Palikimas ateities kartoms: Tremtinių ir politinių kalinių albumas „Ištremti iš Tėvynės“

„Ištremti iš Tėvynės: Tremtinių ir politinių kalinių nuotraukų albumas“ yra daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vykdomos programos „Tremties ir kalinimo vietos“ darbo rezultatas. Leidinį rengė ir sudarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus istorikai: Benas Navakauskas, Birutė Panumienė, Violeta Jasinskienė, Elvyra Mickevič, Jolanta Vilija Sinkevičiūtė, Julita Milašiūtė.

Pirmasis toks albumas

Tai pirmasis lietuvių ir anglų kalbomis parengtas nuotraukų albumas, nuosekliai pasakojantis sovietų represijas patyrusių asmenų – tremtinių ir Gulago lageriuose kalintų politinių kalinių – istorijas. Leidinyje pateikiama apie 800 nuotraukų iš Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų Sibire, europinėje Rusijos dalyje ir Centrinėje Azijoje. Dauguma albume panaudotų nuotraukų iki šiol nebuvo publikuotos. Todėl tyrinėtojams, asmenims, patyrusiems sovietų represijas, jų artimiesiems, šia tema besidomintiems skaitytojams sudaromos unikalios galimybės pamatyti ir prisiliesti prie nuo sovietinio vykdyto teroro nukentėjusių žmonių istorijų.

Vykdomos programos „Tremties ir kalinimo vietos“ tikslas – rinkti ir išsaugoti buvusių tremtinių, politinių kalinių atsiminimus, nuotraukas, eksponatus – patirtų išgyvenimų liudijimus. Sukauptų daugiau nei 70 tūkst. atsiminimų rankraščių ir apie 50 tūkst. nuotraukų archyvų pagrindu sudaryti keturi leidiniai, rengiamos daugiatomės „Didžiųjų tremčių“, „Lietuvos gyventojų Gulago lageriuose“ serijos. Šiuo albumu siekiama per nuotraukose pasakojamas politinių represijų aukų istorijas pažvelgti į Lietuvos žmonių – tremtinių ir politinių kalinių – išgyvenimus, patirtą persekiojimą, netektis, taip pat brutalaus totalitarinio režimo gniaužtuose išsaugotą laisvės troškimą, viltį ir žmoniškumą. Albumo skyriuose skaitytojai matys ryškų kontrastą tarp gyvenimo, kurto nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, ir to, ką krašto gyventojams teko patirti atšiauriuose Sibiro taigos, Užpoliarės, Uralo kalnų papėdžių, Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų regionuose – tremties vietose ir Gulago lageriuose, išsibarsčiusiuose po visą sovietinės imperijos teritoriją.

Prisimename tamsiausius istorijos puslapius

XX a. totalitarinių Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir Kinijos režimų teroras nusinešė milijonus žmonių gyvybių. Režimo priešų izoliacija, naikinimas, gyventojų masiniai areštai ir deportacijos buvo neatskiriama visų jų politikos dalis. Šiandieninė Rusijos karinė agresija Ukrainoje, augantys vidaus gyvenimo suvaržymai pačioje Rusijoje, nuolatinis istorijos perrašinėjimas, politinių represijų aukų atminimo ženklų naikinimas – akivaizdžios retotalitarizacijos pastangos – verčia nuolat prisiminti tamsiausius žmonijos istorijos puslapius.

Leidinys skirtas 2023 m. Lietuvos Respublikos Seimo skelbtiems tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti. Kartu rengiant šią vizualinę istoriją buvo siekiama Lietuvos ir užsienio skaitytojams nuosekliai ir patraukliai pristatyti sovietų represijų istoriją pasakojant jas patyrusių žmonių likimus, įprasminančius nepriklausomą Lietuvą, tremtį, įkalinimą ir viltis bei jų išsipildymą sugrįžti į Lietuvą. Albumas skiriamas visų represuotųjų atminimui.

1953 m., prieš septyniasdešimt metų, vieno brutaliausių XX a. diktatorių Josifo Stalino mirties išvakarėse, iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą išgabentos paskutinės masinių trėmimų aukos. Iš viso iki 1953 m. į tremtį išvežta 132 tūkst. Lietuvos gyventojų, dar apie 156 tūkst. įkalinta sovietų lageriuose ir kalėjimuose.

1940–1990 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje masinių represijų aukomis tapo apie 300 tūkst. gyventojų. Nuo teroro nukentėjo visos etninės ir socialinės grupės, gyvenusios Lietuvos teritorijoje: lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti; valstiečiai, karininkai, mokytojai ir visuomenininkai. Politinėmis represijomis siekta palaužti tautos priešinimąsi okupacijai, suardyti nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusią visuomenės struktūrą, keisti krašto etninę sudėtį, eliminuoti iš visuomenės tiek okupaciniam režimui aktyviai besipriešinusius, tiek dėl savo socialinio statuso, giminystės ryšių „komunizmo statyboms“ netinkamus asmenis.

Istorijas pasakojančios nuotraukos

Leidinyje atspindėti pagrindiniai tremtinių ir politinių kalinių istorijų aspektai: gyvenimas, kurtas nepriklausomoje Lietuvoje, trėmimo ir areštų momentai, tremties ir kalinimo vietų bei regionų, kuriuose tremtyje ir lageriuose atsidūrė Lietuvos gyventojai, vaizdai, buitis nelaisvėje, vaikų likimai, tremtį ir Gulagą patyrusių tautų įvairovė, pasipriešinimas terorui bei sovietinių represijų atmintis.

Politinių kalinių ir tremtinių nuotraukos yra ypač įtaigūs istoriniai šaltiniai, dažnai turintys net stipresnį poveikį žmonių sąmonei ir atminčiai nei tekstai. Kiekviena išlikusi nuotrauka savyje saugo sunkią, iššūkių kupiną istoriją.

Masiniu reiškiniu tremtinių fotografijos tampa tik pačioje penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai tremties vietas pradeda reguliariai pasiekti siuntiniai iš sovietų okupuotos Lietuvos, o atokius Sibiro regionus palaipsniui užplūsta raudonarmiečių karo grobis – Rytprūsiuose, Vokietijoje ir kituose regionuose pavogti fotoaparatai bei kita technika.

Galimybę į tremties vietas atsigabenti fotoaparatus turėjo vos keletas tremtinių. Iš daugumos jie buvo atimti trėmimo metu arba vykdant kratas tremtyje. Tremties nuotraukų, kuriose įamžintas tremtinių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais, yra išlikę ypač mažai. Jos yra išskirtinės vertės istorijos šaltiniai. Iki Stalino mirties fotografavimas lageriuose buvo slaptas ir retas. Yra nedaug penktojo dešimtmečio kalinių nuotraukų, kurias slapta padarė lagerio prižiūrėtojai, laisvieji darbuotojai, dirbę tuose pačiuose objektuose kartu su kaliniais, arba aplankyti atvykę giminaičiai (lankyti buvo galima iki 1947 m.).

Masiniu reiškiniu fotografavimas lageriuose tampa 1954–1956 m., kai po Stalino mirties ir kalinių sukilimų pasikeitė kalinimo sąlygos ir atmosfera. Didžiąją dalį lagerio vaizdų fotografavo patys kaliniai, dalį nuotraukų padarė vietiniai laisvai samdomi fotografai. Lagerio nuotraukoms buvo kelta viena sąlyga – nebuvo galima fotografuoti lagerio administracijos ir konvojaus pareigūnų. Todėl kalinimo režimą atspindinčių nuotraukų yra labai mažai. Absoliuti dauguma jų yra portretinės arba grupinės, siųstos artimiesiems arba dalintos likimo draugams kaip atminimas apie kartu praleistus sunkius kalinimo metus. Kaliniai fiksavo svarbius savo gyvenimo momentus: darbą, laisvalaikį, slapta švęstas religines ir tautines šventes, laidotuves, gamtą. Taip jie paliko vieną unikaliausių šaltinių, pasakojantį apie kalinių patirtas represijas, kasdienybę, buitį, papročius, priešinimąsi okupacijai ir nutautinimui.

Iš tremtinio fotografo Vytauto Balčikonio (1929–2014) atsiminimų rankraščio:

Dar Lietuvoje buvau nusipirkęs tokį seną fotoaparatą, jį kaip tai pasiėmiau. Labai norėjosi ir čia fotografuoti, tačiau fotomedžiagų – jokių. Kartą komendantas liepė visiems pristatyti savo nuotraukas, visi užriko, kad neturim. Aš prisipažinau, kad galiu padaryti nuotraukas, tačiau reikia medžiagų. Ir mane išleido į Tomską – 80 km pėstute iki Asino ir 100 km geležinkeliu. Taip aš iš vidurio taigos pirmą kartą patekau į didelį miestą. Tai jau buvo didelis pasiekimas ir atgaiva. Medžiagų atsivežiau, bet kaip tas nuotraukas be elektros padaryti? Pabandžiau prie žibalinės lempos – gavosi. Būtina turėti raudoną lempą, tokios šviesos reikia. Radau sesers raudoną sijoną ir taip jį pritaikiau. Sibire pridariau daug ir neblogų nuotraukų ne tik sau, saviems, bet ir visam kaimui, ir tiems ukrainiečiams, moldavams tremtiniams. Sijonas, aišku, jau nebetiko savo pirmai paskirčiai, bet ir sesuo daug nuotraukų turėjo. Iš to turėjau ir kiek pelno, ypač kai komendantas visus suvarė.

Albumo sudarytojus kalbino Aldona JAKAVONIENĖ / LGGRTC

Titulinėje nuotr.: Monika Juknevičiūtė ir Zuzana Čepaitė akmens kasykloje. Balchašas. Steplagas, Kazachija, 1954 m.