Paparčio žiedo beieškant

Aiškiaregystės dovanos

„Senos sakmės sako, kad labiausiai paparčio žiedas nustebina tą, kuris jo visai neieško. Jeigu žmogus eina per mišką vidurnaktį ir jam į bato aulą įkrenta paparčio žiedas, tuomet žmogus tampa girdintis ir suprantantis paukščių bei gyvulių šnektą ir galintis nuspėti ateitį. Bet dažniausiai taip būna, kad, pasinešiojus tą paparčio žiedą bate ir batą nusimovus, žiedas ima ir iškrenta, panaikindamas visas stebuklingas galias“, – pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.

Čia pat ji papasakoja dar vieną labai gražią sakmę apie tai, kaip reikėtų paparčio žiedo ieškoti.

„Šitą stebuklingą birželio 24-osios naktį, jei jau tikrai norisi rasti paslaptingąjį žiedą ir gauti aiškiaregystės bei mokėjimo nuspėti ateitį dovaną, suprasti gyvulių, paukščių ir žmonių kalbą, reikia eiti į mišką būtinai vienam, nes eidamas būriu tikrai paparčio žiedo nerasi. Privalu nueiti taip toli, kad nesigirdėtų nei šunų lojimo, nei gaidžių giedojimo. Nuėjus atsiklaupti ant žemės, patiesti baltą skepetaitę, apsibrėžti aplink save šermukšnio lazda, kuri saugo nuo piktų galių, ir laukti. Laukiant naktį gali atsirasti visokių baidyklių, kurios gąsdins ir bandys išstumti iš to saugaus rato. Jei žmogus ištvers visų piktųjų jėgų išbandymus, paparčio žiedas, kaip koks auksinis grūdelis, tikrai ant skepetaitės nukris ir padovanos aiškiaregystės dovaną“, – pasakoja etnografė.

O jei jau rimtai šnekėti, tikina S. Milvidienė, papartis magiško žiedo paieškoms greičiausiai pasirinktas dėl to, kad jis nežydi, todėl ir rasti jo žiedą bei patirti aiškiaregystės dovaną neįmanoma.

Šventė turi daug vardų

„Įvairiais laikotarpiais ta pati vasaros saulėgrįža, tai yra ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventimo šventė, turėjo visokių pavadinimų – Kupolinės, Kupolės, Rasų šventė, Joninės ir Vainikų šventė, taip ją vadindavo Simonas Daukantas“, – sako Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja S. Milvidienė.

Manoma, kad Kupolinės arba Kupolės pats seniausias pavadinimas, todėl, kad senovėje kupolėmis buvo vadinamos suvešėjusios žydinčios pievos. O Vainikų švente vasaros saulėgrįžą vadindavo dėl labai aiškios priežasties – tą dieną vainikais būdavo puošiamos merginų galvos, pinami vainikai ateities būrimui, plukdymui, mėtymui ant kupolės medžio. Vainikais būdavo apkaišomi šaltiniai, šuliniai, šulinių svirtys. Vainikas – kaip saulės, amžinybės simbolis, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos.

Rasų šventės pavadinimas paplito XX amžiaus 7–8 dešimtmetyje, kai etninės kultūros mylėtojai pradėjo atgaivinti vasaros saulėgrįžos šventę, remdamiesi senaisiais papročiais, o ne vien Jonų ir Janinų pagerbimo ritualais.

Žaliūkių malūnininko sodyboje nuo 2012 metų švenčiamos Kupolinės. Ir šią birželio 23 dieną šioje sodyboje ir suaugusieji, ir vaikai laukiami pasidžiaugti vasaros saulėgrįža – paklausyti senovinių dainų, susipažinti su senomis saulėgrįžos tradicijomis, pamatyti gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ vyrų demonstruojamas viduramžių kovas bei tapti jų liudytojais, susipažinti su senąja ginkluote, amunicija.

Magiškasis papartis

„Legenda sako, kad papartis gali žibėti ir, kas jį pamatys, įgaus stebuklingų galių. Bet turiu jus nuvilti: papartis nei žydi, nei šviečia naktyje. O kuris tamsoje pamatys kažką blykčiojant, tai greičiausiai bus jonvabaliai. Legendos gražu, jos gyvuoja. Bet biologiją irgi reikėtų žinoti“, – sako Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė.

Šiaulių akademijos Botanikos sodas. Čia, ant kalnelio, žaliuoja paparčiai – vienas greta kito, pavieniui ir persipynę šeimomis. Apskaičiuota, kad čia auga daugiau negu keturios dešimtys rūšių ir veislių, pradedant nuo dažnų mūsų miškuose ir baigiant labai retomis ir saugotinomis, įtrauktomis į Raudonąją knygą. Iš tų keturių dešimčių, Lietuvoje auga 27 rūšys, iš jų šešetas – itin retos.

R. Vainorienė rodo Botanikos sodo paparčius: vieni dideli, aukštesni nei metras, kiti miniatiūriniais lapeliais ir labai mėgstantys uolėtas vietoves, trečių lapeliai lyg sidabriniai ar gražiai užraityti, arba skiauterėti. Beveik visi turi vieną panašią savybę: mėgsta drėgmę ir šilumą.

Betgi labai smalsu sužinoti apie stebuklingąjį paparčio žiedą, kuris pražysta saulėgrįžos šventės naktį, per Jonines.

Paparčių žinovei Rimantai kalbos apie magišką žiedą girdėtos daugsyk, tačiau tiesa, sako ji, tokia, kad iš tiesų papartis yra sporinis augalas, kuris dauginasi sporomis, dėl to žiedai jam tiesiog nereikalingi.

„Žydėjimas susijęs tik su legendomis. O legendos greičiausiai iš to, kad paparčiai – labai paslaptingi senoviniai augalai. Pirmiausia paslaptingi dauginimosi būdu. Be to, jie labai įdomiai išvynioja savo lapus. Iš pradžių lapas būna tarsi sraigė ir pamažu pamažu išsisuka“, – aiškina specialistė.

Paparčiai, anot R. Vainorienės, turi du dauginimosi ciklus. Iš pradžių lapo antroje pusėje subręsta maži apvalūs darinukai, vadinami sorais. Vasaros pradžioje jie būna balti, o paskui paruduoja. Tuose soruose užauga sporangių, kuriose subręsta daugybė sporų. Subrendusios sporos išbyra į drėgną žemę arba jas išnešioja vėjas. Taigi spora pradeda dygti, po žeme sudarydama mažytę plokštelę, ant kurios išsidėsto vyriški ir moteriški dauginimosi organai. Jiems susijungus ir įvykus apvaisinimui, išauga naujas papartis.

„Koks procesas vyksta po žeme! Ciklas labai sudėtingas, tai kur čia dėtis dar ir paparčio žiedams?“ – šypsosi pašnekovė, pridurdama, kad paparčiai visai gerai dauginasi ir vegetatyviniu būdu – išleisdami šakniastiebius.

Anot specialistės, mūsų miškuose gerai auga kelminis papartis, paprastasis blužniapapartis, šakinis papartis – dideliais tarsi sparnai lapais. Dar auga mažutis vieno lapo papartis, taip pat visžalė paprastoji šertvė.

Būtina paminėti ir vasaržalius paparčius, vadinamus Joninių paparčiais. Tiesa, pastaruosius miškuose ne taip dažnai galima surasti. Joninių papartis išskirtinis tuo, kad jis, skirtingai negu kiti, ant lapų neaugina sorų, bet vainiko viduryje išaugina specialius sporifikuojančius lapus.

Pasaulis turi apie 11 tūkstančių paparčių rūšių, o lietuviškoje ekosistemoje – tik apie 27 rūšis.

„Prieš 300 metų buvo paparčių klestėjimo laikas ir jie buvo milžiniški. Dabar tokių išlikę tik tropikuose. Kiekvieno augalo išnykimas yra didžiulė netektis gamtai, todėl kai kuriuos tikrai reikia saugoti“, – sakė R. Vainorienė.

Rita AKSOMAITIENĖ/ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Artūro Staponkaus nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė