Neišmanėlių darbeliai ir pasekmės?

„Situacija žemės ūkyje tikrai drastiškai blogėja. Per pastaruosius 12 mėnesių melžiamų karvių skaičius sumažėjo 10 tūkst., o ūkių – 2,5 proc. Šių metų deklaravimo statistika parodė, kad per metus net 12 tūkst. ūkininkų pasitraukė iš gamybos. Žemės ūkio produkcijos gamintojui tenka nepagrįstai maža galutinės maisto produktų kainos dedamosios dalis. Didesnės dalys tenka perdirbėjams ir prekybininkams. Pvz., 2,5 proc. riebumo geriamo pieno 0,9 litro plėvelės pakuotėje mažmeninės kainos struktūra pastaraisiais metais nekito ir buvo padalinta taip: pieno gamintojui, kuriam tenka sunkiausia dalia – įdedama daugiausia darbo ir rūpesčių, – apie 24 proc., perdirbėjams – apie 20 proc., mažmeninei prekybai – apie 40 proc., o valstybė sau pasiima dar 17,4 proc. Tad pajamos pardavus pieną, žinoma, paskirstomos neadekvačiai. Palyginkime iš Lenkijos į Lietuvą 2019 ir 2022 metais (kitos statistikos nėra) įvežtų pieno produktų kiekius. 2019-aisiais buvo įvežta 26 tūkst. tonų, o 2022 metais – 45 tūkst. t. Tai rodo, kad mes tampame nekonkurencingi kitų šalių atžvilgiu ir tai yra labai blogai. Tokios tendencijos nė kiek nemažėja, o gal net didėja.

Trūksta vizijos

Kodėl visi šie dalykai vyksta? Manyčiau, kad Lietuvoje nėra žemės ūkio politikos, nėra strategijos ir nematome ateities. Mes vaikštome tamsiame kambaryje užrištomis akimis ir ieškome durų, pro kurias būtų galima išlysti. Šiandien mes neturime nei pieno, nei mėsos, nei grūdų gamybos strategijų. Pvz., Lietuvos nacionalinės energetikos ir klimato srities veiksmų plane 2021–2023 metais ir Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje žemės ūkiui keliami labai aukšti reikalavimai. Reikalaujama mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekius, nors Lietuvos žemės ūkyje ŠESD išmetimo į atmosferą rodikliai yra žemiausi visoje Europos Sąjungoje (ES). Tačiau plane numatyta įpareigoti žemės ūkio sektorių iki 2030 metų pasiekti beveik 9 proc. ŠESD išmetimo sumažėjimą. Tokio išmetimo sumažinimo be atitinkamo finansavimo pasiekti neįmanoma. Nebent būtų nuspręsta drastiškai sumažinti žemės ūkio produktų gamybą, bet tai neabejotinai neigiamai paveiktų kaimiškų vietovių ekonomiką ir kaime gyvenančių žmonių pajamas. Norint iki 2030 m. pasiekti užsibrėžtą tikslą ir sumažinti ŠESD išmetimą žemės ūkyje beveik 9 proc., reikėtų per šį laikotarpį papildomai skirti ne mažiau kaip 1 mlrd. Eur. Bet iš kur gauti tokius pinigus? Iš kokių fondų, iš kokių lėšų bus padedama numatytos prievolės įgyvendinimui?

Kitų rankomis

Bendrasis žemės ūkio biudžetas ir taip apkarpytas, turi labai konkrečius savo tikslus. Galų gale, Paryžiaus susitarimas taip pat įpareigoja šalis, siekiant likviduoti ŠESD padarinius, atrasti papildomų lėšų, bet nenaudoti lėšų, skirtų bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslams pasiekti. Kažkaip keistai atrodo, kai žemės ūkio ministras dekoratyviai pasirašo memorandumą dėl BŽŪP strateginio plano kūrimo su... Aplinkos ministerija (AM). Juo deklaruojama, kad lyderystė rengiant planą perduodama AM. Bet juk atsakomybė už plano rengimą ir jo įgyvendinimą tenka ŽŪM. Tad kyla klausimas: ar tai daroma dėl patirties, ar dėl kompetencijos stokos, ar dėl kitų tikslų? Dar daugiau – priemonės strateginės žemės ūkio politikos tikslams pasiekti organizatorius yra ŽŪM. Bet, jos prašymu, tai atliks Aplinkos apsaugos politikos centras. Strateginių priemonių BŽŪP žemės ūkio ekonomikos, socialinės integracijos ir aplinkosaugos įvertinimą bei valdymo reikalavimą atliks AM suformuota darbo grupė. Priemonių atsparumo dydžiui ir ekstremalioms situacijoms, augalų apsaugos sistemoms, pajamų palaikymo žemės ūkio subjektams, veiklos diversifikavimo, valstybės rezervo sudarymo ir kitus darbus atliks Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas. Beje, to fondo darbuotojų sąrašuose yra ir valstybės institucijų darbuotojai, o štai žemės ūkio mokslas, kuris turi įdirbį, patirtį, žinias, paliekamas paraštėse.

Svarbu, kad siekiant klimatui naudingų rezultatų, parenkant BŽŪP priemones būtų vadovaujamasi abipusio naudingumo principu, o ne vienpusiškai, pabrėžiu, aplinkosaugos interesais. Todėl žemės ūkio mokslas ir praktikai čia turėtų užimti pagrindinę poziciją.

„Ne mano daržas, ne mano pupos“?

Dabar sustabdomi dirvožemio tyrimai, kitaip sakant – programa. Dar daugiau – naikinama Agrocheminių tyrimų laboratorija, kuri be galo reikalinga šaliai, o ne atskiram žemdirbiui arba žemės ūkio bendrovei, kurie tyrimus savo reikmėms atlieka įvairiose laboratorijose ir Lietuvoje, ir užsienyje. Agrocheminių tyrimų laboratorija, turėdama 60 metų įdirbį, per tiek laiko sukauptą medžiagą, tyrimus pagal vieningą metodiką, tampa nebereikalinga. O Europoje nebe stalčiuose, o darbotvarkėje, ant stalų, jau guli Dirvožemio direktyva, kuri lieps ir reikalaus turėti valstybinį monitoringą dėl dirvožemio užterštumo metalais ir pan., dėl humuso, erozijos, rūgštingumo ir t. t. Ten daug visokių dalykų prirašyta, bet tai mūsų valdžiai – nė motais...

ŽŪM nuo to atsifutbolina ir sako: „Laboratorija yra nepavaldi ŽŪM, ji priklauso Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai“. Tikra nesąmonė. Nesvarbu, kad ji kažkam pavaldi, bet tai ministerijai visiškai neįdomi ta laboratorija ir dirvožemio reikalai. Bet ŽŪM ir AM turėtų mušti būgnais ir bandyti ją išsaugoti, nors pinigų ir nėra. Kitas dalykas – tos pačios laboratorijos paslaugomis naudojasi finansinės institucijos, nustatydamos žemės mokestį. O žemės verčių žemėlapio niekaip nesukursi neturėdamas žemės teisinio ekonominio balo, jis turi būti vieningas visoje Lietuvoje, nustatytas pagal vieningą sistemą, kuri šiandien yra naudojama. Dar daugiau – tiesioginės išmokos mokamos priklausomai nuo žemės našumo, atsiranda nenašios žemės ir mažesnio našumo. Taigi, ta pati laboratorija yra nustačiusi pagal vieningą metodiką ir net pagal kadastrines vietoves žemės balą, ir pagal tuos parametrus mokamos tiesioginės išmokos.

Mes kažkaip pamirštame, kad norint būti turtingesniu, geriau gyventi reikia pinigus uždirbti, aitvarai jų nesuneša. Dažnai rodoma į žemės ūkį kaip į kokį pinigų maišą, turint galvoje tiesiogines išmokas, kurios skirtos pajamoms palaikyti. Ir dar primetama prievolė, kad ūkininkai turi iš tų pinigų finansuoti ir kitus reikalus. Dar neseniai Europos Komisijoje buvo atmesta, o dabar Europos Parlamentas priėmė Gamtos atkūrimo reglamentą. Tik niekas iš politikų neklausė ir nesuskaičiavo, kiek jo įgyvendinimas kainuos. Mūsų paviršutiniais skaičiavimais, tai gali kainuoti apie 2 mlrd. Eur. O iš kur juos paimti?

Kai kas sako, kad įgyvendinus Gamtos atkūrimo reglamentą, 1 Eur, įdėtas į aplinkosaugą, atneš 8 arba net 38 Eur naudą. Tada reikia visiems nustoti gaminti, užleisti Lietuvą šlapynėmis, pelkėmis ir pan. Ir puikiai gyvensime... Tų pačių šlapynių atkurti iki 2030 m. numatyta 30 proc. buvusio lygio, iki 2040 m. – 40 proc., iki 2050 m. – 50 proc. Žemės ūkio ministras patvirtino, kad vienam šlapynių hektarui atkurti reikia apie 3 035 Eur. Kokie tai didžiuliai pinigai, kai melioracijos įrenginiams, sausinimo sistemoms patvarkyti reikia apie 5 tūkst. Eur/ha.

Daugiau nei keista

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.