Nesuprasti, bet laimingi

Dar ne pabaiga, planuojame turėti septynis vaikus, abu su Neringa esame iš daugiavaikių šeimų. Vaikai – mūsų gyvenimo prasmė ir variklis, tik egoistui svarbu užsidirbti, turėti, kaupti.

Iš didmiesčio į Nemaitonių kaimą Kaišiadorių rajone persikrausčiusių Neringos Rūkės ir Lino Gudaičio-Rūko nesupranta nei tėvai, nei draugai, nei vietiniai gyventojai. O jiedviem kaimas tapo atradimų žeme. Čia, savojoje Karūnos sodyboje, pradėjo intelektualios mados verslą, augina gausią šeimą – šešerių metų dukrą, keturmetes dvynes, dar metukų neturinčius dvynius sesę ir broliuką, o svarbiausia – atrado patys save ir išpuoselėjo darnius santykius.

Verslas be streso Su Neringa ir Linu susipažinau vienoje mados mugių. Jų tiesiog nebuvo galima nepastebėti: patogiai įsitaisiusi Neringa mezgė, Linas bendravo su žmonėmis, o aplink juos zujo mažamečiai vaikai. Jaukus vaizdelis. Tokie patys yra ir prekės ženklu „Rūkė“ pažymėti mezginiai: megztiniai, suknelės, tunikos. Šis žymuo reiškia minkštumą, purumą, šiltumą, kašmyro, moherio, angoros, alpakų vilnos švelnumą, lino spindesį, tačiau pagrindinis drabužių žavesys – originali jų konstrukcija. Neringos Rūkės megztiniuose nėra įprastų detalių: kaklo iškirpte gali tapti ir megztinio apačia, ir viena iš rankovių, nugara – prie­kiu, nors visi drabužiai vieno dydžio, tačiau tinka bet kokio ūgio ir figūros moterims. „Intelektuali mada, multifunkcionalumas, futurizmas, – vardija, pristatydamas žmonos darbus Linas Gudaitis-Rūkas. – Mezginiai įprasmina visiškai naują požiūrį į formą, dovanoja laisvę improvizuoti: žmogus pats turi atrasti, kaip dėvėti drabužį.“ Konservatyvūs ir santūrūs lietuviai ne visada tai supranta ir įvertina. Be to, retas tautietis pasiryžęs už megztinį pakloti 400–600 litų, kokybiški, natūralūs verpalai didina kainą. „O gal ir gerai?“ – spėlioja sutuoktiniai, kurių gaminiai pripažinimą pelnė užsienyje, ypač jie populiarūs JAV. Šioje šalyje Rūkai turi savo agentą, kuris pristato Neringos kūrybą įvairiose mados mugėse ir šou, atstovauja sudarant sandorius. „Amerikiečiai vertina natūralų pluoštą, jiems patinka rankų darbas, natūralios žemės spalvos, o galimybė drabužį keisti pagal nuotaiką ir poreikį – pagrindinis mūsų koziris“, – atkreipia dėmesį N. Rūkė.

Siekis būti kitokiai Pradėję nuosavą verslą pasiskirstė darbais: Linas tapo vadybininku, įsteigė elektroninę parduotuvę, fotografuoja žmonos mezginius, o Neringai tenka visas kūrybinis darbas. Jauna moteris atvirauja, kad baigdama mokyklą ji net neabejojo, jog studijuos drabužių dizainą. Tėtis gal ir norėjo, kad dukra taptų teisininke, advokate, bet nuo mažens Neringai patiko siūti ir perdaryti drabužius – iš pradžių lėlėms, paskui sau. „Oi, kaip mama supykdavo radusi sukarpytus gerus drabužius ar užuolaidas! Naujų džinsų taip ir neišprašiau, sakė: „Vis tiek sugadinsi!“ Aš nenusileidau: „Ne, padarysiu dėvimą drabužį!“ – juokiasi Neringa. Jos, kaip dizainerės, charakteris formavosi jau mokyklos suole, o studijos Giedrės Fledžinskienės aukštesniojoje menų mokykloje, darbas su dizainere Jolanta Rimkute, vėliau patirtis, įgyta dirbant stiliste įvairiuose televizijos projektuose, filmavimo aikštelėse, padėjo suvokti pagrindinį siekį – būti kitokiai! „Mano mama mėgo megzti. Žiūrėdavau į ją su pavydu ir bandžiau megzti pati. Susilaukusi pirmagimės Majos prisiminiau šį pomėgį ir iš didžiulio liūdesio numezgiau beformį megztinį taip, kaip man šovė į galvą. Net pavadinau „Sekmadieniu“ – skirtas dėvėti laisvalaikiu“, – šypsodamasi prisimena pradžią dizainerė. O netrukus pasipylė klausimai: „Iš kur gavai?“, draugės prašė numegzti.

Du mėnesius maistą virėme ant laužo, gyvenome palapinėje ir pamažu tvarkėmės. Tėvai kraipė galvas ir tikino: „Peržiemoję tekini grįšite namo.“ Pamatę, kad esame užsispyrę, siūlė „humanitarinę pagalbą“, draugai – talką.

Šoka iš laimės Pradžia buvo nelengva, ieškojo mezgimo mašinos – juk padaugėjus klientų rankomis megzti prailgs. Rankinę mezgimo mašiną Neringai padovanojo mama. Visi originalūs sumanymai ją aplanko dirbant: „Viską dėlioju mintyse, turiu puikų erdvinį mąstymą, matau, kaip drabužis turi gulėti. Aukštesniojoje meno mokykloje reikalavo pažvelgus į apdarą tiksliai nubraižyti jo iškarpą. Man labai gerai sekėsi, todėl mano kūrybos išskirtinumas – ne raštas ar verpalai, o konstrukcinis sprendimas.“ Visas idėjas Neringa stengiasi užsirašyti, tačiau jos lekia tarsi vaizdai pro greitaeigio traukinio langą, nespėja visų įgyvendinti net ir turėdama talkininkę mezgėją. „Esu laiminga, nes žinau, kad darau tai, kas man patinka ir ką moku geriausiai. Būna, apsivelku ką tik numegztą drabužį ir iš laimės vidury kambario sukuosi, sukuosi, sukuosi, o mergaitės spygaudamos laksto aplinkui ir klausia: „O mums, mama, ar numegsi?“ „Numegsiu, numegsiu, numegsiu...“ – dainuodama atsakau,“ – pasakoja laiminga moteris. Neringa nepamiršta papuošti nei savo vyro, nei vaikų – apmegzti visi nuo galvos iki kojų, mat vartotojiškas požiūris į gyvenimą svetimas jaunai porai, turinčiai šešiametę Mają, keturmetes dvynes Rytę ir Vakarę, greitai metukų sulauksiančius dvynius Vėją Nojų ir Indiją. „Dar ne pabaiga, planuojame turėti septynis vaikus, abu su Neringa esame iš daugiavaikių šeimų, – sako Linas. – Vaikai – mūsų gyvenimo prasmė ir variklis, tik egoistui svarbu užsidirbti, turėti, kaupti.“ Galvodami ne tik apie save, bet ir apie atžalas, jie paliko Vilniaus ir Kauno šurmulį ir įsikūrė apleistoje močiutės sodyboje Nemaitonių kaime. „Gyvendami čia jaučiamės savo vietoje, nors mūsų ligi šiol nesupranta nei didmiesčiuose likę gyventi tėvai, nei draugai, nei vietiniai kaimo žmonės. Ir vieni, ir kiti nepaliauja stebėtis, vadina mus „nesveikais“, ironizuodami klausia: „Ar jūs dar gyvi?“ – pasakoja sutuoktiniai. O jie kitaip savo gyvenimo ir neįsivaizdavo. Čia nėra reikalo niekur skubėti, vaikų auklėjimas, verslas, buities darbai darniai susilieja. „Mergaitės lenktyniauja, kuri pirma surinks vištų kiaušinius, kuri nubėgs žąsų sužiūrėti, aplankys paršą Senį, – pasakoja Neringa ir nutyla, priversdama suklusti. – O žinote, išsipildė mano svajonė: dar lankydama darželį nupiešiau piešinį su namu, šuliniu, tvora, moterys uogauja, vyrai malkas kapoja. Kaime gyventi ir turėti daug vaikų svajojau nuo mažens.“

Kūrybos ypatumas. „Siekiau į tradicinį drabužį pažvelgti kitaip, kad mezginys tiktų ne tik kasdienai, bet ir išeigai, klubui, nebūtų panašus į močiutės megztą megztinį“, – sako Neringa Rūkė.

Sodyba pavadinta ožkos atminimui Atrodo, koks čia žygdarbis persikraustyti į kaimą – tai lyg paskutinė mados tendencija. Tačiau skambiu pavadinimu Karūnos sodyba vadinamas ne šiuolaikinis verslininkų mūras, o mažutėlis, dar protėvių statytas namelis su mediniu tvartu ir ūkiniu priestatu – dešimt metų čia niekas negyveno. Pasak Lino, kai prieš daugiau negu porą metų jie įsikėlė, namo stogas buvo kiauras, sienos supelijusios, nebuvo nei elektros, nei vandens. „Du mėnesius maistą virėme ant laužo, gyvenome palapinėje ir pamažu tvarkėmės. Tėvai kraipė galvas ir tikino: „Peržiemoję tekini grįšite namo.“ Pamatę, kad esame užsispyrę, siūlė „humanitarinę pagalbą“, draugai – talką. Bet abu su Neringa nenorėjome, kad kas kištųsi į mūsų gyvenimą“, – aiškina jaunas vyras, pats savo rankomis išliejęs grindis, išardęs koklių krosnį ir pastatęs dujinę krosnelę, sulopęs stogą, įrengęs vonios kambarį. Metęs darbą troškiame biure, jis įsigijo ūkininko pažymėjimą, mat, be vištų, žąsų, kiaulių, triušių, augina ir garsios Romanovų veislės avis. Sutuoktiniai planuoja užveisti didelį sodą ir daržą. Kaune gimęs ir užaugęs Linas, iš sostinės kilusi Neringa tikina, kad viskas sekasi labai lengvai, jei žinai, kad darai teisingus dalykus. Susigaudyti kebliose situacijose jiems padeda visagalis internetas: jame sužinojo, kaip atlikti statybos darbus, prižiūrėti gyvulius, išmoko ir malkas kapoti trinką įstatę į padangą, ir vištai galvą nukirsti. Tiesa, pirmą kartą dėl drąsos išmetė po burnelę – vis dėlto gyvas padaras. „O kodėl sodyba taip skambiai pavadinta?“ – nerimsta mano smalsumas. Pasirodo, dukrelę Rytę kankino nuolatinis kosulys, vaistų duoti nenorėjo, nutarė gydyti natūraliomis priemonėmis, tad nusipirko ožką ir kiekvieną dieną girdė jos pienu. Ožkos ragų forma priminė karūną, tad ir pavadino gyvulėlį Karūna. Dukra pasveiko, o ožkytė, deja, ilgai negyveno: visi labai liūdėjo ir nusprendė sodybą pavadinti jos atminimui.

Kokia mergina slepiasi už Nr. 41? Neringa ir Linas tikina, kad pramogauti, jei tik to išsiilgsta, visada gali nuvažiuoti į miestą, o gyvenimas kaime atvėrė naujus prasmingo gyvenimo klodus: abu atrado kur kas daugiau savirealizacijos galimybių, bendravimas su vaikais tapo visavertis, tarpusavio santykiai ir vertybės – prasmingesni. Sutuoktiniai nekonkuruoja, kuris viršesnis, kuris šeimos galva, su pagarba priima vienas kito nuomonę, sprendimus. Žinoma, ir pasibara, ir pasipyksta, tačiau šių nesklandumų tragedija nelaiko, anaiptol tiki: jei žmonės nesipyksta, jų santykiai mirę, tiesiog jie vienas kitam svetimi. „Nepatikėsite, tačiau gyvenimo kaime specifika stebėtinai apvalo ir išgrynina viską aplinkui, ne išimtis – ir tarpusavio santykius. Vienas apie kitą nuolat sužinome ką nors naujo, bandydami įveikti keblias situacijas, esame priversti keistis, augti, bręsti, – vienas kitą papildydami aiškina Neringa ir Linas, kuriuos šokiruoja vis labiau visuomenę kaustantis bendravimo šaltis. – Technologijos atitolina žmones: mažamečiai vaikai, jaunimas, net ir vyresni žmonės perėmė madą susirašinėti žinutėmis, vietoj žodžių vartoja kelių raidžių sutrumpinimus ar veidukus, ženkliukus. Ar lietuvių kalba tokia negraži, ar stokojame žodžių, neturime nieko nuoširdaus pasakyti kitam žmogui?“ Paradoksas, tačiau būtent naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis Linas ir Neringa susipažino. Abu valandų valandas leido virtualioje erdvėje, taip net eidavo į pasimatymus, kol kartą Linas pasiryžo sužinoti, kokia mergina slepiasi už Nr. 41: apsivilko gražiausius marškinius, sėdo į traukinį ir nurūko į Vilnių. Po dviejų valandų juos aplankė didžioji gyvenimo meilė. Eglė Leonovienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.