Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) naujausios ataskaitos, bendra parama žemės ūkio sektoriui 2023–2025 m. vidutiniškai siekė 885 mlrd. JAV dolerių per metus.
Beveik pusė paramos vis dar teikiama tomis formomis, kurios greičiausiai iškreipia gamybą ir prekybą – keičiant rinkos kainas, subsidijuojant sąnaudas arba susiejant išmokas su produkcijos kiekiais. Šis paramos padidėjimas įvyko dažnesnių ir tarpusavyje susijusių pasaulinių sukrėtimų, turinčių vis didesnį ekonominį poveikį, fone.
56 tirtose šalyse parama šiam sektoriui nuo 2023 iki 2025 m. išaugo nuo 17,6 proc. iki 19,1 proc. žemės ūkio produkcijos vertės. Tačiau vyriausybių paramos teikimo būdai skyrėsi. Daugelyje besivystančių ekonomikų parama daugiausia buvo teikiama vykdant politiką, kuria vidaus žemės ūkio produkcijos kainos buvo išlaikytos aukštesnės nei pasaulinės – tokia paramos forma izoliuoja vidaus rinkas, siekiant apsaugoti jas nuo išorinių sukrėtimų, o EBPO šalys labiau rėmėsi tiesioginėmis vyriausybės išlaidomis, įskaitant pagalbą nelaimės atveju.
„Didesnė parama ne visada reiškia geresnius rezultatus“, – teigė EBPO generalinis sekretorius Mathias Cormannas. – „Rinką iškreipiančios priemonės didina šeimų išlaidas ir mažina efektyvumą. Turime investuoti į inovacijas ir infrastruktūrą, kad padėtume ūkininkams pagaminti daugiau su mažesnėmis sąnaudomis, ir turime padėti ūkininkams pasiruošti kitam sukrėtimui, o ne tik kompensuoti jiems už paskutinį.“
2023–2025 m. Kinija, Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir Japonija kartu sudarė apie 69 proc. visų pervedimų ūkininkams. Tačiau jų santykinis indėlis laikui bėgant labai keitėsi. 2000–2002 m. Europos Sąjunga sudarė maždaug 30 proc. šių pervedimų, po jos sekė Japonija ir Jungtinės Valstijos (po maždaug 17 proc.), o Kinija – apie 7 proc. Atspindėdama augančią Kinijos dalį žemės ūkio produkcijoje, iki 2023–2025 m. Kinijos dalis padidėjo iki maždaug 42 proc., todėl ji tapo didžiausiu pervedimų ūkininkams šaltiniu tarp didžiųjų ekonomikų. Per tą patį laikotarpį Europos Sąjungos dalis sumažėjo iki maždaug 14 proc., o Jungtinių Valstijų ir Japonijos – atitinkamai apie 6 proc. ir 4 proc.
Vertinant tiek ūkininkams skirtus pervedimus, tiek ūkininkų atliekamus pervedimus, Indija sudaro didžiąją visų paramos srautų dalį. 2023–2025 m. Indijos ūkininkams skirti pervedimai vidutiniškai sudarė apie 72 mlrd. JAV dolerių per metus, o ūkininkų, kurių vidaus kainos yra mažesnės už tarptautinius lygius, pervedimai buvo panašaus dydžio arba didesni ir vidutiniškai siekė 119 mlrd. JAV dolerių per metus. Todėl Indija yra pagrindinė abiejų bendros paramos istorijos pusių rėmėja. Bendras pervedimų – tiek ūkininkams, tiek iš jų – dydis daro ją viena iš svarbiausių šalių, formuojančių bendros paramos modelius kartu su Kinija.
Vartotojai patiria didesnę išlaidų dalį dėl aukštesnių maisto kainų visose nagrinėjamose šalyse. Politika, kuria buvo palaikomos vidaus maisto kainos, viršijančios tarptautinį lygį, 2023–2025 m. vartotojams kasmet kainavo apie 204 mlrd. JAV dolerių, nes papildomos išlaidos dėl aukštesnių maisto kainų viršijo biudžetinę paramą vartotojams.
Tuo pačiu metu investicijos į ilgalaikę pramonės plėtrą, ypač infrastruktūrą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, yra gerokai mažesnės nei reikia – vidutiniškai 118 mlrd. JAV dolerių per metus. Jų dalis žemės ūkio gamybos sąnaudose sumažėjo nuo 4,6 proc. 2000–2002 m. iki 2,4 proc. 2023–2025 m. Dėl to, analitikų skaičiavimais, bendras žemės ūkio produktyvumo augimas sulėtėjo nuo 1,8 proc. per metus 1991–2000 m. iki 0,8 proc. per metus 2014–2023 m.
Ataskaitoje pateikiama daugiau nei 150 konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų ir nurodomi keturi pagrindiniai žemės ūkio politikos reformos prioritetai visose šalyse:
Parengė Ričardas Čekutis