Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (LAMMC SDI) mokslo darbuotoja, lietuviškos topinambų veislės ‘Sauliai’ kūrėja Nijolė Maročkienė teigia, kad Lietuvoje topinambai labiau žinomi žieminių bulvių vardu. Atskiri mūsų šalies regionai juos vadina bulvine saulėgrąža, šakniagumbine saulėgrąža, saulėgrąžine bulve ar net žemės kriauše.
Botanikai topinambus pavadino bulvine saulėgrąža (Helianthus tuberosus). Tai astrinių šeimos (Asteracea) daugiamečiai žoliniai aukšti ir tvirti augalai, užaugantys iki 2–4 m aukščio.
Topinambai kilę iš šiltųjų kraštų. Manoma, kad pirmieji topinambus atrado indėnai ir juos vartojo gydymo tikslams.
N. Maročkienės duomenimis, pirmą kartą šį augalą botanikai aprašė jau 1616 m. XVII a. jie buvo atvežti į Prancūziją. Žmones suviliojo gausus topinambų derlius, todėl juos augino, vežė į turgų, bet patys nežinojo, kaip vartoti.
Topinambai greitai paplito ir po visą Europą. Dabar jie plačiai auginami JAV, Prancūzijoje.
Topinambų pritaikymo galimybės yra gana plačios. Juos galima naudoti kaip žaliąją trąšą, auginti užimtuose pūdymuose, antžeminę dalį panaudoti alternatyviam kurui, o gumbai yra vertinga žaliava naujos kartos maisto produktams gaminti.
Iš pradžių topinambus augino kaip maistinius, o XX a. pradžioje pradėta auginti ir kaip pašarinius bei techninius (etanolio ir fruktozės gamybai) augalus. Kultūriniai topinambai nuo laukinių nedaug nutolę, lengvai sulaukėję. Šiaurės Kaukaze aptikti didžiuliai sulaukėjusių topinambų sąžalynai. Topinambai žinomi kaip vertinga daržovė, tačiau vis dar nėra plačiai auginama ir naudojama.
Pastaruoju metu juos augina kai kurie ūkininkai savo ekologiniuose ūkiuose. Topinambų stiebai ir gumbai tinka gaminti miltus, o išspaudos – geras pašaras gyvuliams, žuvims, paukščiams.
‘Saulių’ veislės, kurios kūrėja yra N. Maročkienė, topinambai vidutiniškai siekia 1,85 m aukščio, vienas keras išaugina 22–27 baltus ir įvairios formos gumbus (sveria apie 1,9–2,5 kg).
Topinambų veislių nėra daug, galima paminėti ‘Gute Gelbe’, ‘Medius’, ‘Landsoete Weiss’, ‘Rote Zonenkugel’, ‘Albik’, ‘Rubik’.
Kiekviena veislė, selekcinė linija skiriasi derlumu, augalų augumu, gumbų odelės spalva. Naujos veislės kuriamos lėtai.
Topinambus patariama auginti ten, kur reikalingi aukšti augalai, galintys uždengti vaizdą nuo gatvės, kaimyno daržo, komposto krūvas ir kt. Mokslininkė N. Maročkienė atkreipė dėmesį į tai, kad ne visos veislės žydi.
Topinambai – neišrankūs augalai, auginti juos lengva. Mokslininkė N. Maročkienė ypač akcentavo jų atsparumą šalčiams: ,,Topinambų antžeminė dalis pakelia ir –6 ºC šaltį, o neiškasti gumbai ir –25 ºC šaltį.“
Augalai vienos vegetacijos metu išaugina įvairių formų gumbus ir aukštus, tvirtus stiebus. Topinambų antžeminė dalis savo išorine išvaizda (žiedai, lapai) primena saulėgrąžas, požeminė dalis – bulves.
Šios daržovės nėra reiklios dirvai, tačiau geriausiai auga lengvesnėse priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose. Nemėgsta rūgščių, užpelkėjusių žemių.
N. Maročkienė topinambus pataria sodinti ankstyvą pavasarį arba vėlų rudenį. Sodinimo gylis – 10–15 cm.
Auginant topinambus toje pačioje vietoje keletą metų, augalai tankėja, plečiasi, tačiau gumbai smulkėja. Išnaikinti šiuos atkakliuosius augalus nėra paprasta. Topinambai yra labai gyvybingi, be to, nei šalčiai jų neveikia, nei maras nepuola. Nuimant derlių neįmanoma surinkti visų gumbų, kad nė vieno neliktų dirvoje. Likusi net maža gumbo dalis pavasarį vėl sudygsta.
Gumbo odelė labai plona, todėl jie greitai vysta, jautrūs bet kokiems mechaniniams pažeidimams. Neprisikaskime jų daug rudenį, jei neturime tinkamų sąlygų laikyti. Geriausiai gumbai laikosi dirvoje nenukasti. Uždengus lysves, šias daržoves galima kasti visą žiemą.
Gumbus N. Maročkienė pataria kasti, kai į juos baigia tekėti maisto medžiagos iš augalų antžeminės dalies. Tai paprastai būna spalio pabaigoje ar lapkritį. Topinambams sudygus ir visos vegetacijos laikotarpiu jų kasti nepatariama.
Topinambų skonis primena artišokų, angliškai jie ir vadinami Jeruzalės artišokais. Maistui gumbai naudojami švieži, virti, kepti, troškinti ar konservuoti. Ruošiant baltą tradicinę mišrainę jie pakeičia bulves. Be to, gaminami makaronai iš topinambų miltų.
Gėrimus iš topinambų galima pagaminti dvejopai – džiovinant ir ne. Džiovinti skirtus šviežius gumbus reikia supjaustyti ir džiovinti ne aukštesnėje kaip 60–70 °C temperatūroje. Jiems išdžiūvus, sumalama ir naudojama. Naudojant šviežius, 3–4 valgomieji šaukštai smulkintų šakniagumbių užpilami litru verdančio vandens ir palaikomi 2–3 valandas. Po to nukošiama ir geriama.
Mišrainė su kefyru. Topinambus nuplauname, nulupame, supjaustome plonais šiaudeliais, sumaišome su smulkintais svogūnais ir smulkintais, kietai virtais kiaušiniais, užpilame kefyru, dedame druskos, pabarstome krapais.
Garsus kulinaras Jamie Oliver moko kepti topinambus keptuvėje. Greitai apskrudinkite aliejuje, vėliau įdėkite laurų lapų, gvazdikėlių, smulkiai pjaustyto česnako, baltojo vyno acto, druskos, pipirų ir uždengus apie 20 minučių troškinkite ant lėtos ugnies, kol suminkštės. Anot kulinaro, topinambai dera su mėsa, žuvimi, tinka karštoms salotoms. Šalavijas, čiobreliai, sviestas, grietinėlė, sūris, kiauliena yra tie produktai, su kuriais ruošdami topinambus neprašausite.
N. Maročkienės žiniomis, topinambuose yra iki 32 proc. sausųjų medžiagų, kurių pagrindinę dalį sudaro angliavandeniai. Didžiausią dalį sudaro vandenyje tirpus inulinas. Tai tinkama daržovė diabetikams.
Tirpiųjų angliavandenių sudėtyje, be inulino, yra jo darinių – fruktooligosacharidų, redukuojančiųjų cukrų (gliukozės ir fruktozės), sacharozės.
Žinodami gydomąsias topinambų savybes galėsite nuspręsti, ar jums naudinga į savo racioną įtraukti šią daržovę.
Nijolės Maročkienės nuotraukos
Iš žurnalo "Rasos" archyvo