Nerijus Mačiulis: „Laimė yra lengvai užkrečiamas dalykas – laimingi vaikai, laimingi ir tėvai“

Vienas žinomiausių šalies ekonomistų Nerijus Mačiul is daugeliui pažįstamas kaip aštrių ir taiklių komentarų aktualiomis temomis autorius, dažnas televizijos ir radijo laidų dalyvis. Namuose jis pamiršta skaičius ir pasineria į tėvystės džiaugsmus. Dviejų pametinukų – Medos ir Adomo tėtis su žmona Vaiva draugiškai dalijasi visomis pareigomis, susijusiomis su vaikais ir namų ūkiu, mėgsta pasisukioti virtuvėje. „Jei kas nors manęs paklaustų, ką veikiu gyvenime, galiu sakyti, kad esu namų šeimininkė“, – šmaikštauja jis.

Svarbiausias auklėjimo principas – nuoseklumas

Papasakokite, kokie Jūsų, dviejų pametinukų tėčio, rytai, vakarai, savaitgaliai? Įtariu, kad ramiai išgerti kavos ar pavalgyti nelabai turite kada... Sūnui kovą bus metai, dukrai dabar dveji su puse. Aš keliuosi gana anksti, o vaikai miega gana ilgai, todėl rytais turiu apie dvi valandas kavai, knygoms ar sportui – nesiskundžiu. Mano rytai ir vakarai yra tokie pat ir darbo dienomis, ir savaitgaliais: neįsivaizduoju, kaip galima įpratinti organizmą penkias dienas per savaitę pabusti 6 valandą ryto, o dvi dienas per savaitę versti jį miegoti iki 8 valandos. Gimus vaikams labiausiai pasikeitė savaitgaliai – nebėra „tradicinių“ pramogų, visas laikas ir veiklos sukasi apie vaikus. Neatsimenu, kada buvau kine, bet negaliu pasakyti, kad dėl to labai liūdžiu. Beveik visą laisvą laiką, liekantį nuo šeimos, šiuo metu skiriu tik sportui, visos kitos pramogos liko praeityje.

Koks esate tėtis: griežtas ar nuolaidus? Kokie auklėjimo principai Jums svarbiausi? Kaip ir visur gyvenime, svarbiausia – balansas. Manau, kad mano griežtumas ir švelnumas yra subalansuoti, o svarbiausias auklėjimo principas – nuoseklumas. Žinoma, griežtumas pasireiškia ne kažkokiomis bausmėmis, bet taisyklių nustatymu ir reikalavimu jų laikytis. Jei sutariame, kad piešti ant sienų ir baldų galima tik vaikų kambaryje, tai tos taisyklės reikia laikytis visiems ir visada. Kas dieną keisdami savo nuomonę ir taisykles vaikams sukuriame chaotiško pasaulio suvokimą, kuriame neegzistuoja aiškios taisyklės, tai reiškia, kad nėra galimybių ir poreikio joms paklusti. Žinoma, tos pačios taisyklės turi galioti ir tėvams, ir vaikams – negali tikėtis, kad vaikai elgsis kitaip, nei elgiasi tėvai (šį principą būtų gerai išmokti ir politikams). Gyvas pavyzdys yra šimtą kartų stipresnis už nuolat kartojamą, bet nepraktikuojamą.

Kaip sekasi įkalbėti vaikus daryti tai, ką reikia, bet ko jie nenori? Mano dukra labai energinga, nenustygstanti vietoje, reikalauja labai daug dėmesio, visais klausimais turi savo nuomonę ir nuolat ieško nuotykių. Labai sunku vaikui kažką liepti, todėl tenka įtikinti, sudominti, išsiderėti. Dažniausiai leidimas vaikui apsispręsti, kokios spalvos dantų pasta valytis dantis ar kokius drabužius apsirengti, padeda išvengti diskusijos dėl to, ar valytis dantis ir apsirengti apskritai reikia.

Kokių juokingų situacijų su vaikais yra pasitaikę? Vaikai nesuvaržyti išankstinių nuostatų, stereotipų ir klišių, jie daug ką supranta paraidžiui. Jei Medai sakau, kad prie gėlių daugiau neitų, o ji prie jų nori, tai sugalvos, kaip išvengti šio apribojimo – ne prieis, o privažiuos paspirtuku. Maži vaikai mane nustebina daug dažniau nei suaugusieji – norėčiau tokios nesuvaržytos fantazijos ir kūrybiškumo.

Skirtingos pasaulio tvarkos

Esate šmaikščiai pastebėjęs, kad jaukios šeimos nuotraukos atskleidžia ir tai, kaip vaikai pakeičia namų tvarką, švarą. Ar tai erzina? Švara ir tvarka skirtingi dalykai. Švara yra absoliuti sąvoka, tvarka – reliatyvi. Žinoma, du mažamečiai reikalauja daug dažniau švarinti namus, o tvarka yra labai subjektyvus dalykas. Man atrodo, kad tvarka yra žaislai, sudėlioti į lentynas ir dėžes, mano dukra galvoja, kad tvarka yra tuomet, kai jie išmėtyti po visus namus. Man patogiau gyventi prie pirmosios tvarkos, dukrai – prie antrosios. Žinoma, ateina laikas, kai reikia žaislus sutvarkyti pagal tėvų suvokimą, bet didelę laiko dalį namuose būna alternatyvi tvarka. Šeimos nuotraukos visada labai gražios ir visada nelabai reprezentatyvios. Jose vyraujanti tvarka ir harmonija yra daug pasiruošimo reikalaujantis ir ilgai netrunkantis akimirksnis.

Ar vaikai pakeitė atostogų įpročius? Noro atostogauti vaikai nemažina ir pačių atostogų tikrai negadina. Žinoma, dėl vaikų atsiranda poreikis šiek tiek kitaip planuoti atostogas, labiau joms pasiruošti. Pavyzdžiui, dabar rinkdamas viešbutį galvoju ne apie tai, ar bus patogu man, o ar jame yra tai, ko reikia vaikams. Bet gerai, kad laimė yra lengvai užkrečiamas dalykas – laimingi vaikai, laimingi ir tėvai (net ir sėdėdami vaikų baseine). Apskritai, gal ir yra šeimų, kurių gyvenimo ritmas ir įpročiai gimus vaikams nepasikeičia, bet man tai sunku įsivaizduoti.

Ironiškai komentuojate, kad už papildomą neapmokestinamą pajamų dydį galima nusipirkti pusę pakuotės sauskelnių. Kaip vertinate kitas mokestines lengvatas tėvams, auginantiems vaikus? Ar jos skatina turėti didesnę šeimą? Net ir nuo šių metų pradžios beveik padvigubėjusios mokestinės lengvatos auginantiesiems vaikus išlieka gana simbolinė paskata. Šiuo metu papildomas neapmokestinamas pajamų dydis (PNPD) siekia 200 eurų už vaiką. Tai reiškia, kad šeima gauna 30 eurų per mėnesį papildomų pajamų. PNPD turėtų padidėti bent iki 1000 eurų, tuomet jis šiek tiek labiau atitiktų su vaikais susijusias išlaidas ir gal šiek tiek padidintų gimstamumą. Bet nereikėtų įsivaizduoti, kad valstybės finansinė parama yra pagrindinė priežastis auginti daugiau vaikų ar pagrindinė priežastis to nedaryti.

Kaip Lietuva šiuo požiūriu atrodo palyginti su kitomis šalimis? Mėgstame padejuoti, kad jau taip blogai kaip pas mus niekur nėra, kokia Jūsų nuomonė? Lietuvoje finansinė parama nėra didelė, bet suteikiamos labai ilgos motinystės „atostogos“. Atostogos čia kabutėse, nes mažamečių auginimas, žinoma, yra atsakingas darbas, o ne atostogos. Labai ilgas atitrūkimas nuo profesinės veiklos turi ir trūkumų – darbuotojas gali prarasti reikiamus įgūdžius. Beje, mokestinės lengvatos auginantiems vaikus veikia daug geriau nei tiesioginės išmokos, kokios, pavyzdžiui, yra Lenkijoje. Tiesioginėmis išmokomis dažnai susigundo ne tos šeimos, kurios gali ir nori auginti vaikus, o tos, kurios turi daugiausia finansinių sunkumų. Apskritai, net ir labai turtingose valstybėse, skiriančiose didelę finansinę paramą, užtikrinančią palankias sąlygas ir turinčią labai patogią infrastruktūrą vaikams auginti, gimstamumas nėra daug didesnis nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje šeimai vidutiniškai tenka 1,7 vaiko, Švedijoje – apie 2,1.

Su kokiais kitais sunkumais, priklausančiais ne nuo jų pačių, susiduria šeimos, turinčios mažų vaikų, ir kaip jas siūlytumėte spręsti? Kaip sakė Tolstojus „Anoj Kareninoj“ – visos laimingos šeimos yra panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Kiekviena šeima turi savo iššūkių ir problemų, kurie priklauso nuo daugybės aplinkybių, o aš tikrai nesu tas asmuo, kuris galėtų dalinti patarimus, kaip jas spręsti.

Sportas – įprotis, kulinarija – pomėgis

Žaidžiate tenisą, futbolą, krepšinį, skvošą, bėgiojate, irkluojate, dalyvaujate įvairiuose maratonuose. Tiesiog patinka sportas, iššūkiai ar stengiatės sveikai gyventi? Sportas man yra įprotis, todėl niekada nekyla klausimas, kodėl sportuoju. Būdamas penkerių pradėjau lankyti sporto mokyklą – aštuntą valandą ryto troleibusu išvažiuodavau į mokyklą, šeštą vakaro grįždavau. Iki pietų vykdavo gimnastikos treniruotės, po pietų – pamokos. Buvo įdomūs metai. Paskui buvo plaukimas, lengvoji atletika (antras atskyris), buriavimas, orientavimosi sportas, futbolas. Dabar tenisas, skvošas, badmintonas ir naujausia aistra – šuoliai į vandenį. Į ilgų distancijų bėgimą žiūriu net ne kaip į sportą, o kaip į meditaciją, leidžiančią valdyti stresą, skatinančią kūrybiškumą ir tiesiog pakeliančią nuotaiką.

Esate sakęs, kad mėgstate kulinariją. Kokius patiekalus patinka gaminti, ypatingus, gurmaniškus, ar paprastus, sveikus, o gal dabar ir vaikiškus? Taip, kulinarija yra vienas iš ilgamečių mano pomėgių. Keliaudamas po užsienį būtinai parsivežu tradicinių tos šalies patiekalų knygą ir bent kelis išmokstu gaminti. Niekada neskaičiavau, bet turbūt turiu apie 40 tokių kulinarinių knygų. Tiesa, gimus vaikams, egzotiškai kulinarijai erdvės liko daug mažiau ir daug rečiau pavyksta eksperimentuoti virtuvėje. Apskirtai, mūsų namuose nėra „moteriškų“ darbų. Kai kurie darbai yra tik vyriški, bet moteriškų nėra – prie visų veiklų, susijusių su vaikų auginimu ir namų ūkio valdymu, prisideda ne tik žmona, bet ir aš.

P. S. Trumpus atsakymus į kai kuriuos klausimus N. Mačiulis pakomentavo taip: „Šiais informacinio triukšmo laikais glaustumas ir konkretumas yra vertybė.“

Sportiniai iššūkiai

Nerijus Mačiulis daugiausia laisvalaikio skiria įvairiausioms sporto šakoms: yra nubėgęs septynis maratonus, šiuo metu ruošiasi šuolių į vandenį varžyboms, dalyvauja įvairiose multisporto varžybose. 2014 m. Nerijus kartu su verslininku Antanu Anskaičiu, pasivadinę komanda „Lithuanian cougars“, dalyvavo viename įdomesnių sportinių renginių – „Rat race coast to coast“. Tai net tris sporto šakas jungiančios Škotijos kalnuose vykstančios sportinės varžybos, kurių dalyviai turi įveikti 167 kilometrus bėgte, dviračiu ir baidare. Finišą lietuviai pasiekė per 9 valandas 33 minutes 14 sekundžių ir užėmė 17-ąją vietą iš 580-ies. 2015 m. Nerijus Mačiulis kartu su Antanu Anskaičiu ir Arnu Jurskiu bėgo neįprastą maratoną Prancūzijos Medoko regione. Tai ne tik sportinis iššūkis, bet ir didelis karnavalas, ir gurmaniška kelionė. Trasoje sportininkai vaišinami vietinėmis gėrybėmis – sūriais, austrėmis, taip pat ir vynu. Visi dalyviai bėga ne šiaip su sportine apranga, o pasipuošę karnavaliniais kostiumais. Lietuvos atstovai bėgo kūnus išsidažę trispalvės spalvomis. Po kelių mėnesių jie trise planuoja dalyvauti dar vienose įspūdingose multisporto varžybose – „Corsica raid“. Per keturias dienas bėgte, baidarėmis, plaukte ir kalnų dviračiais reikės įveikti daugiau nei 300 kilometrų, vertikaliai pakylant ir nusileidžiant daugiau nei 20 kilometrų.

Giedrė Budvytienė

Žanetos Paunksnė ir Nerijaus Mačiulio asmeninės nuotraukos