau į savo rankas. Dabar tėtis man labai padeda. Dalį žemės perėmiau iš jo, dalį įsigijau, dar šiek tiek nuomojuosi.

Taip jau susiklostė, kad šeimoje esu vienintelė diplomuota agronomė. Kaip ir tėtis, Mamytė buvo pedagogė, o tiksliau surdopedagogė, vyras – buvęs kariškis, sesuo, baigusi mokyklą, pasuko teisininkės keliu. Nuo pat vaikystės iš arti mačiau ūkininkavimo virtuvę ir augdama supratau, kad ši veikla yra artima mano būdui. Esu tvirto charakterio, kantri, man patinka būti pačiai sau viršininke.

Išėjusi į laukus, matau mylimas lysves, daug piktžolių ir dar daugiau darbo. Bet tai manęs negąsdina. Stengiamės įsigyti ir technikos, padedančios greičiau, geriau pasirūpinti kiekvienu daigu, keru ar krūmeliu. Vienas traktoriuko vairuotojas gali pakeisti tris sunkiai dirbančius žmones. Tai leidžia daugiau ar mažiau išsiversti šeimos jėgomis.

Ūkyje auga ne tik braškės. Kasmet skinate ir šilauoges, avietes, prekiaujate šių uogų sodinukais, ūkyje užaugintomis daržovėmis. Kodėl pasirinkote mišraus ūkio modelį? Nuo ko pradėjote ir kaip viskas plėtėsi?

Pradžioje buvo braškės, nes tai mėgstamiausios lietuvių uogos. Anksčiau jos buvo savotiškas uogų etalonas. Prasidėjus vasarai, visi išsiilgę jų laukdavo, todėl ir ūkį pavadinau „Ievos braškės“. Bet ilgainiui sezoniškumas nyko, šviežias uogas jau įpratome ragauti visus metus, ir pirmosios uogos nustojo žmonėms teikti tiek džiaugsmo kaip anksčiau. Be to, sparčiai augant tiek vietinių ūkių, tiek įvežtinių barškių konkurencijai, supratome, kad reikia plėsti asortimentą.

Veikia ir paprasti prekybos dėsniai. Jeigu ant stalo turiu tik braškių, žinau, kad sulauksiu vieno pirkėjo, o jeigu galiu pasiūlyti ir brokolių, žiedinių kopūstų, tikiuosi, kad prieis du ar trys klientai. O ir smagu išbandyti ką nors nauja, pasimokyti iš klaidų ir pasidžiaugti sėkme. Taip ir gausiname savo stalą.

Kopūstines daržoves pasirinkome dėl to, kad, kaip juokauju, su jomis nereikia susitepti rankų. Traukia tai, kad galime užauginti ne vieną jų derlių: pradėję birželio vidury, paskutinį nuimame spalį. O ir patys jas mėgstame.

Plėsdami asortimentą, pirmiausia pasodinome žiedinių kopūstų ir aviečių, kiek vėliau brokolių, šiemet laukiame pirmo moliūgų ir arbūzų derliaus. Pernai pabandžiau auginti 15 arbūzų daigų, šiemet pasodinome 3000 – žiūrėsime, kaip pavyks. Jei bus klaidų, kažką koreguosime. Daug lemia ir klimato kaita, orai darosi sunkiai prognozuojami, pavyzdžiui, prieš 7 metus augintos braškių veislės dabar netinka, nuolat ieškome naujų, prisitaikome prie pokyčių.

Ūkininkus vis kamuoja nenuspėjami orai, rytinės šalnos, sausros arba drėgmės perteklius. Tačiau Jūs ūkį plečiate. Kaip tai pavyksta?

Šie metai tikriausiai įeis į istoriją. Nuo seno žmonės sėkmingai naudojosi fenologiniu kalendoriumi ir jeigu, pavyzdžiui, žydi alyvos, visi žino, kad šalnų jau nebus. Deja, šiemet joms baigus žydėti, dar pirmoje birželio dekadoje temperatūra rytais krisdavo žemiau nulio. Šį pavasarį sulaukėme savotiškos antros šalnų bangos, kokios anksčiau nėra buvę.

Net ir tobulai sudaryti planai tokiais metais gali nepasiteisinti. Dvi savaites kasdien sulaukdavome stiprių šalnų, ankstyvąsias veisles auginantys ūkininkai labai vargo, kad nors kiek apsaugotų jau žydinčius augalus. Tai reiškia – laukai turėjo būti dengiami agrodanga arba deginami laužai, kad šaltis nepasiektų dirvos. Po to užgriuvo sausros, lietaus nebuvo beveik du mėnesius.

Dalį laukuose augančių daržovių, uogų dengėme ir mes. Suprantama, saugojome ankstyvąsias braškes. Vėlyvesnių veislių pavasarį dengti nereikėjo, bet pasikartojus šalnų maratonui, po agroplėvele slėpėme ir jas. Stengiamės labai ankstyvų veislių nesirinkti – tad ir darbo, ir nuostolių patyrėme mažiau. Kita vertus, matome, kad žmonėms patinka kuo anksčiau pasmaguriauti lietuviškomis braškėmis, todėl šiemet nusprendėme šiltnamyje, o tiksliau tunelyje (žiemai plėvelę nudengiame, lieka tik rėmas) pasodinti dvi Italijoje sukurtas braškių veisles.

Turime 2 tokius statinius, tad antrame planuojame „apgyvendinti“ dėžėse pasodintas avietes. Atrinkome šiltnamyje geriausiai augančias vėlyvesnes remontantinių aviečių veisles. Dėžės nėra aukštos, apie 30 cm, bet uogakrūmiai jose jaučiasi gerai. Tokiame tunelyje sąlygos palankesnės, todėl jie anksčiau užaugins ir prinokins uogų. Galėsime nuskinti visą derlių, o nuo lauke augančių krūmų dalį aviečių prarandame dėl rudeninių šalnų.

Pasakojant atrodo, kad ūkis plečiasi, bet iš tiesų pokyčiai labiau vyksta asortimento prasme. Bandydami prisitaikyti prie orų permainų, vienų augalų plotą mažiname, kitų – didiname. Taip ūkyje atsirado ir arbūzų, moliūgų.

Norėdami spėti atlikti visus darbus, juos pasodinome šiek tiek anksčiau ir dalis daigų neatlaikė pirmųjų pavasarinių šalnų, o kitų augimą jos pristabdė. Kai likusieji ūgtelėjo, užėjo birželio šalnos, viena stipresnė nušaldė didžiuosius moliūgų lapus, liko tik mažesni, bet matau, kad daigai vėl pradėjo stiebtis ir derliaus, tikiuosi, sulauksime.

Sausros arbūzai ir moliūgai taip pat nemėgsta, palaistome juos, bet nepersistengiame. Kartais per didelė meilė ir priežiūra gali pakišti koją. Ir braškes liejome tik porą kartų per šį itin sausą sezono pradžią. Greta laukų turime tvenkinį, esame įrengę laistymo sistemą, tad šiltomis naktimis labai gausiai liejome, norėjome, kad kuo giliau įsigertų. Situacija tokia, kad dažnas, bet trumpas liejimas negelbsti.

Ar jau žinote, kaip ateityje plėsite ūkį?

Norisi pastatyti daugiau tunelių, kad orai darytų mažiau įtakos, kad užaugintume gausesnį derlių, išgautume geresnę kokybę. Juose galėtume auginti ir žiedinių kopūstų, tada derliaus sulauktume maždaug dviem savaitėmis anksčiau. Trumpai tariant, plėtrą norėtųsi vystyti auginamas kultūras iš grunto perkeliant po dangomis.

Žinoma, galima braškes ir daržoves auginti stelažuose, vertikaliose lysvėse, bet tuomet kyla papildomų reikalavimų, reikalinga itin gera vėdinimo sistema, nes kuo aukščiau, tuo karščiau ir uogos į tai itin greitai reaguoja. Mes pasirinkome labiau tradicinį auginimo būdą, bet daugiau eksperimentuojame, ieškodami įvairesnių, mūsų klimatui tinkamesnių, pirkėjams skanesnių veislių.

Savotiškus bandymus darome ir skirtingu laiku sodindami daržoves. Pavyzdžiui, birželio viduryje tunelyje pasėjome arbūzų, po savaitės jie pradėjo dygti, dar po geros savaitės ar dviejų sodinsime į lauko lysves ir stebėsime. Jeigu ruduo bus šiltas, turėtume sulaukti vėlyvų arbūzų.

Auginate mažą sūnelį, o darbų laukuose netrūksta nei pavasarį, nei vasarą, nei rudenį. Kaip spėjate ir ūkininkauti, ir būti mama?

Tapus mama, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Net kol dar laukiausi Domuko, buvo paprasčiau, turėjau dvi rankas, o dabar – tik vieną. Tad, suprantama, darbai vyksta gerokai lėčiau. Pernai jis ilgiau miegodavo, reikalaudavo mažiau dėmesio, galėjau vežimėlį atsivežti į laukus ilgesniam laikui. Šiemet situacija visiškai pasikeitė. Mažylis visur eina, lipa, viskuo domisi, mėgsta padirbėti su seneliu traktoriuje, jame važiuodamas net užmiega.

Taip dirbti sunkiau, bet smagu matyti, kaip vaikas auga, domisi aplinka, tobulėja. Jis turi galimybę prisiliesti prie kiekvieno žiedelio, jį pauostyti, nuskinti. Matau, kaip mane dirbančią pamėgdžioja – sodinu daigelį, jis irgi bando tai daryti su po ranka esančiais daiktais. Tikras džiaugsmas!

ŠTAI KAIP Į DĖŽES SODINAMOS REMONTANTINĖS AVIETĖS!

Ievos Marijos MIŠEIKYTĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.