Pagarba protėviams ir gimtajai žemei

Nuo pedagogikos prie agronomijos

Ūkininkė G. Lunskytė svarstė, kad tikriausiai gana dažnai vaikai pasirenka tėvų kelią. Pirmiausia ji pasuko mamos – pedagogės Vidos Lunskienės – keliu, įgijo specialiosios pedagogės-logopedės specialybę. Keletą metų dirbo mokytoja Vilniuje ir labai džiaugėsi savo darbu, ryšiu ir santykiu su vaikais. Jautėsi savo rogėse. „Tačiau 2013 m. netekau tėčio – Vytauto Lunskio. Teko baigti mokytojauti ir iš sostinės grįžti gimtinėn. Buvo labai sunku tiek man, tiek ir mamai. Tėčio ūkį nusprendėme pasidalyti ir ūkininkauti, tęsti tėčio darbus. Baimės, neužtikrintumo buvo daug. Iš karto nesupratome, kokias pajamas ūkis gali generuoti, kiek galima gauti pelno. Bet labiausiai man trūko žinių“, – apie netikėtą ūkininkavimo pradžią pasakojo moteris.

Ūkininkei atmintin įsirėžė ir susitikimas su lizingo atstovais dėl teleskopinio krautuvo, tėvo paimto likus keliems mėnesiams iki mirties. Tuo metu krautuvas kainavo apie 300 tūkst. tuometinių litų.  G. Lunskytė prisipažino, kad joms su mama, pedagogėms, tokia kaina atrodė nesuvokiamai didelė, trijų gyvenimų išsimokėti neužtektų. „Nuvykau į Vilnių, lizingo bendrovę, ketindama tartis – norėjau krautuvą grąžinti. Bet pasitiko trys kostiumuoti vyrai. Ant balto lapo akivaizdžiai surašė, kiek dar likčiau skolinga, nors ir grąžinčiau techniką. Tuomet ir ryžausi kažkaip krautuvą išlaikyti, atsiskaityti. Ir ką jūs manote – išsimokėjome gana lengvai. Supratau, kad lizingas yra viena iš priemonių, be kurių ūkininkavimas vargiai įsivaizduojamas. Tai – jokia blogybė“, – tikino dabar jau patyrimo įgavusi ūkininkė. 

Praėjus porai savarankiško ūkininkavimo metų, G. Lunskytė nusprendė studijuoti agronomiją Kaune, tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete. Reikėjo įgyti specialių žinių, gebėti ir pačiai priimti sprendimus, o ne tik klausytis patarimų ar rekomendacijų. Palengva atėjo ir supratimas, kad iš ūkio galima uždirbti, planuoti naujas investicijas. Ūkininkauti, pasak ŪP pašnekovės, nėra tik tam tikrų kultūrų auginimas, svarbiausias yra gebėjimas valdyti finansus, įsivertinti savo realias galimybes. Ūkininkė su mama laikosi nerašytos taisyklės – jei skolinasi, tai tik tiek, kad vėliau pačioms nebūtų sunku gyventi ir išgyventi įsipareigojimų laikotarpį. Galbūt dėl to ūkio plėtra nėra labai sparti, ne taip drąsiai taikomos pažangiausios technologijos, leidžiančios plačiais žingsniai žengti į priekį.

„Bet mes ūkininkaujame ir gyvename saugiai. Galime ramiai užmigti vakare. Manau, kad ūkį pavyko prisijaukinti tik praėjus keleriems metams nuo ūkininkavimo pradžios“, – šypsojosi pašnekovė.

Kitokiomis akimis

Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo savarankiško ūkininkavo pradžios, G. Lunskytė tvirtino, jog dabar jau visai kitaip vertina žemės ūkį. Nebėra didelių baimės akių. Tiesa, pasak ūkininkės, pastaruoju metu atsiranda kitų bauginančių dalykų. Net ir gamta darosi vis labiau nenuspėjama. Žalioji politika ūkininkus taip pat spraudžia į griežtus rėmus. Nors žaliasis kursas pradeda šiek tiek švelnėti, nebėra toks agresyvus, bet vis vien kelia daug iššūkių.

„Ūkininkavimas yra labai pasikeitęs, palyginti su ankstesniais laikais, ir vis keičiasi. Mūsų ūkiai dabar – gražūs, europiniai. Teko vasarą lankytis viename iš didžiausių Vokietijos augalininkystės ūkių. Buvo dalykų, kurie sužavėjo, kėlė nuostabą. Bet ir mūsų ūkiai yra niekuo ne prastesni. Pasidžiaugiau Lietuvos ūkių evoliucionavimu. Galime tuo didžiuotis visoje Europoje“, – tikino ūkininkė.

Kalbant apie žemės ūkio techniką, tikslinį ūkininkavimą, G. Lunskytei kyla minčių, jog ateityje gali nebeužtekti paprastų mechanizatorių. Gali prireikti samdyti net IT specialistus, kurie gebėtų valdyti labai sparčiai ir nuolat modernėjančią žemės ūkio techniką, ją prižiūrėti, naudotis visomis jos galimybėmis. „Vien mokėti vairuoti traktorių nebeužtenka. Aš pati turiu traktorininko teises, pavairuoju, jei labai prireikia. Tačiau mūsų ūkyje kiekvienas turi savo darbus, man tokios garbės – vairuoti traktorių – nebelieka“, – pastebėjo moteris.

Pokyčiai akivaizdūs

Pasak G. Lunskytės, jei jos tėtis turėtų galimybę pamatyti, koks jo kurtas ir puoselėtas ūkis yra dabar, tikrai pasidžiaugtų. Ūkio žemės plotus pavyko padidinti. Parduoti ruošiami kokybiški grūdai. Seniau ūkininkė neturėjo sandėlio, kuriame galėtų bent laikinai laikyti didžiąją dalį užaugintos produkcijos. Neturėjo nei grūdų džiovyklos, nei valyklos. Dabar tai turi. Įrengta šiuolaikinė degalų stotelė, technikos plovykla, atitinkanti aplinkosauginius reikalavimus.

„Stengiamės ūkininkauti tvarkingai, pasižiūrime geriausių pavyzdžių iš kitų Lietuvos ūkių ir savo ūkyje stengiamės įgyvendinti. Iš sutaupytų lėšų kas metai kažką įsirengiame, pasidarome. Ateinančiais metais labai norėtume pasistatyti grūdų sandėliavimo bokštus. Ketiname atsinaujinti dirbtuves, kad būtų erdvesnės, patogesnės, kad būtų galima remontuoti ne tik traktorius ar sunkvežimius, bet ir kombainus“, – ateities sumanymais dalijosi ūkininkė.

Optimalus ūkis  

Bendrai su mama G. Lunskytė valdo 750 ha augalininkystės ūkį, turi visą reikalingą techniką. Tokio dydžio ūkis, pasak ūkininkės, joms yra optimalus.

„Jei žemės plotus plėstume, neišvengiamai turėtume pradėti galvoti apie naują didesnę sėjamąją, dar vieną galingesnį traktorių. Tektų nemažai papildomai investuoti. Kiek ir ko turime dabar – puikiausiai, be įtampos susitvarkome, darbuotojų užtenkame“, – pažymėjo ŪP pašnekovė.

Pasak G. Lunskytės, su įvairiomis rizikomis susiduria kiekvienas verslas. Žemės ūkis – ne išimtis. Ūkininkas nuolat priverstas svarstyti, kada tinkamiausias metas pirkti, kada – parduoti. Dėl nežinios, kiek pavyks uždirbti, neįmanoma tiksliai susiplanuoti darbų, pirkinių ar investicijų.

„Kitam sezonui jau nusipirkome apie 80 proc. reikiamo kiekio trąšų. Bet kyla ir abejonių, ar nepaskubėjome. O gal trąšos pigs? Gal po Naujųjų metų pasitiksiantys nauji mokesčiai nebus tokie skaudūs, kaip dabar atrodo? Kartais sprendimai gali labai brangiai kainuoti“, – svarstė ŪP pašnekovė.

Pritaria žemdirbių protestams 

Ūkininkė minėjo labai palaikanti tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos žemdirbių protestus.

„Buvo minčių prisijungti prie lietuvių komandos ir skirsti į Briuselį, į gruodžio 18 d. protestą. Tik dėl darbų to nepavyko padaryti. Bet į Vilnių, traktorių žygį, ir iš mūsų ūkio važiavome traktoriais. Turėjome ką pasakyti, žinojome, už ką kovojame. Manau, kad visi protestai parodė, kokie rimti, dalykiški yra žemdirbiai. Mūsų reikalavimai – pagrįsti, mes mokėjome solidžiai, tvarkingai reikalauti“, – žemdirbių bendruomene džiaugėsi G. Lunskytė.

Prosenelių žemėje

Ūkininkė tikino jaučianti didelę pagarbą savo protėviams Lunskiams, kurių žemę dabar dirba. Ūkininkavo jos proseneliai, tėvas. Būtų ūkininkavę ir seneliai, jei nebūtų buvę ištremti į Sibirą. G. Lunskytė teigė, kad net ir praėjus daug metų nuo tėvo mirties, jai iki šiol plačiau atsiveria durys, kai žmonės sužino, kieno ji dukra. Todėl moteriai labai brangi ir jos pavardė, kurios keisti neketina. 

„Kartais padejuoju, kad yra sunku. Galima būtų žemę išnuomoti ir be rūpesčių gyventi. Bet tuomet prisimenu tėčio prašymą niekuomet ūkio neparduoti. Ir jau nebegaliu nutraukti ketvirtosios ūkininkų kartos tęstinumo“, – redakciją tikino G. Lunskytė.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.