Panevėžio rajono menininkės L. Kiškienės rankose – unikalus meno kūrinys

Dovanos draugei

„Tai yra lovatiesė, bet ją galima vadinti ir kilimu, ir užtiesalu, bet visgi esmė buvo tokia – pamatuota viengulė lova ir jai daryta“, – sakė kūrinio autorė L. Kiškienė.

Anot menininkės, šią ypatingą techniką, kuria siūtas kilimas, ji atrado ieškodama savo būrelio mergaitėms kažkokių įdomesnių technikų.

„Dabar jaunimas nelabai mėgsta megzti ar nerti, jiems reikia kitokių naujovių, todėl beieškodama technikų, atradau šią – bumbulų rišimo techniką. Devyniasdešimtmetė močiutė pasakojo, kad jos mama taip darydavo pagalvėles. Tai pagal šį liudijimą galima manyti, kad toks rankdarbis yra labai senas. Tą moterys darydavo seniai, bet darbai nebūdavo tokie dideli, – pasakojo L. Kiškienė ir tęsė: – Aš irgi pabandžiau keletą nedidelių darbų, su šia technika supažindinau mergaites.“

O užtiesalo gamyba prasidėjo nuo draugės noro. „Kelis mano darbus pamatė labai gera ir mylima mano draugė, mes pažįstamos nuo studijų laikų. Ji irgi menininkė, gerai žinoma Lietuvoje, garsi kūrėja. Ji tiesiog susižavėjo mano darbais ir pasvarstė, kad gražiai atrodytų toks užtiesalas, todėl pati pasisiūliau jį pasiūti“, – pasakojo kūrėja.

Siuvo beveik dvejus metus

Unikalų užtiesalą L. Kiškienė gaminti pradėjo 2021 metų balandį. Menininkė neslepia, kad per tą laiką būta visko, net ir didelių nesėkmių, nes, anot jos, tai labai sudėtingas procesas.

„Tokių didelių darbų niekas nedaro, ir sudėtingumas mano šito dirbinio yra tas, kad dėjau skirtingų spalvų bumbulus. Reikėjo detalių rėmui pridėti, išmąstyti, kaip tą daryti. Buvo visokiausių sunkumų ir nesėkmių. Teko stabtelti, buvau ilgam atidėjusi šį darbą. Iki šio laiko buvau padariusi šiek tiek mažiau negu pusę darbo, bet šiemet pasakiau sau, kad turiu, tiesiog privalau jį užbaigti. Šiuo metu po sesijos atostogauja mano dukra, studentė, tai griebėm per sausį ir padarėm. Liko tik paskutiniai štrichai. Padėjo ir kiti kūrėjai, nes reikia ir mazgus rišti, ir patį rėmą kiloti“, – kalbėjo užtiesalo autorė.

Įdomi statistika

L. Kiškienė pasakoja ir apie neįprastą siuvimo techniką: „Tai – labai įdomi technika, viskas daroma iš karto. Vyniojasi du sluoksniai skirtingų spalvų siūlų, paskui gijos kryžiuojasi. Kai jos kryžiuojamos, rišami du specialūs mazgai, ir tada kitas sluoksnis, kur dedamas bumbulas, yra kerpamas. Aplink vieną bumbuliuką reikia net keturis kartus įkirpti.“

Anot L. Kiškienės, lovatiesėje ji suskaičiavo daugiau kaip keturis tūkstančius bumbulų. „Aišku, buvo galima daryti šiek tiek didesnius, bet pats subtilumas ir yra tas, kad tai – patys mažiausi bumbuliukai, kokius tik galima padaryti“, – šypsojosi ji.

Užtiesale yra 79 eilės po 56 bumbuliukus. Kiekvienam jų pririšti reikėjo mažiausiai dviejų mazgų. Skaičiuojama, kad šiame meno kūrinyje yra daugiau nei aštuoni tūkstančiai jūrinių mazgų ir tai, neskaičiuojant rėmo keitimo mazgų.

„Tai įdomi statistika. Manau, kad Lietuvoje turbūt nėra kas kitas padaręs tokio dydžio. Žiūriu į lovatiesę, nors ji dar iki galo nėra baigta, ir mane apima didelis džiaugsmas, nes man pačiai tai buvo labai didelis išbandymas“, – atviravo pašnekovė.

Laukia kaip vaiko gimimo

Ramygalietė apskaičiavo ir laiko sąnaudas. „Jeigu viskas sekasi puikiai, nedarai jokių klaidų, nenukerpi, kur nereikia, tai galima skaičiuoti, kad tokiam užtiesalui pagaminti reikia 25 dienų, kruopščiai dirbant po aštuonias valandas. Tai yra grandiozinis darbas. Po Trijų Karalių griebiau, dirbau visas tas dienas ir jau esu prie pabaigos. Laukiu nuėmimo nuo rėmo kaip vaiko gimimo“, – kalbėjo L. Kiškienė ir pridūrė, jog kuo greičiau kilimą nori padovanoti draugei, kad ta džiaugtųsi ir turėtų šitą darbą, nes ji, kaip ir L. Kiškiene, labai žavisi šia technika.

„Ji nėra labai paplitusi, bet asmeniškai labai įdomu ją daryti, ir tai visiškai kitoks daiktas. Bumbulus mes turbūt visi mokame padaryti ant kartonėlio, bet jie rišami atskirai, nepatvariai juos pririšus, jie greitai atsiriša, sunku jį prisiūti prie kažko, o čia ant tokio pagrindo. Papasakoti labai sunku, bet, patikėkit – kaip įdomu!“ – sakė L. Kiškienė.

Paklausta, iš kur sėmėsi tiek kantrybės, menininkė atviravo: „Labai mėgstu rankdarbius, galėčiau nieko neveikti tiktai lipdyti iš molio, rišti, megzti, nerti, siuvinėti. Rankdarbiai yra tai, ką visada norėčiau daryti. Ir aišku, man pačiai smagu kaip mokytojai dalintis tuo, ką aš žinau. Žmonės manęs dažnai klausia, iš kur tiek kantrybės turiu, bet žinot, nuo jaunystės turiu atsakymą – neturiu kantrybės nedaryti nieko. Man tiesiog knieti, norisi kažką liesti pirštais ir nepaliaujami kurti. Man tiesiog gera, ieškau dalykų, kurie man būtų sunkūs ir įdomūs. Ir ši lovatiesės technika man asmeniškai atradimas, ji nėra taip paprastai padaroma, reikia pasukti galvą, neprarasti budrumo“, – teigė L. Kiškienė.

Dovilė BARVIČIŪTĖ

Živilės VEČIORKUTĖS nuotraukos

JP.lt