Nuo ko pūva obuoliai?

Rūšių įvairovė

Obuoliuose galite pamatyti kelių rūšių puvinius. Pirmiausia puviniai skirstomi į dvi kategorijas: tie, kurie patenka į obuolių audinį tik per pažeistus vaisius, juos sumušus, sutrenkus, pradūrus, ir kitas žaizdas, ir tuos, kurie gali įsiskverbti į nepažeistus obuolius.

Dažniausiai obuolius pažeidžia rudasis vaisių puvinys (grybas Monilinia fructigena). Užsikrėtimo pradžia paprastai sutampa su jaunų ūglių ir žiedinių pumpurų skleidimusi. Grybo dauginimąsi skatina didelė santykinė drėgmė, lietus, rūkas. Pirmiausia grybo konidijos susidaro ant likusių pernykščių mumifikuotų vaisių. Kai temperatūra didesnė negu 5 °C, ant mumifikuoto vaisiaus subrandinta konidijų masė gali užkrėsti besiformuojančius vaisius per žiedų organus.

Vėliau infekcija į vaisius patenka dar jiems kabant ant medžio per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Vaisiai užsikrečia ir besiliesdami vieni su kitais per nesužalotą odelę. Užkratą padeda platinti vėjas, lietaus lašai, vabzdžiai. Per tanki laja, menkai vėjo prapučiamas sklypas taip pat skatina ligos plitimą.

Geriausiai grybas Monilinia fructigena vystosi šiltu ir drėgnu oru (temperatūra 24–28 °C, santykinė oro drėgmė 75–80 proc.). Užsikrėtimo vietoje po 2–6 dienų ant vaisiaus atsiranda ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė. Dar po 5–7 dienų dėmelė greitai apima visą vaisių, o jo paviršiuje susiformuoja koncentriškais ratais išsidėsčiusios arba pakrikos gelsvai rusvos, lyg miltuotos karputės. Pažeisti vaisiai nukrenta arba kybodami sudžiūva ir virsta mumijomis, kurios kybo iki kitų metų. Jose grybas peržiemoja.

Kai vasara lietinga ir šilta, obuoliai gali užsikrėsti sode dar prieš skynimą.

Neretai obuoliai su rudojo puvinio užkratu, bet be išorinių matomų ryškių požymių patenka į laikymui skirtą derliaus dalį. Rudasis puvinys aptinkamas jau laikymo pradžioje, jei obuoliai laikomi šiltai. Požymiai ant sandėliuojamų obuolių visai kitokie nei lauke. Perrenkant obuolius randame juodus, blizgia odele supuvusius vaisius. Ir skirtingai nei lauke, čia grybas sporų nesudaro, tad kitų šalia gulinčių obuolių nepažeidžia. Žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina, todėl sandėliuojamus vaisius reikia laiku atvėsinti.

Kekerinio puvinio sukėlėjas grybas Botrytis cinerea labai plačiai paplitęs tarp sodo, daržo ir dekoratyviųjų augalų kaip ligų sukėlėjas. Užkrėsto obuolio vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salstelėjęs. Vėliau vaisius suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta, pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai. Pūdo visų veislių, įvairioje taroje bei temperatūroje laikomus vaisius. Į sandėlius užkratas dažniausiai patenka iš sodo, bet gali išsilaikyti ir nešvarioje patalpoje bei taroje.

Obuoliai labiau serga, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po žydėjimo dažnai ir gausiai lyja. Tokios klimato sąlygos ypač palankios kekerinio puvinio plitimui. Vaisiai užsikrečia per obuolio taurelę. Puvinio dėmelės ant obuolių išryškėja vėlai, pradedant nokti vaisiams. Ir, jei sode, net skinant vaisius, ji dar nėra aiškiai matoma, tai išryškėja vėliau, jau laikomuose obuoliuose. Sandėlyje puvinys gali persimesti ir į sveikus vaisius.

Tenka apgailestauti dėl sugedusių obuolių, kurie skleidžia gana aštrų pelėsių kvapą. Juo labiau, kad juntamas pelėsio kvapas persiduoda ir sveikam vaisiui. O išpjovus sugedusiais obuolio dalis, paragavus neretai jaučiamas ir nemalonus skonis. Kaltininkas – pelėjūninis puvinys (grybas Penicillium expansum). Nuo šio puvinio obuoliai genda tik sandėlyje ir daugiausia nuostolių būna laikymo pradžioje. Jeigu vaisiai laiku atšaldomi, nuostolių būna mažiau.

Pelėjūninis puvinys nesukelia problemų sode, bet pelėsio sporų yra visur, jos įsiskverbia į mechaniškai pažeistus audinius, įspaustus, per vėlai nuskintus vaisius. Ant užkrėstų vaisių atsiranda šviesiai rudų, vandeningų, suminkštėjusių, griežtai ribotų dėmių. Pažeistos vaisiaus dalies paviršiuje susidaro melsvai žalsvos pelėsio karputės. Šiuo puviniu greitai apsikrečia šalia esantys sveiki vaisiai. Nors žema temperatūra sulėtina puvimo procesus, kai kurios Penicillium pelėsių atmainos yra gana agresyvios, todėl gali toleruoti žemas temperatūras, puvinys pasireiškia net šaldytuve laikomuose obuoliuose.

Laikymo pabaigoje dažniau galima aptikti obuolių, pažeistų karčiojo puvinio (grybas Gloeosporium fructigenum). Ant vaisių dažniausiai iš karto atsiranda kelios rudos nedidelės, kiek įdubusios karčiojo puvinio dėmelės ryškiais kraštais, su juodais, dažniausiai ratu išsidėsčiusiais spuogeliais – grybo dauginimosi organais. Išsiveržus konidijoms, spuogeliai pasidaro rausvi, tarsi miltuoti. Pažeisti vaisiai apkarsta, vysta, raukšlėjasi, lieka tamprūs. Sandėlyje puvinys plinta nuo vieno vaisiaus ant kitų.

Karčiojo puvinio infekcija patenka per lenticeles, mechaninius pažeidimus, neaplenkia nė natūralių ertminių darinių – lenticėlių. Optimali temperatūra grybui augti ir sporoms susidaryti yra 20–24 °C, bet jis sėkmingai gali plisti, kol temperatūra nenukrenta žemiau nulio, todėl sandėliuose, net ir esant žemai temperatūrai, gali gadinti obuolius.

Soduose grybas peržiemoja ant žievės arba mumifikuotuose vaisiuose.

Baltasis puvinys (grybas Gloeosporium album) pradžioje prie vaisiaus taurelės suformuoja nedideles apskritas puvinio dėmeles, kurios greitai didėja, susilieja. Įpuvusioje dėmėje iš pradžių iškyla balzgani kauburėliai – grybo acervuliai, išsidėstę dėmėje koncentriškais ratais. Atsiradus konidijoms, jie įgauna baltų, dulkėtų karpučių pavidalą. Puvinio vietoje vaisiaus minkštimas nemaloniai saldokas, nekartus. Vaisiai baltuoju puviniu gali užsikrėsti dar sode nuo sergančių šakučių, bet jis vystosi tik tada, kai vaisiai visai prinoksta – sandėliuose. Grybas vystosi žemoje temperatūroje, labai dažnas šaldytuvuose laikomuose vaisiuose, bet daugiausia žalos padaro laikymo pabaigoje.

Fuzarinį puvinį sukelia grybas Fusarium lateritium. Šį puvinį atpažįstame iš to, kad obuoliai pradeda pūti iš vidaus nuo sėklalizdžio. Iš pradžių pažeistų obuolių negalima atskirti nuo sveikųjų. Tik perpjovus pažeistą obuolį, viduje matyti rudasis šerdies puvinys, o sėklalizdyje susiformuoja rausvos spalvos pelėsis. Puvinys palaipsniui apima visą vaisių ir pereina į obuolio paviršių, kuris pasidengia rusvomis, į karputes susitelkusiomis apnašomis. Pradėję pūti obuoliai būna kartoki ir valgyti netinka. Šerdies puvinį gali sukelti ir kiti grybai. Jie visi patenka į vaisių vidų per atvirą taurelę arba per nutraukto kotelio žaizdą.

Tipiški juodojo vaisių puvinio (Alternaria spp.) požymiai yra daugiau ar mažiau apvalios, nuo rudos iki juodos spalvos dėmės, dažnai prasidedančios ant įvairių vaisiaus odelės įtrūkimų ar kitų pažeistų audinių. Dėmės paprastai išsidėsto aplink taurelę, vaisiaus kotelį arba žaizdeles, kurios atsiranda vaisių skynimo metu.

Kaip apsaugoti derlių nuo puvinių

Nėra lengva kontroliuoti, todėl reikia taikyti įvairius metodus, kad būtų išvengta puvinių plitimo.

Efektyviausias, tačiau nemažai laiko ir pastangų reikalaujantis veiksmas yra bendras vaismedžių sanitarinis švarinimas. Iškirpkite vėžines ir kitas ligotas, negyvas šakas, kurios yra infekcijos šaltiniai. Ligotos šakos turėtų būti sudegintos, o ne susmulkintos ar kitaip paliktos pūti. Nukritę ligoti, supuvęs, pažeisti mumifikuoti vaisiai taip pat yra infekcijos šaltinis – juos būtina surinkti ir utilizuoti – sudeginti arba bent jau užkasti apie 30 cm žemėje, bet tikrai nepalikti ant medžio ir ant žemės.

Genėjimas reikalingas ne tik medžiui formuoti, bet ir būtina sąlyga geresnei ventiliacijai medžio lajoje. Tokiu būdu nesusidaro palankios sąlygos ligų plitimui. Grybų sporos, kurios patenka ant vaisių dar ant medžio, vėliau gali sukelti problemų. Besimptomiai vaisiai atrodo švarūs, kai dedami į saugyklą, tačiau susidarius tam tikroms sąlygoms, gali prasidėti puvimo procesai. Visos obelų veislės yra jautrios puviniams.

Profilaktiniai ankstyvi purškimai pavasarį orientuoti prieš daugelio ligų ir kenkėjų plitimą. Augalų apsaugos produktai nuo puvinių naudotini prieš pat vaismedžių žydėjimą ir tuoj po jo, nes šiuo laikotarpiu formuojasi vaisių užuomazgos, ir daugelis vaisių puvinių sukėlėjų į jas patenka per žiedų organus. Bene svarbiausia obelų liga yra rauplės, kurios pažeidžia lapus, vaisius, ūglius. Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė sukamštėja ir, vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti užsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti. Rauplėti obuoliai dažniau puolami kitų puvinių, todėl daug prasčiau laikosi per žiemą.

Vaisių kokybė taip pat labai priklausys nuo optimaliai gaunamų maistinių elementų. Todėl augimo ir nokimo metu rekomenduojama papildomai aprūpinti vaisius maistinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, kalciu. Vaisiai, turintys pakankamai kalcio, yra mažiau pažeidžiami puvinių.

Kuo ilgiau išlaikyti geros kokybės obuolius priklausys nuo veislės savybių ir skynimo laiko. Laikymui tinkamiausi žieminių veislių obuoliai. Skinti reikia tinkamai subrendusius vaisius, nes kuo labiau subrendęs vaisius, tuo tampa jautresnis puviniams laikymo metu.

Nuimdami derlių atsargiai elkitės su vaisiais, kai skinate, dedate vaisius į dėžę, pervežate ir panašiai, kad išvengtumėte suspaudimų, sumušimų ir kitų sužeidimų. Sumušti, pažeisti vaisiai yra jautrūs pelėsiniams puviniams. Be to, obuoliai su dėmėmis ar įspausti, sumušti obuoliai išskirs daugiau etileno dujų, dėl kurių vaisių nokimas suintensyvėja, tad jie netiks ilgam laikymui.

Kur ir kaip laikyti?

Tara, kurioje laikomi vaisiai, turi būti švari. Dėžės, konteineriai, tara neturi būti aklinai uždaryti.

Svarbu reguliariai perrinkti obuolius, šalinti pagedusius, kad puviniai nepasklistų plačiau. Turint nedidelį obuolių kiekį, kiekvieną obuolį atskirai apvynioję, išvengsime užkrato plitimo, jei kuris nors pradės pūti. Net atskyrus obuolių sluoksnius dėžėje popieriumi, – tikėtinai nuostoliai mažesni.

Nuėmę derlių, vaisius laikykite vėsiai. Vieta gali būti įvairi, nuolatinė ar laikina – priklauso nuo to, kiek yra sąlygojama aplinkos temperatūros. Rūsys, ypač įrengtas po žeme, – idealus atvejis. Nešildoma mansarda, veranda, balkonas – tinkama iki tam tikro laiko. Temperatūra neturėtų nukristi žemiau užšalimo. Kitu atveju obuoliai peršals. Šilta temperatūra skatina puvinių atsiradimą. Puvinių intensyvumas priklauso nuo sandėlio temperatūros. Kai sandėlyje temperatūra 2–4°C, obuolys supūva per 20–30 dienų, kai 20–25 °C – per kelias dienas.

Nelaikykite obuolių šalia bulvių. Bulvės sendamos išskiria dujas, o dėl šių dujų obuoliai gali greičiau pūti. Dviejų rūšių produkciją galite laikyti toje pačioje patalpoje, tačiau nelaikykite jų vienos šalia kitos.

Elenos SURVILIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.