Papildytas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas

Grūšlaukės Užgavėnės – viena iš tradicinių kalendorinių švenčių, kurios šaknys šioje Kretingos rajono vietovėje siekia daugiau nei šimtmetį. Nors tikslus šventės pradžios laikas nėra žinomas, vyresnieji kaimo gyventojai teigia, kad „čia visada buvę persirengėliai“. Užgavėnių rytą persirengėliai ir muzikantai pradeda triukšmingas vaikštynes, kurios trunka beveik dešimt valandų, aplankydami kiekvieną sodybą ir sveikindami šeimininkus dainomis, šokiais, juokais bei išdaigomis. Persirengėliai dėvi unikaliomis kaukėmis, kurias gamina vietiniai meistrai. Jiems būtina aplankyti kiekvieną sodybą, pasveikinti šeimininkus prakalbomis, dainomis, pašokdinti ir palinksminti juokais. Savo ruožtu šeimininkai dosniai atsidėkoja nuoširdžiu priėmimu ir vaišėmis. Tądien į Grūšlaukes stengiasi atvykti ir čia gimę, augę žmonės. Tradicija perduodama šeimose – dalyvaujantieji vaikštynėse dažniausiai perima kaukes ir personažus, kuriuos anksčiau kūrė jų tėvai ir seneliai. Svarbus momentas Užgavėnėse – Morės sudeginimas, simbolizuojantis žiemos pabaigą ir pavasario pradžią. Po vaikštynių kaimo aikštėje rengiamas šventinis susibūrimas su blynais, arbata, šokiais, žaidimais ir įvairiais linksmintojais. Grūšlaukės Užgavėnių svarbą liudija ir tai, kad ši tradicija išliko gyva nepriklausomai nuo istorinių ir politinių pokyčių. Grūšlaukės kaimo bendruomenė tvirtai puoselėja šią šventę, kuri yra svarbi šio krašto kultūrinės tapatybės dalis.

Kanklės ir kankliavimas Lietuvoje – ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis reiškinys, apimantis instrumento gamybą, repertuarą, muzikavimo papročius, atlikimo stilistiką, tradicinį kankliavimą bei instrumento pritaikymą sceninėms interpretacijoms ir akademiniams kūriniams atlikti. Lietuvos etnografiniuose regionuose tebėra paplitę skirtingi kanklių pavidalai (aukštaitiškos penkiastygės, daugiastygės, žemaitiško, suvalkietiško tipo kanklės, Mažosios Lietuvos kanklės-arfa, psalteriumas), grojimo būdai, savitas repertuaras, įvairi tradicijos gyvybingumo raiška. Muzikavimas kanklėmis Lietuvoje ir užsienyje populiarinamas per edukacijas, mokymus, sklaidą viešuose renginiuose ir socialinių tinklų grupėse. Kanklių muzika vis dažniau skamba įvairių švenčių metu, atmintinų dienų minėjimuose, šalies kultūros pristatymuose užsienyje ir kt.

Kiaušinių marginimas vašku šiandien paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau šios tradicijos, kaip išskirtinės sociokultūrinę paskirtį turinčios vertybės, puoselėjimo šeimose vienu židinių yra tapęs Alytaus miestas. Tiek muziejuose saugomi, tiek šių dienų Alytaus krašto margintojų rašytiniai kiaušiniai pasižymi technologijų, spalvų ir raštų įvairove. Šventiniam Velykų stalui ruošiami daugiausia raudonos ir juodos, rečiau mėlynos, žalios, geltonos, vyšninės spalvos kiaušiniai, išmarginti paukščio pėdutės, rūtos, saulės, taško, lašo formų ornamentais. Kiaušiniai dažomi dažniausiai namų sąlygomis paruoštais augaliniais dažais. Margučių marginimas tradiciją saugančiose šeimose yra tapęs ne tik pavasario švenčių apeigų dalimi, bet ir margintojų meninės saviraiškos forma bei amatu.

Žvejyba Kuršių mariose yra neatskiriama Mažosios Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalis, formavusi ir tebeformuojanti vietos žmonių gyvenimo būdą, charakterio savybes. Tai gyvybinga ir pamario bendruomenes tampriai saistanti ūkinė veikla, išsaugojusi esminį ryšį su tradicine žvejyba. Šiandien Kuršių mariose galima tik spendžiamoji žvejyba, gaudomi starkiai, ešeriai, karšiai, unguriai, vėgėlės, karosai, stintos, plekšnės ir kt. Žvejų bendruomenė laikosi verslinei žvejybai vidaus vandenyse taikomų taisyklių. Žvejų bendruomenėje dar gyvas vandens dalybų paprotys, orų spėjimai, saugomos ir perduodamos žinios apie žūklės tradicijas, įgūdžiai, kaip gaudyti žuvį, ją paruošti ir realizuoti. Susibūrę į asociacijas pavieniai žvejai ir jų įmonės vysto vietos verslą, prisideda prie kultūrinio turizmo plėtojimo ir rekreacijos.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai bus pristatyti kovo 19 d. šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje.

Nuo Sąvado gyvavimo iki 2025 m. pradžios į jį įrašyta 70 nematerialaus kultūros paveldo reiškinių, kurių gyvavimą tęsia juos puoselėjančios bendruomenės. Siekiama ne tik užtikrinti daugialypį paveldo išsaugojimą, bet ir skleisti žinią apie savitas kultūros tradicijas ir jų išsaugojimo veiklas bei patirtį. Sąvade – ir UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše esantys tarptautiniu mastu pripažinti reiškiniai: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse, sutartinės, lietuvių polifoninės dainos ir šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje.

Sąvado valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų tradicinės kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso visi kviečiami prisidėti ir kasmet rudenį teikti vertybių paraiškas.

Lietuvos nacionalinis kultūros centro fotoinformacija