Obelynės perlai

Obelynėje, kuri žinoma kaip paveldo objektas, auga gausi nykstančių dekoratyviųjų ir sodo augalų kolekcija. Šį sodą lygiai prieš šimtmetį pradėjo kurti vienas žinomiausių Lietuvoje gamtininkų Tadas Ivanauskas. Atvežęs daug obelų veislių, jas daugino ir sodino, kai kurias platino Lietuvoje, nes turėjo obelų daigų mokyklą. Sekdami jo pėdsakais aptikome profesoriaus pasodintų veislių Pakaunės sodybose, jas identifikavome ir šiuo metu jau auginame jaunus vaismedžių sodinukus, kuriais gali pasidžiaugti istorinėmis veislėmis besidomintys sodininkai.

Donatas KLIMAVIČIUS

Kauno kolegijos Aplinkos inžinerijos katedros lektorius

Gamtosaugos pradininkas

Prof. T. Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta ne tik viena turtingiausių šalyje obelų veislių, bet ir dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių ir formų medžių, krūmų: net 59 rūšių ir formų spygliuočiai (pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalės eglės, 6 rūšių maumedžiai). Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų. Obelynėje taip pat auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir 1959 m. pasodinta metasekvoja.

Profesorius laikomas gamtosaugos pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis buvo vienas pirmųjų, prakalbusių apie žmonių daromą žalą gamtai, būtinybę saugoti retas rūšis, neniokoti aplinkos ja džiaugiantis ir puoselėjant, todėl savo sodinukus platino Lietuvoje ir už jos ribų. Tikriausiai tai ir leido išsaugoti senąsias veisles. Tiesa, sodyboje šiandien auga ne visos T. Ivanausko daugintos veislės, galbūt per ilgą laiką kai kurios išnyko. Matyt, tai nujausdamas gamtininkas platino sodinukus po šalies sodybas, tikėdamasis taip išsaugoti ateities kartoms.

 ‘Vilhelminis’

Tai viena žymiausių Obelynėje auginamų veislių. Ji sukurta 1864 m. Vokietijoje, Zolingeno apylinkėse, dar vadinama ‘Kaizeriu Vilhelmu’ (vok. Kaiser Vilhelm). Spėjama, kad tai yra ‘Harberto reneto’ sėjinukas. Lietuvoje auginta iki Antrojo pasaulinio karo ir tarpukariu, šiuo metu retai aptinkama senuosiuose sodybų soduose. Vaisiai labai gražūs, stamboki, vienas obuolys sveria apie 150 g. Svarbu tai, kad šios veislės vaisiai atsparūs rauplėms. Obuoliai skinami spalio viduryje ir išsilaiko iki pavasario.

Vaisiai kūgiški ar apvaliai kūgiški, švelniai briaunoti. Odelė padengta vašku, žalsvai gelsva, vėliau auksiška, įsaulyje padengta tamsiai raudonais dryželiais. Minkštimas saldžiarūgštis, gelsvai baltas, purus, sultingas. Vaismedžiai augūs ar labai augūs, todėl sodybose verta sodinti su žemesniais vegetatyviniais M.26 poskiepiais. Patys vaismedžiai jautroki šaltoms žiemoms, linkę pramečiuoti. Labai įvairuoja jų žydėjimo laikas, nes obelys kartais žydi labai anksti arba labai vėlai. Jauni medeliai dera jau trečiaisiais metais. Vaisiai ant šakelių laikosi tvirtai, todėl skinant jas būtina prilaikyti.

‘Paprastasis antaninis’

Šios genetiškai patikrintos veislės vaismedžiai puikiai tarpsta Obelynės sode. Ją labai mėgsta sodybų šeimininkai ir iki šių dienų augina, tik, deja, ne visada originalią veislę, nes ji turi daug atmainų. Specifinio aromato ir skonio vaisiai sunoksta rugsėjo viduryje. Nuskinti išsilaiko iki gruodžio vidurio, o palankiomis sąlygomis ir ilgiau. Obuoliuose randama 11 proc. sausųjų medžiagų, 8 proc. cukraus, 0,96 proc. rūgščių ir apie 11,3 mg/proc. vitamino C. Vaisiai labai įvairuoja savo forma, sunokę nusispalvina šviesiai geltonai, kartais įsaulyje raustelėję.

Vaismedžiai gana atsparūs žiemos šalčiams ir žievės ligoms, nereiklūs dirvožemiui ir augavietei. Šakelės labai tvirtos ir puikiai išlaiko gausų derlių, nereikalaudamos papildomų atramų, nes šakos auga stačiu kampu, o tai rečiau būdinga kitoms veislėms. Vaismedžiai neturi stipresnio augumo požymių, metūgliai irgi auga silpnai. Auginant su sėkliniais poskiepiais augalai dera 5–6 metais, su vegetatyviniais dera jau 2–3 metais, o vaisiai labiau nusispalvina raudonai.

Žymusis sodininkas prof. Adomas Hrebnickis, aprašydamas šią obelų veislę dar 1903 m., neabejojo jos ilgalaikiškumu. Puikūs vaismedžio ir vaisių požymiai ‘Paprastąjį antaninį’ išsaugojo iki šių dienų. Šios veislės vaisiai tinka sultims, cukatoms, sūriams ar džemams gaminti bei rauginti.

‘Kronselinis’

Ši veislė atgabenta iš Prancūzijos. Įdomu tai, kad auginama skirtingose šalyse ir regionuose turi net 14 pavadinimų. Manoma, kad ši veislė yra ‘Paprastojo antaninio’ sėjinukas. Lietuvoje buvo auginama jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Obuoliai sunoksta rugsėjo antroje pusėje ir tuoj pat tinka vartoti. Atskiri vaisiai sunoksta kiek vėliau. Išsilaiko iki sausio pradžios. Obuoliai pakankamai stambūs, sveria iki 160 g, labai skirtingos formos, atsparūs rauplėms, tačiau netransportabilūs. Obuoliams būdingas aromatingumas, saldžiarūgštis, gaivinantis skonis. Jų odelės paviršius padengtas vašku, žalsvai gelsvas, saulės apšviestoje pusėje kartais švelniai raustelėjęs. Minkštimas gelsvai baltas, labai sultingas. Vaismedžiai augūs, vainikas stambus. Žiemoms pakankamai ištvermingi, žydi anksti, dera 3–4 metais.

‘Vytis’

Tai profesoriaus sukurta žieminė obelų veislė. Kadangi labiau nebuvo platinama, tai ir išliko tik Obelynėje. Obuoliai sunoksta rugsėjo pabaigoje ir išsilaiko iki vasario. Vaisiai skirtingo stambumo ir nelabai išvaizdūs, ryškiai briaunoti, odelė geltona ar žalsvai geltona, įsaulyje švelniai raustelėjusi. Vaisiai rauplėms jautroki, gero rūgščiasaldžio skonio. Vaismedžiai vidutinio augumo. Žiemoms jautroki, žydi vėlai. Su sėkliniais poskiepiais dera 4–6 metais. Vaismedžiai pramečiuoja, tačiau derėjimo metais derlius gausus. Vaisiai ant šakelių laikosi tvirtai.

‘Beržininkų ananasas’

Surasta 1886 m. Beržininkuose. Šią veislę surado A. Hrebnickis kaip nežinomos kilmės sėjinuką ir gausiai išplatino šalyje. Šiandien ši veislė plačiai auginama sodybose. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pabaigoje ir išsilaiko iki lapkričio. Obuoliai gražūs, stambūs, atsparūs rauplėms, rudajam puviniui, obelys – miltligei. Vaisiai malonaus rūgščiasaldžio skonio, apvaliai kūgiški, jų odelė geltona, įsaulyje švelniai raustelėjusi. Vaismedžiai augūs, žiemos šalčiams vidutiniškai atsparūs, žydi anksti, derėti pradeda vėlokai, su sėkliniu poskiepiu 6–7 metais.

Donato Klimavičiaus nuotraukos

2021-01-12