Panevėžio rajono kepykloje vadovai – „teta“ ir „dėdė“: Kisieliai atskleidė, kas suburia komandą

Pirmoji krosnis iš „šroto“

Viskas prasidėjo prieš tris dešimtmečius nuo drąsaus ir širdimi priimto sprendimo. Tuo metu Panevėžyje ramiai gyvenę ir stabilius darbus turėję sutuoktiniai – Audronė, dirbusi Juozo Balčikonio gimnazijoje, ir Albinas – susidūrė su permainomis: Anapilin iškeliavus Albino mamai, Radviliškių kaime liko tuščia gimtoji sodyba. Nors kitiems jos nereikėjo, Kisieliams pasidarė be galo gaila palikti likimo valiai gimtuosius namus, todėl šeimoje buvo nutarta sodybą išsaugoti. Būtent šis sprendimas ir tapo naujo, netikėto jų gyvenimo etapo pradžia.

„Galvojome, vasaras leisim, auginsim svogūnus, morkas, kopūstus, burokus ir kitas daržoves… Bet gyvenimas pakrypo visiškai kita linkme mūsų gerų bičiulių iš Vokietijos dėka. Jie davė idėją „Kodėl jums nepabandžius kepti duonos?“ ir padėjo įsigyti pirmąją krosnį“, – prisimena Audronė Kisielienė.

Ši pirmoji krosnis, surinkta iš vadinamojo „šroto“, sodyboje stovi iki šiol kaip svarbus istorinis simbolis.

Pradžioje kepykla įsikūrė moliniame tvartelyje, kur anksčiau buvo laikomi gyvuliai. Kisieliai dirbo per du darbus – dieną atlikdavo pagrindines pareigas, o po jų skubėdavo į kaimą minkyti tešlos.

Mūsų santykiai labai draugiški ir šilti. Nežinau kodėl, bet darbuotojai mus vadina tiesiog „Teta“ ir „Dėde“. Kepykloje dažnai girdėti: „Ar nematėte dėdės? Kur teta?“ Visi vieni kitus labai gerai pažįstame

AUDRONĖ KISIELIENĖ APIE SANTYKIUS SU RADVILIŠKIŲ KAIMO KEPYKLOS DARBUOTOJAIS

1996 m. kepykla veiklą pradėjo nuo dviejų rūšių gaminių – šviesios baltos duonos ir tuo metu itin populiarių pūstų batonų. Netrukus gamybos apimtys taip išaugo, kad 2000-aisiais šeima žengė rimtą žingsnį: pasistatė didesnę kepyklą buvusioje fermoje ir visą dėmesį skyrė tik šiam verslui. Kiek vėliau, šalyje išdygus didiesiems prekybos centrams, kilo rimtų iššūkių, tačiau Kisieliai nenuleido rankų ir atrado savo tikrąją nišą – atsigręžė į natūralios, pagal senąsias tradicijas raugintos naminės duonos kepimą.

Prasminga misija

Senasis molinis tvartelis ir pati pirmoji krosnis šiandien gavo naują, prasmingą misiją – čia vyksta edukacijos, kuriose savo pirmuosius duonos kepalėlius kepa atvykę vaikai ir svečiai.

„Mūsų pirmoji patalpa dabar tarnauja edukacijoms. Jaučiu pareigą ir siekiamybę daryti viską, kad senosios duonos kepimo tradicijos nenugrimztų užmarštin. Turiu nemažą pedagoginį stažą, todėl su meile priimu mokinius, mokau vaikus ne tik kepti duoną, bet ir pasakoju apie mūsų papročius. Labai tikiuosi ir viliuosi, kad galbūt vienas ar kitas iš jaunosios kartos ateityje pratęs šias senąsias duonos kepimo tradicijas“, – jautriai dalijasi A. Kisielienė.

Paslaptis iš Nibragalio kaimo

Ieškodami tikrųjų, šimtametėmis tradicijomis paremtų duonos kepimo paslapčių, sutuoktiniai aplankė Miežiškių seniūnijoje, Nibragalio kaime, gyvenusią garbingo amžiaus kepėją Petronėlę Kurulienę-Kuncytę (gim. 1924 m.). Šis susitikimas tapo lemiamu: senolė Kisieliams padovanojo natūralaus duonos raugo, pamokė senųjų meistriškumo paslapčių, pati Radviliškiuose iškepė pirmąjį kepalą ir palaimino pokyčiams sakydama: „Darykit, vaikeliai, kaip išmanote“.

Taip gimė garsioji tautinio paveldo sertifikatu įvertinta „Petronėlės duona“, ilgus metus buvusi kepyklos vizitine kortele.

„Mielių nenaudojame – viską darome tik natūraliu raugu. Nuo to vienintelio Petronėlės dovanoto raugo viskas ir prasidėjo“, – pabrėžia A. Kisielienė.

Sumanių šeimininkų dėka asortimentas sparčiai pildėsi: atsirado „Ruginė ūkininko“, „Senolių“, „Grūdėta ruginė“, „Albino“ duona. Pikantiškesnio skonio mėgėjams pasiūlyta česnaku ir lašinukais gardinta duona vyrams, o skaniam pokalbiui prie kavos – duona su vaisiais „Ponių džiaugsmas“.

Jis – bosas man, aš – bosė jam! Mes abu esame bosai vienas kitam. Mano sritis – gamyba ir produkcija, o Albino – ūkinė veikla, krosnys, priežiūra. Aš apie tuos pečius nieko nesuprantu, todėl ūkis yra jo rankose. Bet jeigu kas sugedo ar reikia ką naujo įsigyti – sėdame ir abudu tariamės

AUDRONĖ KISIELIENĖ APIE ATSAKOMYBĖS PASIDALIJIMĄ SU VYRU ALBINU

72 skoniai

Radviliškių kepėjai drąsiai eksperimentuoja su netikėtais pagardų deriniais, todėl čia savo mėgstamą gaminį randa ir tradicijų gerbėjai, ir naujovių ieškotojai.

„Dabar mūsų asortimente jau yra net 72 pavadinimai – tai ne tik įvairios duonos rūšys, bet ir patys įvairiausi kepiniai: nuo tradicinių šakočių bei šimtalapių iki gardžių pyragų ir bandelių“, – pasakoja Audronė.

Radviliškių kepiniai aukštai vertinami ne tik Lietuvoje, kur parodose „Rinkis prekę lietuvišką“ ir „AgroBalt“ skina aukso medalius, bet ir užsienio šalyse. Kepykla kasmet atstovauja mūsų šaliai Vokietijoje: Magdeburgo derliaus šventėje, taip pat Berlyne parodoje „Žalioji savaitė“ bei Briuselyje vykstančioje duonos kepėjų šventėje.

„Užsieniečiai vienareikšmiškai labiausiai vertina mūsų juodą duoną. Atrodo, tie, kurie savo krašte – kaip ispanai ar italai – įpratę tik prie šviesios duonos, ragaudami lietuvišką ruginę duoną tiesiog lieka sužavėti. Ji juos tikrai „veža“, jie prašo jos, nori ir ragauja su didžiausiu malonumu“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė.

Komanda kaip šeima

Nuo trijų žmonių komandos – Audronės, Albino ir netoliese gyvenančios kaimynės – prasidėjęs verslas šiandien išaugo iki 48 darbuotojų kolektyvo. Kepykloje darbuojasi vietos ir aplinkinių kaimų bei miestelių – Krekenavos, Truskavos – gyventojai. Pašnekovė džiaugiasi, kad darbuotojų kaita įmonėje itin nedidelė, o tai šiandieniniame verslo pasaulyje – tikra retenybė. Šiemet, kai kepykla gruodžio 5 dieną mini 30 metų jubiliejų, kartu švenčia ir tie darbuotojai, kurie čia dirba 20 ar net visus 30 metų. Pavyzdžiui, gamybos vedėja kartu su Kisieliais žengia petys į petį nuo pat pirmųjų įmonės dienų.

Paslaptis, kodėl žmonės čia lieka ilgam, slypi paprastame žmogiškume ir išskirtinėje, itin šiltoje atmosferoje. Įmonėje nėra jokios griežtos distancijos ar dirbtinio autoriteto demonstravimo.

„Mūsų santykiai labai draugiški ir šilti. Nežinau kodėl, bet darbuotojai mus vadina tiesiog „Teta“ ir „Dėde“. Kepykloje dažnai girdėti: „Ar nematėte dėdės? Kur teta?“ Visi vieni kitus labai gerai pažįstame“, – šiltą vidinę kultūrą atskleidžia Audronė.

Manau, kad tai, jog esame šeima, yra mūsų stiprybė. Šeimoje viskas paprasčiau – viena kišenė, vienas tikslas. Kai verslui vadovauja žmonės iš skirtingų pusių ar skirtingi akcininkai, greitai išsiskiria požiūriai. O pas mus – net jei susipykstame, vėl susitaikome. Būna, vyras sako: „Greit, greit, viską darom!“, mane tai kartais net erzina, bet paskui atsisuku, pasižiūriu – nu tikrai teisingai sakė, buvo teisus! Ir jam lygiai tas pats: kad ir susikertame, vis tiek visada randame bendrą sprendimą

AUDRONĖ KISIELIENĖ APIE ŠEIMOS STIPRYBĘ KARTU KURIANT VERSLĄ

Abu bosai

Atsakomybėmis kepykloje sutuoktiniai dalijasi natūraliai – pagal kiekvieno stiprybes ir patirtį, todėl ir vadovavimo formulė čia be galo paprasta.

„Jis – bosas man, aš – bosė jam! Mes abu esame bosai vienas kitam. Mano sritis – gamyba ir produkcija, o Albino – ūkinė veikla, krosnys, priežiūra. Aš apie tuos pečius nieko nesuprantu, todėl ūkis yra jo rankose. Bet jeigu kas sugedo ar reikia ką naujo įsigyti – sėdame ir abudu tariamės“, – apie verslo užkulisius pasakoja pašnekovė.

Audronė įsitikinusi, kad būtent šeimos bendrystė yra jų verslo pamatas ir didžiausia stiprybė, padedanti atlaikyti bet kokias audras. Į verslą Kisieliams pavyko pritraukti ir jaunąją kartą – jau 11 metų kartu su tėvais petys į petį darbuojasi ir jų sūnus.

„Manau, kad tai, jog esame šeima, yra mūsų stiprybė. Šeimoje viskas paprasčiau – viena kišenė, vienas tikslas. Kai verslui vadovauja žmonės iš skirtingų pusių ar skirtingi akcininkai, greitai išsiskiria požiūriai. O pas mus – net jei susipykstame, vėl susitaikome. Būna, vyras sako: „Greit, greit, viską darom!“, mane tai kartais net erzina, bet paskui atsisuku, pasižiūriu – nu tikrai teisingai sakė, buvo teisus! Ir jam lygiai tas pats: kad ir susikertame, vis tiek visada randame bendrą sprendimą“, – šeimyninio verslo ypatumus atskleidžia A. Kisielienė.

Paklausta, kaip po tokių darbingų ginčų pavyksta greitai atgauti ramybę ir išlaikyti harmoniją, pašnekovė tik nusišypso:

„O kaip susitaikome? Kaip visi normalūs žmonės – pasibučiuojame ir toliau važiuojame!“

Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt

Živilės Večiorkutės nuotr.