Ūkininkas Julius Šateika pasakojo, jog jo tėtis Linas Šateika 1989 m. pabaigoje parašė prašymą gauti 25 ha žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Žemė, kaip ir kitiems 15-ai pirmųjų rajono ūkininkų, buvo pamatuota 1990 m. pavasarį. Iš pradžių ūkininkas augino grūdines kultūras, rapsus, cukrinius runkelius, o nuo 1995 m. – įvairias daržoves.
„1994-ųjų ankstyvą pavasarį olandų pakviesti tėtis su broliu Dobilu ir tuometiniu vietos ūkininkų sąjungos pirmininku Kazimieru Vaišvila važiavo į Olandiją. Šios šalies žemdirbystės lygis ir pasiekimai tėtį labai sužavėjo, todėl 1995 m. jis pradėjo auginti daržoves. Tais metais jau pasėjo 3 ha morkų ir pasodino 5 ha kopūstų, – „Ūkininko patarėjui“ prisiminė J. Šateika. – Lietuvoje prasidėjus olandų daržininkystės projektams (1996–1999 m. olandai plėtė savo daržovių sėklų rinką ir pardavė savo daržovių auginimo technologijas), iš kelių Lietuvos ūkininkų pretendentų galiausiai buvo pasirinkti trys pažangūs, nebijantys naujovių ir rizikuoti, perspektyvūs ūkiai.
Ir tėtis buvo tarp jų. Olandai konsultavo dėl žemės dirbimo, sėjos, pasėlių priežiūros bei derliaus nuėmimo. 1997 m. pavasarį olandiškas sėklas sėjo jau su olandiška pneumatine morkų sėjamąja, o kopūstus į durpių puodelius, suformuotus durpių puodelių gaminimo ir sėjos mašina. Per tuos metus į ūkį buvo investuota technikos už 400 tūkst. litų. Tai buvo didžiulis šuolis į priekį.“
Iš pradžių L. Šateika augino įvairius kopūstus (ankstyvuosius, vėlyvuosius, raudongūžius, Pekino, Briuselio, savojos, žiedinius, brokolius), nemažai svogūnų, morkų, burokėlių, net lauko pomidorų, braškių, petražolių, kopūstų daigų, pastarnokų. Nuo 2009 m. nuspręsta pasilikti tik prie morkų ir svogūnų.
Pasak J. Šateikos, nors Lietuvoje ir nebuvo problemų, kur ir kam parduoti visas auginamas daržoves, ūkininkai susidūrė ir su darbo jėgos trūkumu, ir su skirtingos technikos poreikiu. „Su modifikuota bulvių kasamąja galima nuimti ir svogūnus, šioms dviem kultūroms užtenka tos pačios nuėmimo technikos. Tačiau bulvių ir svogūnų sodinimas visiškai skiriasi, kaip ir tam reikalinga technika. Panašiai yra ir su morkomis. Nevienodos ir daržovių laikymo sąlygos. Sandėliuose, kuriuose laikomos bulvės, svogūnų jau nelaikysi, ir atvirkščiai. Daug, rodos, ne tokių ir didelių niuansų, bet visi šie dalykai yra labai svarbūs“, – vardijo ūkininkas.
Pasak J. Šateikos, jei įvairias daržoves ūkininkas norėtų tiekti prekybos tinklams, jis turėtų būti apsirūpinęs skirtingomis plovimo linijomis, reiktų dar daugiau darbuotojų.
Šiuo metu bendrai tėvo ir sūnaus ūkiuose dirba apie 70 žmonių, auginama 200 ha morkų ir 180 ha svogūnų.
Moderniuose sandėliuose ūkininkai gali laikyti apie 12 tūkst. t morkų ir apie 6 tūkst. t svogūnų. Priklausomai nuo metų, nuimamas skirtingas tiek morkų, tiek svogūnų derlius. Nors tėvas ir sūnus Šateikos stengiasi užauginti ir rudenį nuimti 6 tūkst. t svogūnų, pastaruosius dvejus metus pavyko sulaukti vos pusės norimo svogūnų kiekio.
„Gamta siuntė ir ilgalaikį lietų, ir krušą, svogūnai dėl to kentėjo labai stipriai. Pernai morkų užaugo apie 60 t iš ha, nors tikslas buvo užauginti apie 100 t iš ha. Šių metų orai didelio džiugesio irgi nekelia. Koks bus derlius, pamatysime rudenį. Maždaug už poros savaičių jau pradėsime imti ankstyvąsias morkas ir svogūnus. Vėlyvieji svogūnai bus imami rugsėjo mėnesį, morkos – dar vėliau, spalio mėnesį“, – aiškino J. Šateika.

Daržoves ūkininkai tiekia tiesiogiai į didžiuosius prekybos tinklus. Didžiausia konkurencija –
su lenkų daržovių augintojais, kurie daržoves užaugina daug pigiau negu tą padaro Lietuvos daržininkai. Ūkininko tvirtinimu, rinka apskritai yra globali. Jeigu, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje neužaugo morkų ir svogūnų derlius, tai Europoje šių daržovių kaina iš karto pakyla.
„Kai Pakistaną ir Indiją prieš keletą metų nuniokojo smarkios audros, daug hektarų daržovių paskandino, nemažai nuplovė, Europoje svogūnų kaina tą sezoną buvo šoktelėjusi beveik iki 1 Eur/kg. O kai mes labai daug priauginome morkų, pardavinėjome į Italiją, Vokietiją ir apskritai visiems, kam tik buvo galima parduoti, nes Lietuvoje kainos buvo nukritusios iki neįsivaizduojamų žemumų. Atrodytų, nėra mūsų, daržininkų, Lietuvoje daug, bet „stumdytis“ yra su kuo. Ir vietinė konkurencija neišvengiama“, – samprotavimais dalijosi J. Šateika.
J. Šateika prie tėvo ūkio prisijungė baigęs agronomijas studijas. „Mūsų šeimoje ir mano seneliai iš mamos pusės, ir pati mama, ir tėvas – visi esame agronomai. Aš – jau trečiosios kartos agronomas“, – pažymėjo pašnekovas.
Jaunajam ūkininkui savarankiškai ūkininkauti iš pat pradžių sekėsi gerai. Nuo vaikystės matė ūkininkaujančių tėvų pavyzdį. Studijuodamas agronomiją daugiausia žinių gavo apie grūdines kultūras, apie daržininkystę buvo mokoma vos pusmetį. Per tą laiką J. Šateika pats vedė dvi paskaitas apie morkas ir svogūnus. „Ūkininkaujant patirtis netruko ateiti. Su tėčio ir Nerijaus, ūkio agronomo, pagalba iki šiol sukamės, po truputį augame“, – ŪP teigė ūkininkas.
Pasak dabar jau patyrusio daržovių augintojo, ūkininkauti, plėtoti ir modernizuoti savo ūkius labiausiai trukdo biurokratija. „Tikriausiai be nemalonių gamtos siurprizų, biurokratija ūkininkams yra daugiausia iššūkių keliantis reikalas. Būtų labai neblogai, jei biurokratinė našta mums imtų mažėti. Bet kol kas to nėra“, – apgailestavo J. Šateika.
Ūkininkas pateikė konkretų pavyzdį. Norint keistis žemėmis su ūkininkais, būtinas šimtaprocentinis valdų atitikimas – ne tik hektaras į hektarą, bet ir aras į arą. Jeigu bent kiek valdų dydžiai skiriasi, reikalingos papildomos sutartys su aplinkiniais ūkininkais. „Grynas biurokratizmas. Negali ūkininkauti, turi galvoti, kaip tinkamai dokumentus sutvarkyti. Maždaug po mėnesio jau matoma tvarkymų pabaiga. Bet kiek laiko sugaišta. Belieka tikėtis, kad naujasis žemės ūkio ministras savo žodžius apie biurokratizmo mažinimą tesės“, – vylėsi pašnekovas.
J. Šateika pažymėjo, jog jų daržovių ūkis yra specifinis. Dirbamos žemės kartu su tėvu turi apie 500 ha, daržoves augina 380 ha plote. Todėl tokiam ūkiui reikalinga bent penkerių metų sėjomaina. „Atsiranda labai didelė rizika, kad nebebus norinčiųjų su mumis keistis žemės sklypais. Tai ne vien mūsų, tai visų daržininkų problema“, – tikino daržovių augintojas.
J. Šateika, kaip ir jo tėvas L. Šateika, priklauso Lietuvos daržovių augintojų asociacijai (LDAA), yra Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariai.
„Asociacija, kaip ir kitos žemdirbių organizacijos, tikrai yra reikalinga. Priklausydami LDAA, galime kalbėti daržininkų balsu su aukščiausiais šalies valdžios atstovais, išsakyti savo problemas, pasiūlymus. Ir svarbiausia – būti išklausyti ir išgirsti. Su visais buvusiais žemės ūkio ministrais esame susitikę, bendravę. Aš manau, kad reikia ir skėtinių organizacijų, jungiančių rajonų ūkininkų atstovus, kad skirtingų šakų ūkininkai išsakytų savo rūpesčius ir suprastų vieni kitus. Per šias organizacijas ūkininkus greičiau pasiekia aktuali informacija“, – pastebėjo J. Šateika.
Tiek artimesnėje, tiek ir tolesnėje ateityje daržovių augintojas sieks savo ūkį dar labiau modernizuoti, skaitmenizuoti. Šalyje, J. Šateikos tvirtinimu, jau yra keli ūkiai, į kuriuos drąsiai galima lygiuotis. Modernumui, naujovėms, žinoma, reikia labai daug investicijų. Visa daržovių auginimui reikalinga įranga yra specifinė, gaminama pagal konkretų ūkininko užsakymą.
„Mums, pavyzdžiui, reikėjo morkų kombaino, bet firmą, gaminančią daržovių nuėmimo techniką, teko įtikinėti beveik dvejus metus, kad pagamintų mums norimą kombainą. Kai atsirado dar vienas ūkininkas iš Vokietijos, kuris panorėjo tokio paties kombaino, gamykla sutiko jį gaminti. Dabar tokių kombainų Europoje yra bent 10. Iki tobulybės mums – dar labai toli, yra ko siekti, nes ateitis priklausys tik su laiku spėjantiems ūkiams“, – įsitikinęs daržovių augintojas J. Šateika.
Juliaus ŠATEIKOS nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.