Nuo Velykų vėl širdis gieda

„Velykos – tai virsmo gamtoje ir žmogaus širdyje metas, kai viskas prasideda iš naujo. Nuo Velykų keičiasi, atgyja ne tik gamta. Atgyja ir žmogus – jo mintys ir per žiemą prislopusios jėgos. Vėl norisi gyventi, nepasiduoti sunkumams, įveikti darbus darže, sode ar kitur“, – mintija Vilija Stankevičienė, iš gamtinės medžiagos kurianti įvairaus dydžio margučius. Vienas iš jų, skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui, – net metro aukščio. Moteris sako visą dūšią į jį sudėjusi.

Nerado, ko reikia Daryti netradicinius, o galbūt naują tradiciją pradedančius margučius V. Stankevičienę paskatino jos Tėvynę apėmusi emigracija. „Kartą draugė, gyvenanti Amerikoje, paprašė nupirkti ir atsiųsti ką nors, kas primintų Velykas Lietuvoje. Apėjau parduotuves, muges, turgus, bet neradau to, kas būtų savita, nenusibodę. Todėl nusprendžiau pati imtis darbo. Iš samanų, kitų žolynų padariau pakabinamą margutį ir nusiunčiau draugei. Jai labai patiko“, – nutikimą prieš dešimt metų prisimena Vilija. Draugės pagyra ir malonumas, patirtas darant margutį, pažadino moters kūrybines galias. Be to, iš sausų žolynų darydama margučius ir paukštelius, ji rado priebėgą nuo gyvenimo sunkumų.

Kas svarbiausia? V. Stankevičienės namuose – trys sunkūs ligoniai: vyras, jo mama ir sesuo. Moteris turi sūnų, dukrą, jie geri, paslaugūs, kaip ir kiti artimieji. Vis dėlto jai, Vilijai, tenka didžiausia našta rūpinantis sergančiais namiškiais. O kur dar pamaininio darbo sunkumai vadinamajame šaldytuve. Vilija čia duoną užsidirba perrinkdama šaldytas mėlynes, bruknes, spanguoles, kitas uogas. Vieną savaitę dirba nuo 6 iki 14 val. antrą – nuo 14 iki 22 val., trečią – nuo 22 iki 6 val., paskui – vėl viskas iš pradžių. „Pripratau prie abiejų režimų – namų ir darbo. Laimė, artimieji pasistengia, kad bent išsimiegočiau, – šypsosi Vilija, atsidusdama, kad iki pensijos likę treji metai prilygsta atstumui, kurį pėsčiomis nueisi iki Japonijos. „Radusi laisvą minutę, puolu iš žolynų kurti. Tada būnu čia ir dabar – visa kita lieka už borto. Šis užsiėmimas man – vaistas nuo depresijos, dūšios išlaisvinimas nuo gyvenimo spaudimo. Atsigaunu, kai, darydama margutį, artėju prie tikslo – kai ryškėja toks, kokį sugalvojau“, – prisipažįsta Vilija. Pasak moters, svarbiausia jos gyvenime – rūpintis šeima ir kurti.

Ornamentai – iš javų Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtą margutį Vilija padarė iš kartono, jį apgaubdama samanomis, išpuošdama liaudiškais raštais, surinktais iš javų varpų ir šiaudelių. Jubiliejinio margučio viduje esantis medelis, ant kurio prikabinta samaninių margučių, simbolizuoja Gyvybės, arba Pasaulio, medį, kartu – Tėvynės grožį, gyvastį. Visa tai simbolizuoja ir didžiojo margučio apačioje niekad nevystančios gėlės – jos keičiamos. Margučio skaitmuo 100 – iš gintaro kruopelių. Vilijos dūšia smagiai atsigaudavo ir artėjant prie kitų ne menkesnio užmojo tikslų – matant, kaip ant pusės metro aukščio kiaušinių ryškėja lietuvių liaudies ornamentai, sudėti iš javų varpų. Šie margučiai dar labiau primena Gyvybės medį seniau Lietuvoje pieštą ant skrynių. Kiaušinių karkasas padarytas iš suglamžyto popieriaus, jį apipurškus sandarinimo putomis, paskui apipjausčius, nušlifavus, viršų apklijavus plonyčiu popieriumi. Vienas pusmetrinis kiaušinis aprištas samanomis, kitas – išteptas lipalu ir išvoliotas aguonų sėklytėse. Ornamentai sudėti iš sausų javų varpų bei gėlių žiedų. Virš margučių gieda paukšteliai.

Pašnibžda fantazija Anksčiau Vilija ir mažųjų margučių karkasus darydavo panašiai – iš popieriaus ir sandarinimo putų. Dabar nevargsta – nusiperka kiaušinių ruošinių iš plastiko. Ant jų siūlu pritvirtina samanų, tada išpuošia, kaip fantazija šnabžda. Kodėl Vilija į Lietuvos valstybingumo jubiliejui skirto margučio kraštus įvyniojo ne 100 varpų, o 101? „Ir dėl simetrijos – kad kraštuose būtų 50 varpų, ir dėl simbolikos – per viduriuką pritvirtintą varpą sieju su gražia Tėvynės ateitimi, valstybingumo antro šimtmečio pradžia“, – aiškina Vilija. Už ką ji myli Lietuvą, kai daug kas nusivylęs gyvenimu čia? Juk ir pati, ir jos šeima nepertekusi nei pinigų, nei kito medžiaginio gėrio, tad kodėl neemigruojantys, neprasigeriantys, kitaip nepalūžtantys? „Nesame nei skurdžiai, nei turčiai. Negalime Dievo varyti į medį. Duonai užtenka, be to, turime namus, sukrapštome automobilio remontui. Džiaugiuosi, galėdama prisidurti prie algos, mugėse pardavusi savo kūrybos margučius, tada ir anūkų batams užtenka pinigų. Smagu mugėse bendrauti su žmonėmis, girdėti, kaip giria mano margučiais. Daugelis klausia, ar, siunčiant į užsienį, nesutrūks“, – savo džiaugsmais dalijasi V. Stankevičienė, neužmiršdama kitų žmonių bėdų.

Širdis atsigauna „Skauda širdį, kai kiti žmonės nuo sunkumų palūžta. Tuos, kurie nepalūžta, turbūt saugo angelai, tikėjimas jais. Mintys materializuojasi. Jei netikėsi, kad gyvenime būsi palaimintas, taip ir bus. Tuo įsitikinau ir savo, ir kitų žmonių pavyzdžiu. Kokią mintį paleidi į Visatą, tokia grįžta. Palinkėsi kitam bloga ar kitą nuskriausi – ir blogis tau bumerangu grįš. Jei gyventume pagal 10 Dievo įsakymų, žemėje rojus būtų“, – svarsto Vilija. Pasak jos, turbūt mūsų, žmonių, prigimtis vienoda – turime gyventi, kas benutiktų. Turime nepasiduoti sunkumams. Šią stiprybę sugrąžina Velykos. „Artėjant Velykoms jaučiu, kaip širdis atsigauna – vėl esu pilna naujų jėgų, planų. Jaučiu, kad naujųjų jėgų užteks ne tik esamiems sunkumus įveikti – jų liks susidoroti ir su negandomis, kurios gali ištikti“, – sako Vilija ir prisipažįsta, nuo kada užsikrečia Velykų nuotaika.

Kas yra laimė? „Velykų pradedu laukti, kai pirmą kartą išgirstu juodąjį strazdą. Čia, Kaune, Neries pakrantėse, kur gyvenu, krūmuose gausu įvairių paukščių. Jų balsus skirti išmokė gamtininkas Antanas Aleknonis, gyvenantis Lekėčiuose, Šakių rajone. Susipažinome su juo apylinkėse uogaudami, ir susidraugavome. Dažniausiai juodąjį strazdą pirmą kartą išgirstu vasarį, tada ir sujuda, sukruta širdis... Iš pradžių jis tik lavina balsą, o nuo Velykų – giedote gieda, – pasakoja moteris, o paklausta, kaip suprantanti laimę, tęsia: – Daugelis laimę sieja su pasiektu tikslu. Atrodo, pasieksi, ko troškai, ir būsi laimingas. Taip nėra. Man laimė – matyti, kaip nušvinta akys žmogaus, kuriam padėjau. Matydama, kad žmogus pasijuto laimingas dėl to, kad jam pagelbėjau, ir pati jaučiuosi laiminga. Tai malonesnis jausmas nei namus pasistatyti.“

Sielai linki ramybės Ko Vilija palinkėtų skaitytojams Velykų proga? „Velykų rytą sielai – ramybės, širdžiai – spindinčio džiaugsmo, o visą gyvenimą – Dievo palaimos“, – linki neįprastų, bet su didele meile sukurtų margučių autorė. Ji nuo mažų dienų gražiai piešė. Romantikos paviliota, įstojo į hidrometeorologijos technikumą Ukrainoje, mat, kaip pati sako, patiko darbas su vandeniu – jį stebėti, tirti. Pagal profesiją dirbo septynerius metus – stebėjo vandens telkinių temperatūrą, srovės greitį. Ištekėjus reikėjo daugiau pinigų, tad pakeitė darbą. „Dabar mano romantika liejasi darant margučius“, – sako su šypsena nesiskirianti Vilija.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ ŪP korespondentė