Padegustuokime senųjų obelų vaisių

Joris RAMONAS

Sodą matė pro tvorą

Paklaustas, ar miško ekologiją Lietuvos žemės ūkio universitete studijavęs, ne viename regioniniame parke dirbęs Simonas Obelynėje rado svajonių darbą, atsakė, kad vieta, kurioje atsidūrė prieš aštuonerius metus, yra mažas unikalus regioninis parkas. „Tenka pavaduoti muziejininkę. Ir pravesti ekskursiją muziejuje. Vedu edukacijas lankytojams tiek sode, tiek parke. Lankytojai mane kartais ir šeimininku pavadina“, – šypsojosi pašnekovas. Būdamas vaikiščiu, jis su draugais žvelgdavo pro tvorą į obelis, mat gyveno netoliese, ir, jei ne tvora, gal būtų paragavę viliojančiai atrodančių vaisių. Vargu ar tuomet Simonas galėjo numanyti, kad vaikščios po slėpiningąjį sodą ne kaip lankytojas, o kaip jo draugas ir gelbėtojas. Būtent gelbėtojas – kad seni vaismedžiai kuo ilgiau megztų vaisius, kaip ir garbaus amžiaus žmonėms, jiems reikia ypatingos priežiūros.

Tinkamai genimi, gydomi nuo ligų, saugomi nuo kenkėjų ir kitų bėdų, vaismedžiai gali gyventi daug ilgiau. Pratęsti vienos ar kitos veislės gyvenimą galima įskiepijus ją į jauną medelį. Būtent įskiepių Obelynės lankytojai ieško norėdami atkurti savo senelių sodus.

Augs ir derės 100 metų

Pasak S. Stašaičio, yra ir paprastesniu keliu einančių lankytojų: atvažiuoja, nusikrato patikusią obelį ir grįžta namo su derliumi, dėl kurio nepajudino nė piršto. Pasirinkti obuolių niekas nedraudžia, bet sodas vilioja ir žvėris. „Stirnos obuoliauja, kiškiai smaguriauja jaunesnių medelių žieve, tad jaunas obelaites toje sodo dalyje, kur pasodinom tų veislių obelų, kurios T. Ivanausko sąrašuose yra, o senų medžių sode nėra išlikusių, būtinai reikia aptverti tvora“, - sakė pašnekovas.

Kiekvieną rudenį, baigiantis rugsėjui, obuolių mėgėjai renkasi į Senojo paveldo sodo obuolių degustacijas. Simonas prisimena sodo istoriją, kuri prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, kai sovietų valdžia atėmė iš profesoriaus žemę ir jis užpykęs 1954–1952 m. užsodino sodą iš likusių neparduotų ir neišdalintų sodinukų. „Dabar sodui daugiau nei 70 metų. Tinkamai prižiūrimos obelys gali augti ir šimtmetį. Per 5–7 metus žeminant obelų viršūnę, iš naujų ūglių galima suformuoti derančias šakas, suformuoti naujas lajas. Tad vaikystės skonio obuolių ieškantieji ar senųjų veislių kolekcininkai, atvykę į Obelynę, randa tai, ko ieško“, – sakė pašnekovas.

Krisdamas duobutę išmuša

Pasak jo, reitingų lentelės viršuje yra ‘Beržininkų ananasas’, ‘Serinka’, dar vadinama molinuku, ‘Grabšteinu’, kurio teisingas pavadinimas būtų ‘Gravenstein’ ir kurį ne vienas painioja su ‘Rudens dryžuotuoju’. Pastarojo minkštimas baltas, prie odelės rožinis, o ‘Grabšteino’ – geltonas. Vertas dėmesio ir sultims skirtas ‘Lietuvos pepinas’. ‘Geležinis’ ne veltui taip vadinamas, nes šių žieminės veislės obuolių galima rasti kuo puikiausiai išsilaikiusių ir po sniegu.

„Dar apie juos sakoma, kad, krisdami nuo šakos, ne šoną susimuša, o duobutę žemėje išmuša. Labai šiuos obuolius mėgsta iš po sniego išsikasti stirnos. Bandžiau „geležininukus“ išlaikyti iki pavasario, bet man jų skonis nepatiko. Vokietijoje (iš kur ši veislė kilusi) ‘Geležinio’ obuoliai dovanojami vaikams gruodžio pradžioje, švenčiant šv. Mikalojaus dieną. Kai ekskursijų metu pavaišinu mūsų vaikus, būna, kad kai kuriems obuoliai patinka“, – pasakojo S. Stašaitis.

‘Starking’ – kita žieminė veislė, išvesta Šiaurės Amerikoje apie 1930 m. Kai Lietuvoje tarpukariu žmonės pradėjo geriau gyventi, atsiveždavo sodmenų iš įvairių pasaulio šalių. Šios veislės obuoliai gerai laikosi net iki gegužės pabaigos, o skaniausi po Naujųjų metų, vėliau apkarsta. „Ši veislė – mano mėgstamiausia. Obuoliai kūgio formos, kieti, raudoni, viršutinė obuolio dalis ryškiai briaunota tarsi karūna. Akivaizdu, kad tokia forma ir lėmė jų pavadinimą“, – pastebėjo pašnekovas.

Atskira tema, pasak jo, – ankstyvieji obuoliai, dar ir dabar vadinami popierkomis. „Iš tiesų ‘Baltasis alyvinis’ ir ‘Popierinis’ yra skirtingos veislės. ‘Popierinio’ obuoliai pasižymi išryškėjančia briauna, panašia į siūlę (skiauterytę), arba aiškiai viename šone matoma linija, – veislės ypatumus paaiškino specialistas. – Vaisiai saldūs, gana dideli, prinokę baltos spalvos. O ‘Balto alyvinio’ odelės spalva nokstant pagelsta kaip dramblio kaulas ir vaisiai prinoksta pora savaičių vėliau už ‘Popierinį’.“

Profesoriaus mėgstamiausias – ‘Vilhelminis ‘

Senųjų veislių obuoliai nebuvo tokie saldūs, prie kokių esame pratę dabar. Tiksliau būtų sakyti pripratinti, nes veisles kuriantys selekcininkai ėmė pataikauti valgytojams. Kuo saldžiau, esą, tuo skaniau. Tačiau ne visi susimąsto, kad saldaus obuolio maistinė vertė prastesnė nei saldžiarūgščio.

„Žmogui reikia visko: ir saldaus, ir rūgštaus. Daug fruktozės turinčių senųjų veislių obuoliai prastai laikosi, greitai pūva. Pavyzdžiui, ‘Beržininkų ananasinis’ turi tiek fruktozės, kad sunokęs viduje ima darytis skaid­rus. Dėl to ir trumpiau laikosi. Šiuolaikinės selekcijos obuoliai, net ir labai saldūs, laikosi gerai. Be abejo, tai lemia ir laikymo sąlygos. Anksčiau obuolius sandėliuodavo rūsiuose, laikydavo ant aukšto, pastogėse užklotus šiaudais ar dėdavo į kapčius. Su šiuolaikinėmis saugyklomis neverta net lyginti, – sakė pašnekovas. –

Prof. T. Ivanauskas mėgo ‘Vilhelmą kaizerį’, dar vadinamą ‘Vilhelminiu’. Šios veislės obelų Obelynėje pasodinta daugiausia. Vaisiai rūgštoki. Išskirtinė savybė – neserga rauplėmis. Ši 1864 m. Vokietijoje išvesta veislė greitai paplito Lietuvoje. Galima jos rasti ir netoli T. Ivanausko sodybos esančiuose soduose. Greičiausiai iš profesoriaus medelyno atkeliavo pas kaimynus.“

Neįmenami žymekliai

Obelynėje vaismedžiai nepurškiami nuo rauplių, tad labai gerai matosi, kuri veislė atspari, kuri ne. Pasak Simono, profesoriaus išvestas ‘Vytis’ veda skanius, geltonus, vaškinius obuolius, galinčius išsilaikyti net iki vasaros, tačiau medžiai neatsparūs rauplėms.

„Būna, atvažiuoja lankytojai, pamato vaisius ir sako, kad auga tokie ir pas juos, bet nežino, kokia veislė, – pasakojo S. Stašaitis. – Ir mes dar nesame identifikavę visų veislių. Net patyrę sodininkystės ekspertai negali užtikrintai pasakyti, kokios veislės viena ar kita obelis. Archyve neradome plano, kur būtų pažymėta, kokios veislės medeliai ir kur sodinta. Prie kuolų buvo rišami metaliniai žymekliai, kuriuose būdavo iškaltas numeris. Metalo detektoriaus pagalba radome tų cegelių ir prie obelų žemėje. Pagal juos T. Ivanauskas žinojo, kokia veislė. Stalčiuose tokių žymeklių ir nuo medelyno laikų likusių skardelių radome daug, tačiau naudos, norint atpažinti veisles, mums iš jų mažai. Čia tik muziejaus eksponatai. Lieka tik viltis, kad profesoriaus archyve rasime, kas padės sužinoti, kaip buvo įveistas sodas.“

Simono Stašaičio nuotraukos