Neleido kaimo ištrinti iš Lietuvos žemėlapio

Stanislovas, Ramūnas ir Stasys Jurkai visame Rietavo savivaldybės Lėgų kaime – vieninteliai ūkininkai. Stanislovas – ir vienintelis to kaimo gyventojas. Tėvas ir du sūnūs valdo daugiau kaip 250 hektarų. Didžioji žemės dalis – jų nuosavybė. Šeima augina daugiau negu 200 galvijų, iš jų 95 – holšteinų veislės melžiamos karvės. Ūkininkai per metus iš karvės vidutiniškai primelžia po 6,5 tonas pieno, kurį parduoda ŽŪKB „Pieno gėlė“. Tvartuose visi gyvuliai laikomi palaidi. Karvės kuo puikiausiai randa savo „valgomuosius“, „miegamuosius“, o kai ateina laikas melžti, kantriai sustoja eilutėn.

„Ar nori būti ūkininku?“

Stanislovo vaikystės, jaunystės laikais Lėgų kaimas turėjo 36 sodybas. Kai jis, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagal Valstiečio ūkio įstatymą buvusioje tėvų valdoje pasiėmė 49 hektarus žemės, kaimas jau senų seniausiai buvo likęs tik žemėlapiuose, o iš jų taip pat galėjo išnykti. Po melioracijos Lėguose nebeliko nė vieno gyventojo, todėl kolūkio valdžia nusprendė čia perkelti bityną.

Klauskit kieno tik norit, kiekvienas pasakys, jog tuose kaimuose, kur nebėra žmonių, nebėra nieko – tik po laukus ir miškus klaidžiojanti užmarštis. Žiūrėk, grįžta žmogus į gimtinę, pasistato namą, užkuria krosnį, kai tik pirmasis dūmų debesėlis pakyla į padangę, atrodo, staiga viskas ima ir atgyja. Taip 1990-aisiais jautėsi ir S. Jurkus, kuris jau tada buvo tvirtai apsisprendęs atgaivinti savo tėviškę. Jam pritarė ir žmona Aniceta Danutė, kuri po beveik 50 metų bendro gyvenimo prieš keletą metų iškeliavo anapilin.

Stanislovas žinojo, kad vien didelio noro nepakaks. Reikės daug dirbti, reikės pagalbos. Tad abu su žmona pasikvietė abiturientą sūnų Ramūną ir be ilgų įžangų paklausė: „Ar nori būti ūkininku?“ Vaikinuko atsakymą nesunku nuspėti – baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Ir tėvas, ir sūnus dabar turi tos pačios aukštosios mokyklos diplomus. Stanislovas ir Aniceta Danutė užaugino penkis vaikus, tačiau, matyt, pagal seną lietuvišką tradiciją nusprendė, kad žemė ir ūkis turėtų atitekti vyriausiam sūnui, nebent šis apie žemdirbio dalią nieko girdėti nenorėtų. O Ramūnas ir buvo tas vyriausias sūnus, todėl jo ir paklausė, ar sutinka po mokslų grįžti į ūkį. Tiesą sakant, Ramūnas ir po jo gimęs Stasys – jaunėliai. Pirmiausia gimė trys jų sesės. Vyriausioji Daiva apsisprendė nuo žemės nenutolti ir dabar ūkininkauja Plungės rajone, Luknėnuose. Laima ir Vilma gyvena Kaune, tad nieko bendro su žeme neturi.

Pasirinkęs ūkininko dalią, Ramūnas nuo pat ūkio sukūrimo nesidairė į šalis, neieškojo lengvesnės duonos. Jis buvo ir yra pagrindinis tėvo padėjėjas bei patarėjas, nors prieš trisdešimt metų S. Jurkus, kaip žmonės sako, buvo kupinas jėgų. Tačiau Ramūnas ir prie sunkiausių darbų, ir vagis gaudant tėvo vieno bėdoje nepaliko.

Reikia diplomatinės išminties

Nors dirba visus darbus, bet Ramūno širdis vis prie technikos linksta – matyt, ne be reikalo akademijoje mechanizaciją pasirinko. „Stengiuosi, kad kuo mažiau liktų sunkaus rankų darbo, – „Ūkininko patarėjui“ sakė jis. – Kol kas sunkiausias – gyvulių kreikimas. Per dieną mažų mažiausiai keturis ritinius kraiko tenka paskleisti. Tinkamo sprendimo kol kas neradau, nes nenoriu pakenkti karvidžių mikroklimatui. O rasti reikėtų, nes samdome tik keturis žmones: buhalterę, melžėją ir du darbininkus. Suprantama, dirbame ir patys. Technikos mums netrūksta. Turime 6 traktorius, 2 teleskopinius krautuvus, kombainą, visus reikalingus padargus. Ir Europos Sąjungos remiamuose projektuose dalyvauju. Už gautą paramą, įgyvendindamas projektą „Gyvulininkystės ūkio plėtra“, nusipirkau grūdų džiovyklą, šieno presą, plūgus. Projektas buvo tęsiamas, tad įsigijau  traktorių su frontaliniu krautuvu ir tankinimo volą. Abu kartus gavau po 50 tūkst. eurų, tiek pat teko prisidėti. Tame pačiame projekte dalyvauja ir brolis Stasys, jis taip pat gavo 50 tūkst. eurų paramą. Jis – jaunasis ūkininkas.“

S. Jurkus, rodydamas išvalytus melioracijos griovius, sakė šį pavasarį pasamdęs UAB „Plungės lagūna“. Bendrovės darbininkai daugiau kaip keturis kilometrus griovių išvalė. „Sumokėjom 7 000 eurų, bet juk rankomis nieko nepadarytum, – pasakojo ūkininkas. – Jei ir bandytum, nežinia, kiek laiko tektų dirbti. Dėl melioracijos Lietuvoje kyla daug problemų ir bėdų, bet juk visi suprantam, kad be jos padoresnio derliaus neužauginsi ir gerų pievų neturėsi... O sėjam mes nemažai: rapsų, kvietrugių, kukurūzų, žirnių, pupų... Turim traiškytuvą, tad viską sutraiškom, sumaišom su šienainiu ir paruoštas pašaras mechanizuotai iškeliauja į fermas.“ Daug ir nuoširdžiai S. Jurkus pasakojo apie savo ūkį, vedžiojo, rodė, aiškino. Sunku patikėti, kad jis neseniai atšventė savo 80-metį. Ūkininko galva pilna pačių įvairiausių idėjų, norų, siekių. Jis net apie biodujų gamybą svajoja. Tiesa, ne visada tėvo norai ar svajonės sutampa su sūnų Ramūno bei Stasio idėjomis – tada jiems tenka ieškoti kompromiso. Ir randa, jei nesutartų, taip gerai ūkio nevaldytų.

Iš pradžių visko būta...

Dauguma šiuolaikinių Lietuvos ūkių kelia susižavėjimą: jie tvarkingi, kompiuterizuoti, ūkiniai kiemai pilni pačios įvairiausios technikos. Kai visa tai matai, retai apie pačią pradžią pagalvoji. O juk būta visko. Miestuose siautėjo reketininkų gaujos, klestėjo korupcija, kaimai priminė širšių lizdus. Viskas dėl ardomų kolūkių turto. Žmonės dėl karvės ar plūgo buvo pasiryžę vieni kitiems į gerklę kibti, kad tik norimas daiktas ar gyvulys atitektų jiems. Be to, tą turtą pasidalijus, reikėjo mokėti, kaip tinkamai juo pasinaudoti, kad išlaikytum šeimą. Tačiau apie tai tik vienas kitas susimąstė. Buvo svarbiausia – duokit man ir tik man... S. Jurkaus ūkininkavimo pradžia taip pat nebuvo medumi tepta, nors ir žinių, ir patirties jam pakako. Ne viename kolūkyje dirbo ir fermos vedėju, ir zootechniku, ir vyriausiuoju zootechniku, tad ne tik įsivaizdavo, bet ir žinojo, kokio ūkio jis nori. Iš „Bangos“ kolūkio turto jam atiteko sunkvežimis, kelios karvės, keli veršeliai. Netrukus juodu su žmona jau turėjo 14 melžiamų karvių. Žinoma, tada apie melžimo aparatą nė kalbos nebuvo – melžė rankomis.

Laukus apsėjo grūdiniais augalais, tačiau nukūlus nebuvo kur džiovinti ir laikyti. Ne tik jį vieną ši problema užgulė. Iš pradžių nė nejautė, kad taip gali būti, mat kartu su kitais buvusiais kolūkiečiais S. Jurkui atiteko ir dalis grūdų sandėlio. Bėda, kad jį vis dar valdė buvęs sandėlininkas, kuris į sandėlį įsileido tik tuos, kuriuos norėjo. Kantrybei išsekus, susidarė grupė žmonių, kuri iš kitų pajininkų perpirko jų dalis ir jau turėjo 51 procentą visų pajų. Nušalinus buvusį sandėlininką, raktai atiteko Ramūnui. „Buvo vargo, kol įvedžiau tvarką“, – prisiminė pašnekovas.

Įsisiautėjo ir ilgapirščiai

Tuo pačiu metu reikėjo tęsti pradėtas ūkio statybas Lėgų žemėje. Netrukus tėvas ir sūnus ne juokais sunerimo – nuošalų jų ūkį pamėgo vagys. Pradėjo jie nuo traktorių: nugvelbė generatorių, starterius, kitų detalių. Vieną savaitgalį Stasys nusprendė kartu su Ramūnu nuvažiuoti prie melioratorių palikto traktoriaus. Nuojauta jų neapgavo – aplink jį jau sukinėjosi trys ilgapirščiai. Dviem pavyko pasprukti, vieną sugavo ir perdavė policijai. Jis netruko ir draugelius įvardyti. Dar po kiek laiko iš jų ūkio dingo rąstai. Pasiguodę gretimame kaime gyvenančiam kaimynui, išgirdo, kad ir iš jo pavogta grūdų pilna priekaba. Tapę sekliais, vyrai pagal vagies technikos padangų žymes atsekė jį iki Šilalės rajono. Atskubėję kartu su policininkais, pareikalavo grąžinti grūdus ir rąstus. Šis tarsi žaltys raitėsi, bet galų gale parodė, kur stovi priekaba su grūdais. O rąstus vyrai rado jo namuose Tenenių kaime.

Dar viena vagystė baigėsi šūviais. Vagišiai ypač įniko grobti degalus. Ir tėvas, ir sūnus – abu medžiotojai, tačiau po pirmųjų vagysčių pasirūpino, kad gautų leidimą laikyti ginklą savigynai. Kartą naktį, kai budėjo Stanislovas, vagišiai atvažiavo automobiliu. Vienam jų pradėjus iš cisternos leisti dyzeliną, pasirodė ginkluotas ūkio šeimininkas. Vagis papustė padus ir leidosi į kojas. Automobilyje sėdėję jo draugeliai iš pradžių dar vaipėsi, bet išvydę ginklą nuvažiavo.

Stanislovas pamatė, kad jie netrukus sustojo ir ėmė kažko laukti: gal kol jų bendražygis pasirodys, o gal kol sargas užmigs. Paskambinęs Ramūnui, S. Jurkus patraukė prie vagių. Supratęs, kad šie iš jo šaiposi, paleido šūvį į viršų, o paskui – į padangą. Jie išsigando ir skubiai, kiek tik leido peršauta padanga, nuvažiavo. Susitikę tėvas ir sūnus nuskubėjo ieškoti pabėgusiojo. Rado namo pėsčiomis bežygiuojantį. Jį pagavo ir perdavė policijai. Tiesa, kai paaiškėjo, jog mašinoje tarp ilgapirščių buvo ir vieno policininko sūnus, byla buvo nutraukta. Panašiai tuo metu iš ūkio buvo pavogta ir 9,5 tūkst. litų kainavusi plauti skirta „Karcher“ įranga. Ją atsitiktinai, ieškodami kitų pavogtų daiktų, rado policininkai ir grąžino Jurkams. Tėvas ir sūnus patys sulaikė keturis vagis, visi jie buvo Šilalės rajono gyventojai. Tačiau viena vagystė taip ir liko neišaiškinta. Iki pat šiandien neaišku, kas iš talpyklos nugvelbė penkias tonas degalų.

Žemaitiška stiprybė

Tuoj už ūkininko žemės ribų, valdiškame miške, ošia galingas Lėgų ąžuolas. Milžino aukštis – 23,5 metro, apimtis prie žemės – 7,2 metro. Šis galiūnas panašus į vienintelį Lėgų kaimo gyventoją – Stanislovą. Nepabūgęs, kad jo gimtajame kaime tik vėjai ūžauja, grįžo namo. Šis žmogus grąžino kaimui ūkininkavimo dvasią...

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-06-16